facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šį kartą su kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu kalbamės apie Šiaulių aviacijos priešistorę. Sužinojome, kad Lietuvoje į orą pirmieji pakilome mes – šiauliečiai, susipažinome su garsiojo „Žemaičių garlėkio“ atsiradimo istorija ir jo kūrėjo Aleksandro Griškevičiaus gyvenimu bei prisilietėme prie kitų, įdomių ir tikriausiai daug kam nežinomų faktų.

Pirmieji pakilome virš žemės
Pasak kraštotyrininko, kai įdėmiau pasižiūri į Lietuvos oreivystės istoriją, pamatai, jog mūsų Zokniai turėjo mistinį ar lingvistinį pradą. Zoknių pavadinimas palyginti yra nesenas. Dar XVIII a. viduryje ten gyvavo kaimas, kuris vadinosi Skirijatai, mūsų kalboje asocijuojantis su skrydžiu, sparnais. Maro metais, išmirus visiems gyventojams, toje vietoje įsikūrė kiti žmonės ir kaimas pasivadino Žakniais, kurie pakito į Zoknius.   

V. Puronas pažymėjo, kad pirmieji pažvelgėme iš viršaus į Lietuvą, oro balionu pakilę mes – šiauliečiai, XIX a. slenkstyje. Šis oro balionas buvo paruoštas dabartinėje Didždvario parko teritorijoje 1801 metų vasario 23 dieną. Tuo tarpu antrasis oro balionas į dangų pakilo tik 1806 metais Vilniuje, už kelerių metų. Tą istorijos faktai liudija.

Dizaineris paminėjo dar vieną istoriją, susijusią su Zoknių aerodromo priešistore, apie mūsų kaimynę Aleksandriją, kuri iki šiol yra apgaubta mistiniu šydu. Kraštotyrininkas pasakojo, kad dar XIX amžiaus pradžioje toje vietoje buvo Lepšių kaimas, kuris grafo Dmitrijaus Zubovo iniciatyva buvo panaikintas. Vieną gyventojų dalį perkėlė į miestą – taip atsirado Šimšės rajonas. Kita kaimo dalis buvo apgyvendinta dvare, kuris buvo pavadintas Aleksandros vardu. Ta proga, kraštotyrininko teigimu, 1841 metais Aleksandrijoje vyko didžiulė šventė, kurios metu užfiksuotas į dangų pakilęs oro balionas, iš kurio dvaro tarnai šventės dalyviams mėtė įvairius saldumynus. Pasak V. Purono, tai ne iš piršto laužtas įvykis – apie tai rašė XIX a. vidurio spauda, kur minėjo garbingas svečių pavardes.  

Valdininkas – aviacijos teoretikas
Kalbėdamas apie Šiaulių aviacijos priešistorę V. Puronas pažymėjo, kad privalu nepamiršti Aleksandro Griškevičiaus – aviacijos pradininko Lietuvoje, savo laiku sėdėjusio Šiaulių miesto rotušės sekretoriaus kėdėje.

Jo dėka 1844 metais Šiaulių magistratas į Sankt Peterburgo mokslų akademiją buvo išsiuntęs rankraštį „Skraidymo menas“, kurį parašė A. Griškevičius. Aviacijos istorikų teigimu, šis faktas pateko į spaudą.

Tačiau vis dėlto gyvenimas A. Griškevičių iš Šiaulių nubloškė į Kauną, kur 1846 m. gruodžio 31 dieną jis pradėjo dirbti Kauno civilinio teismo rūmų vertėju, nes gerai  mokėjo lietuvių, rusų, lenkų kalbas, taip pat gerai skaitė prancūziškai ir vokiškai.

Kalbėdamas apie A. Griškevičiaus gyvenimą, V. Puronas pastebi dar vieną įdomų faktą – jis turėjo septynias dukras ir tris sūnus. Kraštotyrininko manymu, tai šaunu, nors gana neįprasta.

