facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Jonas Rimkevičius – inžinierius, kraštotyrininkas, visuomenininkas, radijo mėgėjas ir vienuoliktasis Pelikso Bugailiškio premijos laureatas. Įvertintas už ryškų pėdsaką Šiaulių kraštotyrinėje ir visuomeninės muziejininkystės veikloje. Šiandien visi žinome „Aušros“ muziejaus padalinį, vienintelį Lietuvoje Radijo ir televizijos muziejų – tai J. Rimkevičiaus iniciatyvos ir pastangų rezultatas.

R. Rimkevičius su kitais bendraminčiais sukaupė pradinę muziejaus kolekciją. Tai tik dalis darbų, kuriuos jis yra padaręs Lietuvai. Dabar galima tik pagerbti jo atminimą, nes šiais metais spalio 10 dieną Lietuva neteko itin darbštaus ir pasišventusio savo šaliai kraštotyrininko (gimė 1940 m.).

Apie J. Rimkevičiaus nuopelnus pasakoja jo sūnus Mindaugas Rimkevičius, žmona Audronė Rimkevičienė ir buvęs kolega Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Marius Morozas.

Apie J. Rimkevičiaus nuopelnus Lietuvai
Jonas Rimkevičius gimė Šiauliuose Lietuvai lemtingais 1940-aisiais. Baigė Kauno politechnikos institutą ir nuo 1969-ųjų dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, kur tapo aktyviu kraštotyros grupelės nariu ir jai vadovavo. Tarp kitko ši kraštotyros grupelė buvo įkurta paraginus muziejininkui Vincui Vaitekūnui. Be to, statė vieną pirmųjų televizijos bokštų Šiauliuose.

Kitas J. Rimkevičiaus kraštotyrininko ir kartu gal daugiau radijo mėgėjo pomėgis ar veiklos kryptis buvo radijas, jo istorija, radijo mėgėjai – veteranai.

J. Rimkevičius dirbo kruopštų tiriamąjį darbą. Jis išaiškino pirmuosius radijo mėgėjus Šiauliuose ir rinko apie juos istorinę medžiagą,  radijo technikos eksponatus. Tyrimo ir kaupimo darbas buvo pristatytas 1978 m. Šiaulių inžinierių namuose surengtoje parodoje „Lietuvos radijui-60“. Paroda buvo kaip ir impulsas dirbti toliau ir galvoti apie muziejų, apie nuolatinę ekspoziciją.

1982 metais Šiauliuose (Vilniaus gatvėje 174) buvo atidarytas visuomeninis Radijo ir televizijos muziejus. Pirmosios muziejaus ekspozicijos autorius buvo taip pat J. Rimkevičius. Ekspozicija buvo sukurta iš J. Rimkevičiaus ir kitų talkininkų entuziastų surinktos kolekcijos. Kaip prisimena pats J. Rimkevičius, tuomet muziejaus fonduose buvo apie 2000 eksponatų. Netrukus po muziejaus atidarymo teko rinktis – bendradarbiauti su KGB ar palikti įkurtą muziejų, darbą gamykloje ir gimtąjį miestą.

Nuo 1983-iųjų pavasario J. Rimkevičius gyveno ir dirbo Vilniuje. Vilniuje jis nesėdėjo vietoje – tapo aktyviu kultūrinio visuomeninio vyksmo dalyviu. Jo veikta neoficialioje M. Valančiaus blaivybės draugijoje, „Talkos“, „Alkas“ klubuose.

Prasidėjus Atgimimui atėjo ir tikrasis J. Rimkevičiaus atgimimas. Jis tapo aktyviu Lietuvos  sąjūdiečiu,  Lietuvos kariuomenės savanoriu, parlamento gynėju.

J. Rimkevičius buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais – 1992 metų sausio 13 atminimo medaliu ir 2002 metų Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Nuo pat savo kraštotyrinio darbo pradžios J. Rimkevičius vietinėje Šiaulių ir respublikinėje spaudoje paskelbė nemažai straipsnių kraštotyros, radijo istorijos, televizijos ir radijo muziejaus įkūrimo, kariuomenės ir aviacijos istorijos temomis. Straipsniai publikuoti laikraščiuose „Žydrasis ekranas“, „Raudonoji vėliava“, „Lietuvos aidas“, žurnale „Kardas“.

