facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Su kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu jau šnekėjome apie ankstyviausias, 1875, 1876 ir 1879 metų, žemės ūkio ir pramonės parodas Šiauliuose. Informacija apie šias parodas išliko lenkiškoje spaudoje ir graviūrose, o šiauliečiai iki šiol tuo didžiuojasi.

Šį kartą keliaujame toliau ir kalbamės apie ūkio ir pramonės parodas mūsų mieste prieš Pirmąjį pasaulinį karą – prieš 100 metų.

V. Puronas akcentavo tris parodas, vykusias šiuo laikotarpiu kas dvejus metus – 1910, 1912 ir 1914-aisiais. Apie jas kraštotyrininkas tarstelėjo keletą žodžių, priminęs, kad tuo metu mes jau turėjome susiformavusį tokių parodų organizavimo įdirbį ir sistemą.

Pirmasis meninis plakatas
Pasakojimą apie Šiauliuose prieš 100 metų vykusias žemės ūkio ir pramonės parodas V. Puronas pradėjo ne nuo eksponatų, o nuo jos plakato.

Anot kraštotyrininko, 1910 metais mūsų mieste vykusią ūkio parodą pagarsino mus pasiekęs bene pirmasis meninis plakatas „šiaulietiška tema“. Plakatas buvo trikalbis – informacija užrašyta lenkų, rusų ir svarbiausia – lietuvių kalba. V. Purono teigimu, šis reiškinys mūsų tiek laiko nutautintam kraštui buvo labai svarbus.

Peržvelgus carinius atvirukus, kai kuriuose matėsi mieste išklijuotos afišos – tai rodo, jog Šiauliuose jau buvo afišų klijavimo poreikis. Tiesa, popierinės afišos buvo surenkamos tik  tipografiniu šriftu, o 1910 metų minėtame parodos plakate, V. Purono teigimu, jau matosi dailininko F. Rušico meninis sprendimas. Jame pavaizduota stovinti lietuvaitė, taip pat matyti mums gerai pažįstamos dabartinės Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros siluetas.

Mus pasiekė ir vėlyvesnis, 1914 metų, parodos plakatas, jo emblema, tačiau šis 1910 metų plakatas jau įėjo į Lietuvos plakatų klasiką. „Tebūnie šis plakatas savaip naivus, bet jis jau pulsuoja optimizmu, kuris, žinoma, pulsuodavo ir per šias parodas“, – sakė V. Puronas.

Vieta
Anot kraštotyrininko, jeigu XIX a. parodos Šiauliuose buvo organizuojamos kareivinėse, tai XX a. pradžioje vykusios parodos jau buvo pakeitusios vietą.

V. Puronas nuoširdžiai džiaugėsi, kad pirmą kartą spaudoje talpiname šviesaus atminimo dailininko Gerardo Bagdonavičiaus iš atminties pieštą tokių parodų schemą. Nors ši schema iliustravo konkrečią 1912 metų parodą, ji priminė, kad toje pačioje teritorijoje, priklausiusioje grafui Zubovui, vyko ir kitos to meto parodos.

Schemoje matosi, kad paroda buvo surengta tarp dabartinės S. Lukauskio ir Dvaro gatvės linkio, toje vietoje, kuri dabar užstatyta privačiais namais. Schemoje matome, jog į parodą buvo numatyti du įėjimai – vienas pėstiesiems, kitas transportui. Pėstieji į šią parodą eidavo Kaštonų alėja nuo Vilniaus gatvės, nes Aušros alėjos tuomet dar nebuvo. Parodos transportas įvažiuodavo iš Dvaro gatvės pro puošnius vartus.

Radialinis planas
V. Puronas pažymėjo, jog parodos teritorija turėjo radialinį planą.

Pačiame centre stovėjo pagrindinis pastatukas – orkestrinė. Ši tradicija, anot kraštotyrininko, buvo perkelta iš anksčiau kareivinėse vykusių parodų. Aplink šį pagrindinį pastatuką ratu buvo išsidėstę keliolika įvairių statinių. Keletas iš jų buvo skirti aptarnauti parodoje apsilankančius žmones – kavinės, restoranas. Didesnėje dalyje, apie 12-oje pastatų, buvo laikomi eksponatai arba gyvuliai.

