facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Iš Šiaulių kilęs, o dabar sostinėje įsikūręs menininkas Saulius Kruopis ryžosi grandioziniam darbui. Išnagrinėjęs senas nuotraukas, albumus, tyrinėjęs Lietuvos valstybinį archyvą dieną naktį menininkas darė miniatiūrinius pastatų maketus, mikroskopinėmis raidelėmis įrašinėjo fasaduose iškabas, kad padarytų Šiaulių senamiesčio maketą, kurį buvo nusprendęs sukurti dar vaikystėje.

Lankant Šiaulių vaikų dailės mokyklos antrąją klasę į rankas S. Kruopiui pateko senieji Šiaulių atvirukai. Jis liko labai nustebęs, nes nieko neatpažino: nei kur yra tie namai, nei kur tos gatvės. Atpažinti leido tik renesansinė miesto bažnyčia. Vienuolikos susidomėjęs namų modelių darymu porą metų juos klijuodamas taip įgudo, jog nusprendė, kad gali jau imtis ir Šiaulių centrinės dalies maketo. Bet tam reikėjo miesto plano, žemėlapio. O jo nebuvo – dėl karinio oro uosto ir kitų dalykų Šiauliai buvo uždaras miestas.

Tad pačiam teko braižyti, aiškintis pastatų dydžius, planus, pačiam teko susirinkti nuotraukas iš draugų kolekcininkų, aiškintis, kokios jose nufotografuotos gatvės, kokie namai ir dar kokiu kampu. Viską teko atrasti ir pažinti iš smulkiausių detalių, užuominų, net ir iš namų šešėlių.

– Prieš ketverius metus pristatėte Ch. Frenkelio viloje senųjų Šiaulių maketo didžiąją dalį. Ar tęsiate šį darbą?
– Taip, išsipildė mano jaunystės svajonė sukurti gimtojo Šiaulių miesto maketą. Dirbau labai entuziastingai. Per tą patį laiką padariau dvigubai daugiau, nei įprasta. Pajutau, kad mano idealizmas ir entuziazmas galėjo ką nors ir išgąsdinti. Buvau apsėstas šios idėjos ir šio projekto.

Labai noriu tęsti darbą. Tiesiog apie tai nuolat galvoju, patikėkit.

Maketavimas sustabdytas dėl kelių priežasčių. O sustota ties renesansiniu šedevru – Šiaulių Katedros maketo ruošimo. Katedra labai balta, todėl sugalvojome ją daryti visai kitu būdu ir lazerių technologijomis išpjaustyti formas bei ruošinius porcelianiniam išpildymui. Tokiu būdu jau buvo paruoštas ir padarytas bokštas, ir… 2013-aisiais viskas sustojo.

Netikėtai susirgo mano bičiulis, mokslininkas Sauliaus Babianskas. Jis skubiai išvažiavo gydytis į užsienį ir galiausiai nutilo. Praėjo pusmetis, o mes iš jo nesulaukėme jokių žinių. Taip viskas ir liko. Manau, kad reikėtų vėl kalbėtis su užsakovu – „Aušros“ muziejumi dėl tolimesnio Šiaulių maketo. Esu labai dėkingas Vilijai Balzienei, nes ji suprato, koks svarbus yra miestui carinių Šiaulių maketas.

Supraskime, kad 1915-ųjų pavasarį Šiaulių miesto centras buvo sudegintas ir sugriautas. 1944 metais dar kartą viskas pasikartojo. Mano karta niekada nematė tokio gražaus Šiaulių centro, kokį atradome ir regime senose fotografijose ir atvirukuose. Aš pats, būdamas vos keturiolikos, iš bičiulio gavau šūsnį K. Čerpinskio „smetoninių“ atvirukų ir negalėjau nieko atpažinti, jei ne garsioji Šiaulių bažnyčia.