J. Rimkevičius buvo vienas pirmųjų atkurtos LR savanorių, gynė LR Parlamento rūmus, saugojo atkurtos LR sieną Medininkų poste, tarnavo LR Pasienio tarnyboje. Nuo 1990 metų buvo aktyvus karinės spaudos rėmėjas, autorius ir platintojas. Tikriausiai J. Rimkevičius pasekė tėvo Stasio Rimkevičiaus, kuris taip pat buvo savanoris, pėdomis.  

Visą gyvenimą J. Rimkevičius buvo aktyvus kraštotyrininkas, nors oficialiai Mikelio prizui taip ir nebuvo nominuotas. Tačiau, kaip jo sūnus M. Rimkevičius sako, tėvas viską darė ne dėl apdovanojimų, bet dėl Lietuvos.

Persikėlęs gyventi į Vilnių prisidėjo atstatant Sudervės bažnyčią, ištisomis paromis dirbo statant Tris kryžius, aukojo ir aktyviai dalyvavo renkant lėšas Valdovų Rūmų statybai. Priklausė LR Kariuomenės Karių savanorių kūrėjų sąjungai, Pasieniečių klubui.

Taip pat dar vienas iš nuopelnų – sudaryta knyga „Radijas, istorija ir Lietuva“. Už aktyvų bendradarbiavimą ne kartą yra gavęs padėką. Tai tik dalis apdovanojimų, kurie pelnyti J. Rimkevičiaus, nuolat gynusio Lietuvos valstybės ir Lietuvos istorijos vertybes.

Kita J. Rimkevičiaus kraštotyrinio darbo kryptis buvo sovietmečiu „pamiršti“ kultūros ar istorijos paminklai, Lietuvos savanorių, partizanų ar karių kapai. J. Rimkevičius neliko abejingas ir disidentiniam sąjūdžiui. Nuo 1972 m. jis buvo pogrindinės lietuviškos spaudos rėmėju, jam teko parašyti ne vieną straipsnį aktualia tema. O susidurti su saugumu teko būnant dar 16-mečiui jaunuoliui už antitarybinių atsišaukimų rašymą ir platinimą Vasario 16-osios proga.

J. Rimkevičius – tėvas, senelis
„Mano tėvas tikrai daug nusipelnęs žmogus, tačiau niekada grįžęs namo nesakydavo ir nesigirdavo, kad už kažką jį apdovanojo. Jis drąsiai net savo darbdaviams rėždavo į akis sakydamas, jog dirba ne jiems, o mylimam gimtajam kraštui ir Lietuvai tėvynei. Džiaugėsi, kad yra vertinamas, tačiau niekada to nesureikšmindavo.

Tėvas buvo labai aktyvus ir šeimoje. Mus, vaikus, yra po visą Lietuvą išvežiojęs ir daug pasakojęs apie visas įžymybes, svarbius Lietuvai įvykius. Labai daug kalbėdavo apie Nepriklausomos Lietuvos valstybę. Nors mums buvo vos 10 metų, tėvas aiškindavo, jog mūsų šalis yra okupuota ir mes galbūt nesulauksime, gal ir vaikų vaikai nesulauks, bet galiausiai Lietuva bus laisva. Buvo tokie laikai, kai niekas netikėjo, kad taip greitai pasikeis.

Augome su šiomis idėjomis visi drauge: aš, brolis ir sesuo. Patriotiškumas šeimoje itin jautėsi. Mes su broliu stovėjome Sausio 13-ąją Vilniuje ir dalyvavome tose įvykiuose. Tėvas buvo Aukščiausiosios Tarybos gynėjas, o mes buvome prie Radijo ir televizijos komiteto pastato. Daug padėjo ir tėvo veikla su trumpabangininkais, kurie tokiu būdu perduodavo informaciją“, – prisiminimus pasakoja M. Rimkevičius.

Patriotiškos idėjos ir meilė tėvynei perduodama iš karto į kartą, nes J. Rimkevičius ir savo vaikus mokė mylėti gimtąjį kraštą. Dabar M. Rimkevičius pats augina tris vaikus: du sūnus ir dukrą. Kaip pats sako, auklėja taip pat, kaip jį mokė tėvas, tačiau, anot jo, dabartinis auklėjimas įgavo kitokį atspalvį.

Visi J. Rimkevičiaus vaikai liko dirbti Lietuvoje ir kiekvienas kažką kuria Lietuvai.

„Mes netapome karininkais: brolis dirba statybos versle, aš įkūriau veterinarijos kliniką, o sesuo yra gydytoja.