Deja, netrukus Aleksandro gyvenime prasidėjo virtinė nelaimių. 1954 metais jis buvo melagingai apkaltintas dukters Frederikos paleistuvyste ir patrauktas teismo atsakomybėn. Gubernatorius  A. Griškevičių atleido iš darbo ir įsakė suimti. Tačiau teismas nerado kaltės įrodymų ir jau tais pačiais metais paleido jį iš kalėjimo. A. Griškevičiui teko susidurti su nemalonumais ir dėl savo filosofinių pažiūrų.

Aleksandro brolis Mauricijus
Taigi slegiamas įvairių teisinių nemalonumų A. Griškevičius vėl persikėlė į Šiaulius, kur, kaip spėja biografai, apsigyveno pas savo brolį, archyvarą Mauricijų Griškevičių, kurio pavardė taip pat įrašyta į Šiaulių miesto istoriją. Mauricijus iš Šiaulių ekonomijos archyvo 1850–1859 metais surinktos medžiagos lenkų kalba parašė Šiaulių ekonomijos dvarų istoriją. Joje daug svarbios medžiagos Šiaulių miesto ir apskrities istoriniams, ekonominiams ir etnografiniams tyrimams. Rankraštį Mečislovas Davainis-Silvestraitis 1905 m. išvertė į lietuvių kalbą.

V. Puronas pasigyrė, kad vertimo kopiją jis turi savo namuose, asmens archyve, nes savo laiku šį rankraštį buvo užtikęs Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos fonduose.

„Žemaičių garlėkis“ ir Šiauliai
Nepaisant įvairių A. Griškevičiaus gyvenimo linkių, anot V. Purono, pats svarbiausias ir reikšmingiausias jo darbas – 1851 m. Kaune išspausdinta knyga „Žemaičio garlėkis. Laisvos minties apybraiža“. Šioje knygoje A. Griškevičius įvairiais aspektais nagrinėja kai kurias oreivystės bei aviacijos problemas.

Manoma, kad savo skridimo aparatų projektus A. Griškevičius kūrė 1843–1855 metais, kai gyveno bei dirbo Šiauliuose ir Kaune. Svarbiausias iš jų – „Žemaičių garlėkis“, jungęs lėktuvą, plasnoklį ir oro balioną. Aprašytas sunkesnis už orą skridimo aparatas „aerodinas“, sukurtas paukščio pavyzdžiu, kai viena iš jo sparnų porų buvo plasnojanti.

Kraštotyrininko teigimu, jo studijuotuose lenkų mokslininkų darbuose sutariama, kad A. Griškevičiaus pirmasis pakilimas į orą, „viename iš Kauno gubernijos miestų“, yra tapatintinas su mūsų Šiauliais. Juk ir senuose šiauliškių atsiminimuose teko nugirsti pasakojimų apie XIX amžiaus viduryje Prūdelio vietoje plytėjusį Padirsės slėnį ir pliką Limanto kalną, tebesantį  priešais dabartinį Frenkelyną, šalia kurio vandens malūno būta.

Pasakojama, kad 1855 metais A. Griškevičius, norėdamas nustebinti Kauno gubernatorių, nuo šio kalno pakilo savo pagamintu „Žemaičių garlėkiu“. Deja, skrydis nebuvo per daug sėkmingas – pasibaidę arkliai gerokai pakratė garbingąjį svečią, o skraidyklė, po skrydžio besileisdama, užkliuvo ir pirmajam Lietuvos aviatoriui sulaužė koją. Tai įvyko toje vietoje, kurioje prieš kelerius metus išdygo paminklas Chaimui Frenkeliui.

Biografai mini, kad pagyvenęs su savo vyresniuoju broliu A. Griškevičius apie 1862 metus iš Šiaulių persikėlė į žmonos gimtinę Viekšnius, kur 1863 metais mirė. Dabar Viekšniuose yra įrengtas jo memorialinis muziejus, kurį verta aplankyti.

V. Purono teigimu, neverta tuščiai kuklintis, nes kuklumas puošia žmogų, bet ne miestą. Pasauliui verta priminti, kad Šiauliuose mūsiškis A. Griškevičius į orą pakilo net 50 metų anksčiau už garsiuosius brolius Raitus – aviacijos pradininkus, pirmuosius lakūnus.