Mintis muziejui turėti senųjų Šiaulių maketą yra labai sveikintina ir šiuolaikiška. Manau, turime toliau jį daryti, nes maketas liko nebaigtas, trūksta Dvaro, Vilniaus, Varpo gatvių. Centro centro... pavadinčiau. Man dar sykį būtų patikėta garbė baigti maketą.

Be to, per tuos metus atsirado daug naujų fotografijų tiek pas mane, tiek ir „Aušros“ muziejuje.

– Kas paskatino jus sukurti maketą?
– Paskatino vaikystės hobis – modeliavimas. Šiaulių senamiesčio maketą pradėjau kurti dar būdamas aštuntoku 1974 metais. Ant milimetrinio popieriaus pats pasidariau miesto centrinės dalies planą, vaikščiojau po miestą ir matavau gatves savo žingsniais: vienas langelis, vienas mano žingsnis. Labiausiai paskatino istorinis pažinimas ir senoviškos nuotraukos, kurios atskleidė, kaip smarkiai Šiauliai nukentėjo nuo abiejų karų, kai buvo gaisrų nušluoti ir išgriauti visi kvartalai.

Šiaulių praradimai ir netektys vertė gilintis ir domėtis. Aš lyg koks kriminalistas ieškojau medžiagos, tyrinėjau. Buvo labai įdomu ir paveiku. Jaunystėje pradėtas Šiaulių maketas laukė savojo laiko.

Tik dešimtmečiams praėjus „Aušros“ muziejaus paskatintas galėjau toliau darbuotis, sugrįžti prie savo vizijos. Problemų būta daug, nes 1915 metų Šiauliai yra mažai ištyrinėti. Neturime pastatų išklotinių ir tinkamų planų ar vaizdų. Reikėtų ir daugiau fotografijų. Atvirukuose – tik standartiniai vaizdai, o šito architektūriniam maketui nepakanka. Prisipažinsiu – tai labai įdomus užsiėmimas.

– Kur ir kaip rinkote medžiagą apie senuosius Šiaulius?
– Turėjau didžiulę atvirukų ir fotografijų kolekciją, nes visa tai rinkau keturiasdešimt metų. Vėliau labai padėjo kolekcininkai Petras Kaminskas, menotyrininkas Vytenis Rimkus, dizaineris Vilius Puronas, istorikas Almantas Šlavinskas ir dar daug, daug kitų.

Neįkainojama pagalba yra Šiaulių „Aušros“ muziejus ir jo didžiuliai rinkiniai. Su muziejaus darbuotojais net Valstybiniame Lietuvos archyve, Vilniuje, dirbome kartu, ieškojome ir kai ką atradome.

Maketų darymas yra labai specifinis užsiėmimas. Procesas – labai kūrybiškas, kurį nuolat lydi atradimai ir ilgas, kartais labai ilgas rezultato laukimas. Bet niekada nėra nuobodu – tai svarbiausia.

Labai pravertė mano kaip tapytojo kelionės po pasaulį su parodomis. Visur kur buvau, specialiai domėjausi miestų istoriniais maketais. Žavėjausi maketų gausa Berlyno ir Prahos technikos muziejuose, Berlyno karališkųjų rūmų atstatymo ekspozicijoje, Helsinkio, Kopenhagos, Kelno, Hageno, Šverino, Vroclavo, Poznanės, Gdansko, Varšuvos, Liublino, Krokuvos istorijos muziejuose. Nustebau atradęs architektūrinius maketus net Delio ar Katmandu istorijos ir dailės muziejuose.

Maketavimas – labai kruopštus darbas, reikalaujantis jautrumo, kantrybės ir įgūdžių. Labai padėjo apsilankymai Niurnbergo pasaulinėje žaislų mugėje, kur maketavimui ir hobiui skiriami atskiri paviljonai. Vokietijoje tai labai populiarus hobis, sakyčiau nacionalinis, nes egzistuoja daugybė įmonių, gaminančių įvairią specializuotą produkciją: nuo miniatiūrinių automobiliukų, karietų, žmogeliukų iki sudėtingos apšvietimo ar kitos elektronikos bei valdymo prietaisų pritaikymo galimybių.