V. Puronas atkreipė dėmesį į tai, kad visi šie statiniai turėjo tam tikrą puošnumo laipsnį. Labiausiai dėmesį traukė dekoratyviniai įėjimai, papuošti vėliavomis – tradicija, taip pat atkeliavusi iš ankstyvųjų parodų, rengtų kareivinėse, taip pat – išlakus restoranas.

Kraštotyrininkas pastebėjo ir tai, kad parodoje restoranas atliko net kelias funkcijas. Puošniame simetriškame medžio paviljone matėsi ne tik staliukai, bet ir eksponuojami smulkiosios pramonės gaminiai – audiniai, žemės ūkio produkcija ir kt.

V. Puronas atkreipė dėmesį į vieną labai įdomų dalyką. Viename pastato fasadų užfiksuota, ko gero, pirmoji meno amatą reklamuojanti reklama, kuri puikuojasi ant šio parodos statinio šono. Nenuostabu, kad viduje būta tokio ir kitokio pobūdžio eksponatų.

Pavardės
Apie XX a. pradžioje vykusių parodų eksponatus, kraštotyrininko teigimu, išliko negausu atsiminimų, nors pagal to meto spaudoje pasirodžiusias užuominas, galima spręsti, jog parodose buvo eksponuojami ne tik Šiaulių apskrities, bet  ir kitų miestų gaminiai. Tarp V. Purono rinkinių, yra išlikusi spaudos žinutė – „Lietuvos ūkininke“ aprašyta anuometinė 1910 metų paroda, kuria su mumis ir pasidalijo.

„Šiaulių paroda ir valstiečiai.
Pirmieji parodos metai mažai tepritraukė valstiečių. Taip mažai jų dalyvavo parodoje su savo išdirbiniais ir gyvuliais, taip nedaug tesilankė jų ir pačios parodos pažiūrėti, – kad jeigu iš to spręsti apie Šiaulių apskričio ūkių, tai pasakytum, kad čia pramonininkų ir didžiųjų dvarininkų kraštas. Čia matome iš visur sugabentas mašinas ir prekes, mažai bendra su vietiniu ūkiu turinčias, randame puikius dvarų gyvulius, jų pavyzdinguosius javus ir t. t.

O ką gi sodžius? Jis beveik nepasirodė, ką turįs, nors sunku manyti, kad šiauliečių tarpe (ypač žagariškių, joniškiečių) nebūtų gerų, nagingų amatininkų. Reikia bent pateisinti juos tuom, kad valstiečiai negalėjo taip ūmai prie parodos pasiruošti, kad mažai apie ją buvo žinių paplitusių.

Tie valstiečiai, kurie parodoje dalyvavo, pasirodė daugiausia su arkliais arba galvijais (viso buvo 40 su viršum). Labiau kitų pasižymėjo Bieliunas, Nastaras, Matakas, Petraitis ir t. t. (už arklius gavę dovanų nuo 30–20 rub.), Šnaras, Janulaitis, Špakauskas ir kiti (už galvijus apdovanoti po 25–20 rub.). Kiti visi gavę po mažesnes dovanas pinigais, medaliais, pagiriamaisiais lapais.

Minėtina, kad moteris taip pat menkai tepasirodė su savo audimais, nors čia jos, be dovanų, turėtų progą pelningiau išpardavinėti savo darbus. Gražūs namų darbo audimai buvo greit išperkami (pavyzdžiui, latvio Trejo nuo Rokiškio ir kitų).

Iš technikos darbų labiau atkreipė į save savamokslio Narbuto (iš Šiaulių) raktas su 170 užrakinimų, Kumpio (kumečio vaiko) lazda, gražiai išdrožinėta ir išdailinta įvairiais iš gamtos paimtais braižiniais, dar Leparų Martinaičio (piemenuko) arpo modelis. Buvo taipgi keletas savamokslio Buračo (valstiečio) paišinių: peizažai, Šiaulių bažnyčia ir kitokie.

Reikia tikėtis, kad kitų metų paroda sulauks daugiau valstiečių, kaip pasirodant su savo išdirbiniais, taip ir apsilankant joje naudingų žinių pasigaudyti.“ („Lietuvos ūkininkas“, 1910 m. rugsėjo 15 d. Nr 37, p. 342, kalba netaisyta)

V. Puronas pažymėjo, kad šiame straipsnyje minima, jog parodos Šiauliuose metu buvo eksponuojami stambiųjų ūkininkų gaminiai, bet smulkiųjų ūkininkų gaminių būta nedaug. Tarp eilučių jaučiasi siekis, kad žmonės suprastų, jog tokios parodos yra reikalingos, kad jose dalyvautų.

Kraštotyrininko teigimu, verta paminėti kelias į šį straipsnį patekusias pavardes. V. Purono dėmesio sulaukė prabėgomis paminėtos Kumpio ir Buračo asmenybės.

Šiaulietis Juozas Kumpis – pirmasis Lietuvos karo lakūnas, kuris dar devyniolikametis žuvo mūšyje kovoje su lenkais. Jo pavardė įėjo į mūsų šalies aviacijos istoriją, jo antkapį matome senosiose Šiaulių kapinėse. Gal 1910 metų parodos metu jis ir buvo tas „kumečio vaikas“, kai jam buvo tik 10 metų? Sutapimas? O apie Buračą mes žinome, kad Balys Buračas buvo vienas žymiausių to laikmečio kraštotyrininkų. Jis paliko ne tik išsamių aprašų, bet ir tikslių piešinių.

„Šiame parodos apraše netikėtai radome du mums pažįstamus jaunuolius, būsimus Lietuvos patriotus. Šios pavardės naujai privertė mus prisiminti anuometinį laikmetį, jo amžininkus“, – įdomų sutapimą komentavo kraštotyrininkas.

Lėktuvo neišvydome
Kitas straipsniukas, išspausdintas „Lietuvos žiniose“ (1913-01-31) taip pat lietė 1910 metų parodos organizacinius užkulisius. Pasirodo, parodos organizatoriai planavo net iš Paryžiaus atsiskraidinti „lakstytuvą“, tačiau šiauliečiai jo neišvydo.

Kraštotyrininkas svarstė, kad turbūt todėl, jog tam reginiui realizuoti „lakstytojas“ buvo užsiprašęs net 3000 rublių. V. Purono teigimu, gal tai – priežastis, kodėl mūsiškiai jo atsisakė. „Nejaugi čia minimas brolių Raitų pirmasis lėktuvas, į orą pakilęs prieš šešerius metus? Įdomu...“ – įdomų faktą paminėjo V. Puronas.

Šarvuoto raitelio palaikai
Kalbėdamas apie Šiauliuose 1910, 1912 ir 1914 metais vykusias parodas V. Puronas prisiminė dar vieną įdomią istoriją, pasakotą G. Bagdonavičiaus. Kai rengė šių parodų teritoriją, buvo kasami pamatai. Tuomet įvyko keistas nutikimas.

Pas grafą Zubovą atbėgo statybininkai ir pranešė, jog jie atkasė šarvuotą raitelį. Išgirdęs šią žinią, grafas susimąstė. Kiek patylėjęs tarė: „Ne mes tą raitelį užkasėme, ne mums lemta jį atkasti.“ Tad liepė statybininkams vėl užkasti palaikus.

„Šia istorija noriu pasakyti, kad mūsų žemė yra įdomi visais atžvilgiais. Ne tik didžia praeitimi, bet ir žmonių poelgiais, pulsuojančiais inteligentija, išmintimi. Ne tik ūkiu ar pramone. Tai – „sriuba“,  kuri maitindavo mūsų tautą ir leido tarp visų negandų jai išlikti gyvai“, – skambiais žodžiais pasakojimą baigė V. Puronas.

 

Į viršų