„Žemaičių garlėkis“ – Šveicarijoje
Kraštotyrininkas atskleidė dar kelis įdomius mažai žinomus faktus apie kai kurias dabartines „Žemaičių garlėkio“ pastangas atgimti. Anot jo, tarybiniais metais Zoknių karinėje gamykloje, o vėliau „Nuklone“ dirbęs metalo meistras Borisas Zavodskovas pagamino „Žemaičio garlėkio“ modelį. Tarybiniais metais natūralaus dydžio šios skraidyklės kopiją buvo planuojama sumontuoti ant Prūdelio. Tam tikslui 1987 metais šis meistras buvo pagaminęs modelį, pagal kurį turėjo būti atliekami tolesni darbai. Santvarkai pasikeitus ši idėja liko nerealizuota.

Vėliau, B. Zavodskovas išvažiavo į Šveicariją. Ten 2009 metais savo architektės dukros prašymu pagamino tikslų „Žemaičių garlėkio“ dublikatą, Šveicarijoje sulaukusį didelio šveicarų susidomėjimo.

V. Puronas pažymėjo, jog B. Zavodskovas ne tik pagamino šio unikalaus garlėkio modelį, bet ir visiems papasakojo, kad toks aparatas pirmą kartą į dangų pakilo Šiauliuose, taip garsindamas ne tik Lietuvos tūkstantmetį, bet ir mūsų miesto vardą.

Šiaulių aviacijos istorija prasidėjo XX a. pradžioje. Anot kraštotyrininko, tai – kita įdomi tema, verta dėmesio ir pagarbos. Juk pasakojama apie tai, kad pirmasis lėktuvas Šiauliuose nusileido užmiestyje, dabartinėje „Vairo“ teritorijoje 1912 metų liepos 8-ąją, vairuojamas piloto Abramovičiaus rekordinio skrydžio iš Berlyno į Peterburgą metu. Tas įvykis buvo įamžintas spalvotame atviruke, o to įvykio 100-mečio jubiliejus – Šiaulių laikraštijoje.

Zoknių indėlis kulinarijoje. Zoknių karinio aerodromo pradžia, V. Purono teigimu, siejama su kaizerine kariuomene. Vokiečiai šioje teritorijoje 1915 metais įrengė aerodromą. Paminėtina, kad kaizerio vokietukai Šiauliuose buvo pastatę du cepelinų angarus (Ginkūnuose ir Zokniuose).

Tad, pasak kraštotyrininko, natūralu, kad 1915–1917 metais Lietuvos padangėje tarp Rygos ir Kauno skraidę vokiški cepelinai per lituanistiką nukeliavo į tautinę kulinariją, pateko į mūsų puodus ir dabar niekaip nebenori būti didžkukuliais.

Pati plačiausia paslaptis. Kraštotyrininkas pasakojo, kad sovietmečiu, jei tikėsime legendomis, mūsų aerodromas buvo pati didžiausia-plačiausia TSRS europinės dalies „karine paslaptimi“, kuri Šiauliams primesdavo daugybę trukdžių, slaptybių ir gerų dalykų. Iki šio laiko niekas neišsijojo mitų, jog Šiauliuose anuomet buvo didelė radiacija. Ši radiacija mūsų vyrams ir moterims smarkiai kenkė, bet, pasak kraštotyrininko, mes šito nežinojome, todėl anuomet labai nesisielojome. Beje, tos atominės bombos buvo laikomos neišvaizdaus laukų keliuko pabaigoje, keliolika kilometrų nuo Zoknių aerodromo link Pakruojo.

V. Puronas pridūrė, jog orios ir garsios asmenybės irgi dabino Šiaulių oreivystės istoriją, nes skraidė bei kvėpavo Šiaulių oru, bet apie tai, anot jo, tepapasakoja kiti rimti ir protingi miesto praeities tyrinėtojai.

2016 12 02 06

Skraidyklės brėžinys iš A. Griškevičiaus knygelės „Žemaičio garlėkis“, 1851 m.
V. PURONO archyvo nuotr.

2016 12 02 07

A. Griškevičiaus skrydis. S. Kazlausko pieš., 2006 m.
V. PURONO archyvo nuotr.

 

Į viršų