Pas mus tai išmano vos vienas kitas entuziastas. Todėl specialiai Lietuvoje su Alvydu Klečkausku įkūrėme mus vienijantį klubą „Hobis“. Kaip daryti architektūrinius maketus, niekas neišmokys, tai greičiau pomėgis, trauka, nuolatiniai atradimai ir, aišku, daugiametė patirtis.

– Kaip XIXa. pab.– XX a. pr. atrodė Šiauliai?
– Kaip plastikos ar moderno paveldas mane domina tik architektūrinis palikimas. Turime pakankamai daug neišlikusių objektų, kurie, be abejonės, puoštų šiandieninius Šiaulius. Tai ir įspūdingasis Cumfto namas, ir Nurokų banko pastatas Vilniaus gatvėje, Brevdos knygyno namas, „Baltoji gulbė“ (Žydų sinagoga) ar liuteronų bažnyčia.

Gėdingai dar mano vaikystėje visiškai prieš mūsų langus sudegė Vlado Vaitkaus namas (architektas K. Reisonas). Daug, tikrai labai daug Šiauliai ištvėrė praradimų. Sakykime, kaip netipiškai atrodytų verslininko Savičiaus „Aldonos“ namas.

Neabejotinai, Ch. Frenkelio vila yra Šiaulių ir visos Lietuvos perlas.

– Ar ano laikmečio Šiauliai įkvėpė jus kurti tapybos darbus?
– Maketavimas teikia galimybę keliauti laike.1996 m. Kretingos muziejaus surengtame tapybos plenere gimė pirmasis istorinis mano paveikslas su grafu Tiškevičiumi. Bet pats pirmiausias – dar pusmečiu pirmiau su senaisiais Šiauliais (150x150), dariau jį sąmoningai kitokį Šiauliams, Tėvynainių sambūriui ir mūsų parodai 1996 m. Po parodos, Hubertui Smilgiui patriotiškai agituojant, padovanojau šią drobę „Aušros“ muziejui. Nuo šio įvykio praėjo jau 20 metų.
Taip pradėjau plėtoti istorinių paveikslų žanrą.

Juos tapant reikia tam tikros nuotaikos ir tinkamų aplinkybių. Pirmą kartą juos eksponavau savo penkiasdešimtmečio parodoje Vilniaus rotušėje. 2012-aisiais dalis jų buvo eksponuojami ir Šiaulių dailės galerijoje. Rodos, kad jie visi panašūs, monochrominiai, bet iš tiesų kiekvienas yra skirtingas, turi savo koloritą ir tam tikrus uždavinius. Taip gimė Karaliaučiaus, Berlyno, Vilniaus Kauno ir Šiaulių ciklai ar serijos. Nežinau, kaip visa tai, ką aš darau, pavadinti, tai nėra tipiška ir nėra viskas taip paprasta. Jei būtų užsakymų, nutapyčiau daugiau. Galima net ciklus sukurti. Tačiau  nėra tokių išsilavinusių užsakovų.

2016 11 19 32

2016 11 19 33

Visos senamiesčio gatvės buvo grįstos akmenimis, su šaligatviais nutekamaisiais grioviais. Ir būtinai nuo šaligatvio iki kiekvieno namo durų buvo keli akmens laipteliai.
Redakcijos archyvo nuotr.

2016 11 19 31

Visi ar beveik visi senamiesčio namai buvo kapitaliniai, mūriniai – iš 55 gal tik 7 mediniai trobesiai. Tai buvo tvirti, gražūs, pagal tuometinius architektūrinius standartus pastatyti namai, tokie pat, kaip ir Kaune ar Vilniuje. Anuomet iki Pirmojo pasaulinio karo visi Šiaulių namai buvo vadinami jų savininkų pavardėmis. Tik karo metais vokiečiai juos sunumeravo, įvedė pedantišką tvarką.
Redakcijos archyvo nuotr.

 

Į viršų