Yra keletas požymių, kad miestas tapo jau tikru miestu. Tai tam tikras gyventojų skaičius, magistratas, pramonė, socialinė infrastruktūra ir, žinoma, teismas.

O kaip ir kada Šiauliuose atsirado teismas pasakoja Šiaulių apygardos teismo teisėjas Alfredas Vilbikas, kuris yra kelių knygų apie teismų istoriją autorius. Tarp šių knygų – 2007 metais išleista „Šiaulių apygardos teismų istorija“ ir „Teismai ir teisėjai Lietuvoje 1918–2013“ (2014 m.)

– Kokie buvo teismai, kol nebuvo Lietuvos valstybės?
– Tuo metu buvo paprotinė teisė. Iš principo, galima sakyti, jokių teismų nebuvo: paprasčiausiai žmonės, gyvendami bendruomenėje, susitardavo dėl įvairių buities, gyvenimo būdo taisyklių ir tos taisyklės būdavo perduodamos iš kartos į kartą. Tai ir buvo paprotinė teisė.

Be abejo, sudėtinga būdavo nubausti tuo laikotarpiu, tačiau vis tiek buvo dvi pagrindinės veiksmingos priemonės – tai gyvybės atėmimas arba išvarymas iš gyvenamosios vietos ar genties, kur bendruomenė tuo metu gyveno, jei žmogus pažeidė tas taisykles, nesilaikė papročių.

Vėliau, atsiradus Lietuvos valstybei ir rašytinei teisei, tai ji iš pradžių buvo kaip valdovų privilegijos. Naują rašytinį teisės etapą pradėjo 1387 m. priimta Jogailos privilegija dėl Lietuvos krikšto, įkurta Vilniaus vyskupystė ir tų pačių metų privilegija bajorams, kurie priėmė katalikų tikėjimą. Taip prasidėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valia išleidžiamos rašytinės privilegijos. 1413 m. Žemaitijai suteikta privilegija. Privilegijos žydams, totoriams, karaimams.

Taip po truputį būdavo suteikiamos privilegijos, kurios ir buvo atitinkamos teisės normos. Jų žmonės, kuriems suteikta privilegija, turėjo laikytis.

1447 m. žemės privilegija Lietuvos didysis kunigaikštis feodalams suteikė teisę teisti jam priklausančius valstiečius.

Taip pat ir miestams buvo suteikiama Magdeburgo teisė. Aišku, tų miestų, miestelių Lietuvoje nebuvo didelių tais laikais.

Įvairių miestelių, kaimų, teritorijų savininkai arba paskirti valdytojai, tai yra, administratoriai, ir atlikdavo teisėjų vaidmenį. Taigi, ir Lietuvos didysis kunigaikštis, ir tie, kurie valdė teritorijas, buvo teisėjai.

– O kada atsirado rašytinė teisė?
– Pirmas kodifikuotas teisės šaltinis atsirado 1468 m., tai buvo Kazimiero teisynas. Jis taip pavadintas, nes tuo metu valdė Kazimieras, kuris patvirtino teisyną.

Kazimiero teisynas buvo priimtas Vilniaus Seime ir jame buvo numatyti dvejopi teismai. Tai bajorų teismai, kuriuose buvo leidžiama spręsti nuosavybės teisės klausimus, ir didžiojo kunigaikščio teismai, kurie nagrinėjo skundus dėl bajorų ir žemesnio luomo savivalės.

Pirmasis rašytinis teisės šaltinis – Kazimiero teisynas – buvo vietinės gamybos. Be abejo, tame teisyne daug kas buvo paimta ir iš aplinkinių šalių teisynų. Pavyzdžiui, iš prūsų Pamedės teisyno.

Tame teisyne daugiau dėmesio buvo skiriama bajorams, didikams, o valstiečiams, miestiečiams buvo skirtas tik vienas kitas straipsnis.

Apskritai valstiečiams ir miestiečiams, gyvenantiems mieste, kuriam suteiktos magdeburgo teisės, tekdavo vadovaujantis suteiktomis tomis teisėmis ir patvirtintais miestų statutais.

Taigi, XV a. būdavo, kad bajorai užimdavo dalį kito bajoro žemės arba išvarydavo kitą bajorą. Taip pat buvo ir kitų nusikaltimų: nužudymų, plėšimų. Teismai turėjo tai spręsti.