 Dabar prisimenant vaikystę, suprantu, kad dėl tėčio veiklos kentėjo mūsų šeima. Normalu, kad ką girdėjome namuose, tą pasakodavome ir mokykloje. Prisimenu, kaip mokykloje mano buvo sugadintas vienas medžio drožinys su Jogailos kryžiumi. Vieną kartą politinę valandėlę vedžiau klasėje. Tačiau pasitaikė protinga mokytoja, kuri tiesiog paprašė manęs atsisėsti ir taip viską užgesino. Kol buvau vaikas, man neatrodė, kad patriotizmas gali būti toks pavojingas dalykas. Vėliau tėvas labai daug šeimos pinigų išleisdavo muziejaus eksponatų įsigijimui. Dėl to taip pat kentėjo šeima. J. Rimkevičiaus kaip vyro ir tėvo dažnai nebūdavo namuose, todėl su mūsų mama ir išsiskyrė. Normalu, kad moteriai vienai per sunku gyventi ir auginti pačiai tris vaikus. Tuo labiau, kad iš savo veiklos vyras per daug ir neuždirbdavo.

Tačiau ir po tėvų skyrybų, ryšys su tėvu nedingo. Kiek prisimenu, jis visuomet labai mylėjo Lietuvą, daug keliaudavo. Dar viena jo aistra buvo statyba. Netoli Vilniaus savomis rankomis pasistatė namą. Padėjo ir man statyti savąjį. Jam buvo labai smagu kurti grožį gimtajame krašte“, – pasakoja M. Rimkevičius.

Daug darbų ir neįgyvendintas noras išleisti knygą
Muziejininkas Marius Morozas pasakoja apie J. Rinkevičių kaip kolegą, tačiau su kuriuo taip ir neteko dirbti, nors daug kartų bendravo, sėmėsi patirties ir klausėsi jo pamokymų.

„J. Rimkevičius buvo labai entuziastingas žmogus, kuris visaip kaip bandė siekti savo tikslų. Vienas jų buvo siekis įkurti Šiauliuose Radijo ir televizijos muziejų, dėl kurio vėliau jį persekiojo KGB ir galiausiai teko persikelti gyventi į Vilnių. Tačiau muziejus atsirado ir jis gyvuoja iki šių dienų. Mano nuomone, J. Rimkevičius buvo žmogus kovotojas, kuris niekada nenuleido rankų. Tai ir kultūros puoselėtojas, draugiškas ir aktyviai besireiškiantis. Kai išvyko dirbti į Vilnių, niekada nepamiršdavo aplankyti ir buvusių kolegų muziejuje.

Vienas tikslų jo buvo išleisti knygą, kuri apibendrintų visus jo darbus. Ta knyga turėjo būti skirta Lietuvos radijo istorijai. Surinkti reikiamą informaciją knygai J. Rimkevičius suspėjo. Tačiau sudėlioti į knygų puslapius laiko taip ir neužteko. Kiek man yra žinoma, knyga turėtų būti išleista kitų metų antroje pusėje. Prie knygos prisidėjo ir Šiaulių „Aušros“ muziejus, kuris dalijosi sukaupta informacija.

Esame labai dėkingi J. Rimkevičiui, nes tai žmogus, kuris nieko negailėdavo, visada mielai dalydavosi informacija, šviesdavo kitus. Ji ketino kuo išsamiau parodyti visiems radijo ir televizijos istoriją. Tada mes ir susipažinome. Esame kartu ne kartą vartę radijo mėgėjų archyvą“, – pasakoja M. Morozas.

Aktyviai reiškėsi radijo mėgėjų klube Šiauliuose
Kadangi ir pats J. Rimkevičius buvo radijo mėgėjas, tai stengėsi, kad ir jų istorija būtų įamžinta Šiauliuose. Pasak M. Morozo, jis net turėjo savo šaukinį Šiauliuose, kuriuo jis būdavo atpažįstamas. „Radijo mėgėjų veikla – tai sporto šaka. Yra siųstuvas ir imtuvas. Jos dalyviai trumposiomis bangomis gali susisiekti su visu pasauliu. Užmezgę ryšį vienas kitam siunčia korteles, kurias kiekvienas kaupia kaip trofėjus, stengdamiesi kuo daugiau jų surinkti. Tai reikšdavo, kad kuo daugiau valstybių yra užmezgusios ryšius.

Šiauliuose veikia klubas „Vytis“, kuriame bendraminčiai radistai renkasi. Kiekvienas radistas turi savo šaukinį, kuris prilygsta parašui. Daugelis vienas kitą ir pažįsta labiau pagal šaukinius nei pagal tikruosius vardus ir pavardes.  Manau, kad radistų pomėgis panašus kaip žvejyba ar medžioklė. Boleslovas Pelutis – pirmasis Lietuvoje radijo mėgėjas, kurį J. Rimkevičius norėjo įamžinti memorialine lenta Vilniaus gatvėje šalia namo, kuriame paskutiniu metu jis gyveno. Tačiau šis planas taip ir liko neįgyvendintas. Tikriausiai idėja nusėdo kažkuriame Šiaulių miesto savivaldybės stalčiuje“, – pasakoja M. Morozas.

Žinia, apie J. Rimkevičiaus mirtį, kaip pasakoja M. Morozas, buvo itin netikėta, nes jis visada atrodė gyvybingas, nesaugodamas savo sveikatos skubėdavo, nes visada turėjo susigalvojęs veiklos.  

Tikroji mylimoji – Lietuva
Prisiminimais apie J. Rimkevičių dalijasi ir jo žmona Audronė Rimkevičienė.

„Jonas, 1991 metais sovietiniams daliniams puolant atkurtos Lietuvos Respublikos strateginius objektus, palikęs seseriai vertingiausius savo daiktus, nuėjo ginti parlamento ir tapo vienu pirmųjų atkurtos valstybės savanorių. Tas šimtas savanorių, kurie parlamente davė priesaiką tomis tragiškomis Sausio dienomis, tikrai nežinojo, ar liks gyvi.

Jonas pasekė savo tėvo Stasio Rimkevičiaus, kuris 1919 metais pasielgė taip pat – gynė Lietuvą, pėdomis. Jo tėvas, beje, vėliau priklausė Lietuvos kariuomenės besikuriančiam elektrinių ryšių daliniui. Jonas tapo ir vienu pirmųjų atkurtos respublikos pasieniečių, kai buvo pasiųstas saugoti sieną Medininkų poste. Kaip žinome, tame poste omonininkai sušaudė kitoje pamainoje budėjusius pasieniečius. O Joną Apvaizda saugojo, nors ėjo tiesiai į pavojų, šalo lediniame ore, menki vagonėliai buvo nešildomi ir kiaurai peršaunami.

Laisvu nuo tarnybos metu Jonas ir Vilniuje aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: valė Žemutinės pilies teritoriją, dalyvavo statant Trijų kryžių paminklą. Sakė, kad reikėjo lieti cementą be paliovos, tad žmonės dirbo be pertraukos keletą parų.

Būdamas jau garbaus amžiaus sugalvojo, kad reikia savo profesinę patirtį sudėti į knygą. Bet tai nebuvo lengva užduotis. Dešimt metų dėliojo medžiagą, kvietė radijo mėgėjus iš visos Lietuvos rašyti biografijas.

Pats Jonas buvo sudėtingas, tokia formavosi ir jo knyga. Ten turėjo sutilpti ir radijo technikos ištakos, ir radijo priemonės, ir radijo ryšių veikla ir istoriniai etapai. Kai tragiškomis sausio dienomis svetimi užėmė radiją ir televiziją, siekė kontroliuoti visas ryšio priemones, specialistai iš parlamento ir kitų objektų mėgėjiškais aparatais perdavė pasauliui žinias apie tai, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje. Visa tai Jonas siekė sudėti į savo knygą.

Joje skaitytojas ras žinių ir apie tai, kaip dirbo pogrindžio sąlygomis partizanai, kaip talkino užsienio lietuviai. Iš viso knygoje yra 14 skyrių.

Deja, knyga nespėjo pamatyti dienos šviesos. Šį ir kitus Jono darbus teks užbaigti jau mums“, – sako J. Rimkevičiaus žmona.

2016 10 25 02

Apie J. Rimkevičiaus nuopelnus sūnus M. Rimkevičius sako, kad tikroji ir vienintelė mylimoji tėvui buvo Lietuva. Už ją net gyvybę buvo pasiryžęs paaukoti.
Mariaus MOROZO archyvo nuotr.

2016 10 25 01

J. Rimkevičius 2008 metais yra gavęs Pelikso Bugailiškio premiją kaip labiausiai nusipelnęs kultūrai. Taip pat apdovanotas medaliu už dalyvavimą Sausio 13-osios įvykiuose.
Mariaus MOROZO archyvo nuotr.

Į viršų