Tikėtina, kad tais laikais į teismai rinkdavosi pagal reikalą. Jeigu, pavyzdžiui, kunigaikštis gaudavo tą bylą ir tuo metu jis būdavo Lietuvoje, tai paskirdavo posėdį jai nagrinėti.

Metrikose rašoma, kad kai kada teismai vykdavo ne tik patalpose, bet lyg ir atvirose vietose, t. y. lauke.

Iš metrikų sužinome ir tokį įdomų dalyką, kad XVI a. teismo procesas dažnai būdavo panašus į lažybas. Buvo naudojamas iššūkis priešininkui: prieš teisėjus nusviesta kepurė. Jeigu kepurę numetei, vadinasi, prasidėjo teismo posėdis. Tai vadinosi kepurės statymu arba dėjimu.

Šio papročio formavimosi metu, kai teismai vykdavo lauke, kepurės buvo sviedžiamos ant žemės prieš teisėjus. Patalpoje jos buvo dedamos ant stalo, prie kurio sėdėdavo teisėjai.

Kepurę statyti galėjo ir ieškovas, ir atsakovas. Beje, tais laikais ir baudžiamosiose bylose buvo ir atsakovas, ir ieškovas, nors dažniausiai ginčo sprendimo formą siūlydavo, be abejo, ieškovas.

Taigi, vienas bylininkas paskelbdavo apie ketinimą lažintis tokiais žodžiais: „Statau kepurę ir įrodysiu geraisiais žmonėmis, kad turguje tu grasinai mano namą padegti.“ Tai 1536 metų byla.

Antroji pusė privalėjo atsakyti pridėdama savąja kepurę arba ne.

Teisėjas suteikdavo laiko antrajai šaliai pamąstyti ir, vadovaudamasis papročių teise, tris kartus, kartais net ir dešimt kartų klausdavo, ar iš tiesų kita pusė apsisprendė kepurės nepridėti. Tai reiškė, kad lažintis nesutikusi šalis bylą pralaimėdavo.

Tačiau kepurę pridėjusi šalis nebegalėdavo išsisukti nuo proceso. Paprotys reikalo atlikti dar vieną kepurių pakėlimo gestą. Jas pakeldavo dažniausiai teismo pareigūnas, kuriam prieš tai tekdavo sumokėti mokestį.

Tik įsigaliojus Lietuvos Statutui, kuriame buvo nustatyta aiški įrodymų sistema, tai yra, su rašytiniais dokumentais, liudytojais, priesaika, kepurių statymo paprotys jau buvo atgyvenęs, tad jau nebuvo įrašytas į Statutą.

– Gal jau tuo metu ir kalėjimų Lietuvoje buvo?
– Tikėtina, kad buvo, bet jie iš principo buvo privatūs. Jiems pilyse ar dvaruose buvo skirta kažkokia patalpa ir joje laikydavo, jeigu reikėdavo, teismo nubaustą asmenį. Jie dažniausiai buvo įrengiami pilies bokštuose ar pilies bokšto rūsiuose.

O priėmus Lietuvos statutus, jis jau nurodė, privalomai pastatyti tvirtus bokštus ir gilius rūsius, nusikaltėliams kalinti visose Lietuvos didžiojo kunigaikščio miestuose ir prie pilies esančiose seniūnijose. Tačiau tai nebuvo padaryta. Nesant kalėjimų nusikaltėliai neatlikdavo paskirtos bausmės, o teismai dažnai išteisindavo didikus ar skirdavo jiems neadekvačius nuosprendžius.

Tikėtina, kad jei bajorai būdavo turtingi, tai jie galėjo išsipirkti pinigais.

Beje, pirmasis – vadinamasis senasis – kalėjimas Šiauliuose buvo pastatytas, jau Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, 1823 m. Jis buvo iki 1911 m., kol pastatytas dabartinis, kur dabar yra tardymo izoliatorius.

Nors įstatymai gal taip elgtis ir neleido, bet tų įstatymų nelabai daug buvo, kai veikė vien tik Kazimiero teisynas, kuriame dar nebuvo taip detaliai viskas išdėstyta, kaip pirmame, antrame ar trečiame Lietuvos Statute. Taip, Trečiajame Statute jau viskas buvo labai išsamiai reglamentuota: ir procesas, ir visa kita.

Apskritai iki Statuto priėmimo buvo daug improvizacijos. Net buvo tokių dalykų, kad pačiam nukentėjusiam liepdavo įvykdyti bausmę, jeigu ji būdavo paskiriama už kažkokį padarytą nusikaltimą, – net ir mirties bausmę, o neįvykdantis šio teismo sprendimo asmuo buvo baudžiamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio pasitarus su Ponų taryba.

Kaip vykdavo teismo procesas, labai sunku pasakyti. Kadangi kalbame apie ikistatutinę teisę, tai iš to laikotarpio rašytinių šaltinių praktiškai nėra. Todėl mes galime tik spėlioti, kaip galėjo būti.

Manau, kad Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) buvo sudaromas iš teismų praktikos ir remiantis kitų šalių pavyzdžiais.
Šis Statutas labai progresyvus buvo tais laikais Europoje. Manau, kadangi didikų vaikai buvo siunčiami mokytis į Europos aukštąsias mokyklas, tai jie iš ten sugrįžę po mokslų galėjo padėti parengti vieną ar kitą teisės aktą, kad jis būtų progresyvus, atitiktų europinį lygį.

Be to, statutai buvo priimami Seime, o rinkdavo į Seimą tokius žmones, kurie turėjo išsilavinimą, gyvenimo patirties ir t. t. Be abejo, ir paprotys, jeigu atitiko tą laikotarpį, taip pat būdavo įtraukiamas.

Taigi 1529 m. priimtas Pirmasis Lietuvos Statutas buvo naujoviškas ir tikrai ne visos valstybės Europoje turėjo tokius statutus, kur būdavo sutrauktos įvairios teisės normos. Dabar mes turime daug kodeksų: Baudžiamojo proceso, Administracinį ir t. t., o anais laikais visa tai buvo viename Statute.

Pirmasis Statutas buvo priimtas Seimo ir iš karto po jo priėmimo jau buvo galvojama apie jo tobulinimą.

Tad kitas, Antrasis, Lietuvos Statutas buvo priimtas 1566 m. Iki jo priėmimo, matyt, valstybėje jau pradėta galvoti apie tai, kad didžiojo kunigaikščio teismas, kuriame buvo nagrinėjamos didikų ir bajorų bylos, gerokai vėluodavo, jei kunigaikštis būdavo išvykęs. Tai priimta norma: kada kunigaikštis išvykęs, pavesdavo bylas nagrinėti Ponų tarybai, kaip patariamajam organui, kuris buvo prie didžiojo kunigaikščio.

Kai buvo ruošiamas Antrasis Lietuvos Statutas, jau buvo sprendžiamas klausimas dėl teismų įkūrimo, mėginama  juos atskirti nuo administracijos.

– Vadinasi, tuo metu ir atsirado teismai, jau panašūs į dabartinius?
– Galima sakyti, kad taip. Taigi, 1564 m. prasidėjo teismų reforma Lietuvoje, kuri vyko dvejus metus. Buvo numatyti trys teismai: pilies teismai, kurie nagrinėdavo baudžiamąsias bylas, pakamario teismai, kurie nagrinėdavo žemės ribų bylas, ir žemės teismai, kurie nagrinėdavo civilines bylas.

Jeigu dėl civilinių  ir baudžiamųjų bylų turbūt visiems daugmaž aišku, o pakamario teismas rodo, kad tuo metu didelė problema Lietuvoje buvo žemių ribos.

Tuo metu jau buvo renkami teisėjai ir, be abejo, Lietuvos didysis kunigaikštis turėjo teisę juos patvirtinti arba ne.
Žemės teisėjai buvo renkami seimelių laikotarpiui tarp sesijų, kurios būdavo, ir jie galėdavo ir toliau būti perrenkami. Kadangi veikė Lietuvoje seimeliai, tai juose siūlydavo, svarstydavo teisėjų kandidatūras ir Lietuvos didysis kunigaikštis skirdavo teisėjus iš keturių parinktų kandidatų. Nebūtinai teisėjas būdavo iš seimelio narių. Teisėju galėdavo tapti žmogus, baigęs užsienyje teisės studijas, arba asmuo, artimas valdžiai ir pan.

Žemaitijoje, pavyzdžiui, teisėjas būdavo seniūno brolis. Iš to darau išvadą, kad kažkiek turėjo reikšmės ir tai, kokią padėtį užimdavo giminaičiai. Tačiau kažkiek demokratijos buvo, nes vis tiek bajorai stengėsi seimeliuose išrinkti tokius žmones, kurie būtų objektyvūs.

Be to, nepamirškime, kad Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje viskas – visi Statutai, metrikai, visi dokumentai – buvo rašoma senąja rusėnų kalba, vėliau ir lenkų kalba. Tad teisėjai turėjo būti išsilavinę, kad galėtų skaityti įstatymus, o jų raštininkai užrašydavo visas bylas.

XVI a. buvo priimtas sprendimas perrašyti visas bylas, kurios buvo tuo metu išnagrinėtos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, taip pat kitus valstybės teisės aktus, miestų aktus į metrikas. Todėl kai kurios to meto knygos yra vadinamos teismų knygomis, kitos – viešosiomis knygomis, nes jose buvo surašomi vieši valstybės klausimai.
Religinės, tautinės bendruomenės, pavyzdžiui, žydų, teiseną vykdydavo pagal savo papročius – buvo suteikta tokia teisė. Ir dvasininkai turėdavo savo kanonų teisę.

Beje, 1588 m. Trečiajame Statute jau atsiranda teisėjų priesaika.

– Tai tuo metu teismas atsirado ir Šiauliuose?
– Ne visai taip.

Kartu su teismų reforma Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje vyko ir administracinė reforma. Visa Lietuvos teritorija buvo paskirstyta į trylika vaivadijų ir vaivadijos – į trisdešimt pavietų. Kiekviename iš jų buvo įkurta teismo apygarda.

Įdomiausia, kad vienintelė Žemaitija buvo palikta kaip seniūnija, kuriai vadovavo seniūnas. Ji buvo kaip viena teismo apygarda.

Šiauliai tuo metu priklausė Žemaitijai. Kadangi šioje seniūnijoje labai didelių miestų nebuvo, tai buvo nuspręsta teismų apygardos centrui pasirinkti Raseinius.

Taigi, Raseiniai buvo pirma teismų apygarda Lietuvos teritorijoje.

Be abejo, atėjo laikas, kai nebegalėjo vieni Raseiniai išnagrinėti visų bylų, todėl buvo įkurta antra teismo apygarda Telšiuose.

1775 m. Antanui Tyzenhauzui pasisekė atimti iš Telšių antrą apygardą ir ją įkurti Šiauliuose. Tiesa, 1790 m. Telšiai nenurimo ir vėl šiame mieste buvo įkurta apygarda. Taigi tais metais Žemaitija buvo padalyta į tris dalis: teismai jau buvo Raseiniuose, Telšiuose ir Šiauliuose.

Kai į miestą ar miestelį perkeldavo bajorų teismus, iš karto ta gyvenamoji vieta pradėdavo augti, nes čia daugmaž periodiškai suvažiuodavo teisėjai, bylininkai,  vykdavo seimeliai, nes reikėdavo spręsti įvairius ne tik teisminius reikalus. Tad tokiuose miestuose ir miesteliuose reikėdavo karčemų, nakvynės vietų ir kitokių infrastruktūros dalykų.

Taigi, Antrasis Lietuvos Statutas priimtas 1566 m. ir Trečiasis – 1588 m. Įdomiausia, kad trečiasis Statutas galiojo iki 1840 m., nors Lietuva jau keturiasdešimt penkerius metus buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Juk kaip žinome, po 1795 m. trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvos teritorija atiteko Rusijai, o Statutas galiojo iki 1840 m. Matote, koks jis buvo tobulas.

Galbūt jis būtų galiojęs ir toliau, tačiau Rusijoje buvo padaryta teismų reforma ir Lietuvai niekas jau nebedavė išskirtinės teisės: Statutas panaikintas ir įsigaliojo Rusijos įstatymai.

Grįžkime prie Statuto. Nors veikė trijų teismų sistema, vis tiek atsirasdavo jų sprendimais nepatenkintų ir dėl to skųsdavosi Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Tad 1581 m. pirmą kartą Europoje buvo įkurtas apeliacinis teismas – Vyriausiasis Lietuvos tribunolas. Taip LDK buvo atskirta administracija nuo teismų.

– Kokias bylas teismai nagrinėdavo?
– Įvairias. Lietuvos statutuose, pavyzdžiui, buvo skyriai apie moters teises, šeimą, kurių neturėjo nė vienas feodalinis Europos teisynas.

Tačiau moteris, pagal Statutą, neturėjo didelių teisių, pavyzdžiui, ji negalėjo įgyti visiško veiksnumo, negalėjo savarankiškai spręsti nei turtinių, nei kitų klausimų, negalėjo pati sau atstovauti teisme, negalėjo atvykti į teismą viena – ją turėjo lydėti vyriškos lyties giminaitis ar vyras.

Tačiau būta ir išimčių – viskas priklausydavo nuo to, ką moteris paveldi. Jeigu daug dvarų, miestų, miestelių, tai, be abejo, ji turėjo galimybę teismuose pati sau atstovauti ir dalyvauti.

Nors labai įdomus dalykas statute yra tas, kad už moters  sužalojimą kaltasis turėjo atsakyti dvigubai – Statutai moters gyvybę ir sveikatą įvertino dvigubai brangiau už vyro.

Rašoma: „Už nelaisvosios šeimynos vyro galvą skiriama dvidešimt kapų grašių, o už jo sužeidimą – viena kapa grašių, o už tokio vyro žmonos galvą – keturiasdešimt kapų grašių, o už jos sužeidimą – dvi kapos grašių.“ Tačiau yra vienas niuansas – moteris turėjo būti ištekėjusi.

Dviguba moters vertė – baltiškas paprotys, kitur Europoje nieko panašaus nebuvo.

Beje, pagal statutus, trylikos metų mergina jau galėjo tekėti. Tam ji turėjo gauti tėvų sutikimą, o jeigu neturi tėvų, tai artimųjų sutikimą, nes nuo to priklausydavo, ar ji gaus kraitį, ar ne. Jeigu tėvų neklausydavo, galėdavo būti nubausta, negauti paveldėjimo visiškai.

Statutuose buvo numatyta, kaip moterys turėjo elgtis ir namuose. „Turėti kuo mažiau savų minčių, visko mokytis iš vyrų, rūpintis namais ir niekada nesikabinėti prie vyro. Būti ištikimai ir visada jam paklusti. Nesipuošti, vengti vyro pykčio ir neturėti nuo jo paslapčių.“

Pagal Statutą, vyras, aptikęs žmoną su sugulovu, jiems bandant pabėgti, priešintis, turėjo teisę sugulovą užmušti. Taip pat neištikima žmona ir sugulovas, sutuoktiniui juos aptikus, teisme įrodžius jų kaltę, buvo baudžiami mirtimi.

Taip neištikimybės atveju moteris būdavo diskriminuojama, nes vyrui nebuvo nustatyta jokių tiesioginių sankcijų už ištvirkavimą. Jis galėjo būti nubaustas, nebent to reikalautų moters, su kuria jis ištvirkavo, vyras. Tuo tarpu ištvirkėlę galėjo nubausti jos tėvai, atimti teisę į palikimą. O broliai net galėjo reikalauti jai mirties bausmės.

O kai tapdavo našle, moteris galėdavo ištekėti tik po šešių mėnesių.

– Tuo metu Lietuvoje būta ir raganų teismų.  
– Būta. Vadinamieji raganų teismai būdavo ne tik bažnytiniai, nes Lietuvoje, kaip ir dvikovos, šie teismai kažkiek vėlavo, galbūt dėl to, kad ir krikščionybė atėjo vėliau negu į kitas Europos valstybes.

Daugiausiai išliko dokumentų apie raganų bylas Žemaitijoje. Paskutinis toks teismas įvyko 1807 m. Raganas tardydavo, kankindavo, surištas mesdavo į vandenį ir žiūrėdavo, ar jos paskęs, ar ne. Jei skęsdavo – vadinasi, ne ragana. Vienoje byloje yra įdomus užrašas: „Prisipažino gera valia po kankinimo.“

Iš bylų matome, kad raganavimu buvo kaltinami ir vyrai. 1615 m. skundėsi visas kaimas dėl gyvulių kritimo ir kaltinamą vyrą surišę įmetė į vandenį. Šis vyras bemat nugrimzdo į dugną, o jį ištraukę kaimynai vos ne vos atgaivino.
Kankinimais teisėjai stengdavosi, kad įtariami raganiai ir raganos prisipažintų, o po to leisdavo jiems atlikti išpažintį. Jeigu neprisipažindavo, tai užtekdavo formuluotės: „Prisiekiame, jog tu esi ragana, kaip mums padėk, pone Dieve, ir jo šventoji kančia.“ Po to trečiąją dieną raganos buvo sudeginamos.

Vaikai, įtariami raganavimu, turėjo būti ištremiami iš sodžiaus, moterys ir vyrai – deginami.

2016 11 11 43

Pirmasis Lietuvos Statutas priimtas 1529 metais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų