Šį kartą kraštotyrininkas, kultūros istorikas, dizaineris Vilius Puronas mums papasakojo legendą, kurią rado viename 1868 metų Varšuvos laikraštyje („Rykiowskie Jezioro“ 1868 m. Klosy,  Warszawa, Nr. 172, p. 211).

Lenkiškame leidinyje perskaityta legenda kraštotyrininkas su mumis pasidalijo ne šiaip sau – joje pasakojama apie ant Rėkyvos ežero kranto gyvenusį dorą, bet vargšą vyrą pavarde Bubulis, išgelbėjusį Rėkyvos dvaro savininką bajorą Karpį.

Karpio Rėkyvos romantika (prieš 230 metus)
Apie badą
„Tai buvo 1786 m., kai baisus badas užgriuvo apylinkes. Tuomet buvo labai šlapia vasara, bene visos stadalos (klojimai) buvo tuščios. Visas derlius paliko plačiuose laukuose. Javų varpos liko neliestos lankose. Jos kaip bangos linko link žemės arba gulėjo klanuose, vietomis pasidengusios pažaliavusiais pavasariniais pelėsiais, tarsi šaipydamos iš suvargusių, išalkusių valstiečių.

Valstiečio trobelėje liūdna ir tylu; nebesigirdi nei linksmos dainelės, nei gyvo pokalbio; šeimininkas, šeimos tėvas, akimis klaidžiojo po tuščius aruodus su liūdesiu galvodamas apie artėjančią žiemą, kuriai neparuošė jokių atsargų. Mama prie savęs glaudžia besisukiojančius vaikučius; dar vienam kitam rytui maisto užtektų, dar kamaroje yra šiek tiek grūdų šviežiai duonai, dar užtenka ganiavos avims ir ožkoms. Bet greitai ateis diena, kada išseks ir tos skurdžios atsargos, kada sniegas uždengs dar šiandien žaliuojančius linus, kada šaltis surakins žoles ir gėles laukuose ir žalias, barzdotas samanas apylinkės miškuose, ir tada vargšė karvutė veltui dairysis maisto, kurį jai duos geraširdė ranka. Dar daugiau ji anksčiau ar vėliau smogs mirtiną smūgį, kad pamaitintų išalkusią, nusiminusią šeimą.

Bubulių grytelėje mažai kas buvo pakitę, viskas buvo kaip anksčiau, tiktai pintame lopšelyje, pakabintame prie lubų sijos, kniurkė mažas vaikiukas, o prie Onos kelių žaidė maža mergytė, dėstydama vandens lelijas ir neužmirštuoles. Nuostabiai gražus motinos portretas, tarp šviesių banguotų plaukų, kurie natūraliomis sruogomis leidosi jai ant pečių, šviečiančios dvi mėlynos akys, ta pačia spalva padabintos kaip gėlės, kuriomis žaidė tuo pačia gerumo ir nuolankumo išraiška, tuo pačiu aukščiausio supratimo blyksniu tas vaikelis.

Toji mažoji Juzytė, tai žvejo trobelės džiaugsmas, mamytės paguoda, tėvelio švelnumas. Juk ji pirmoji išbėga sutikti, kai jis iš žūklės grįžta namo, ji paima iš jo irklą ir sunkiai tempia į trobelės kiemą, skubiai grįžta, kad jau be trukdymų atsisėstų ant jo kelių ir taip vaikiškai čiauška, prašo papasakoti kokią naują pasakaitę ar istoriją, kad Martynas negali jokiu būdu atsisakyti ir, užkūręs pirkią, pradėdavo vieną iš tų padavimų, kuriuos tik jis vienintelis gerai mokėjo pasakoti, kurie kaip slankiojančios ugnelės slankiojo ir tebeslankioja virš Rėkyvos ežero vandenų. Taip pat jos bendraamžis Ignas, anksčiau ir dažniau ateinąs į Bubulio trobelę, kartu su ja klauso stebuklingų padavimų, legendų, nenuleisdamas akių nuo žvejo, bijodamas praleisti žodį. Klauso su didžiausiu dėmesiu ir vaikišku tikėjimu, kas matėsi visoje jo esmėje.“  

Apie milžiną vėžį
Anot V. Purono, šis pasakojimas iki šiol gyvena tarp žmonių, o piešinį, vaizduojantį milžiną vėžį, stovintį virš atsiklaupusio žvejo, galima rasti bene kiekviename Rėkyvos name.

„Vieną rytą, prieš saulei pakylant, pakilo ir mūsų žvejys, liūdnesnis kaip niekada, nuėjo nešinas tinklu link vandens. Atėjęs ant kranto pasveikino dieną rytmetine daina, o paskui Dievo vardu metė tinklą į giliausią ežero gelmę. Aplinkui buvo tylu, net iškilminga: kylančios saulės spinduliai atsispindėjo ir mirguliavo vandens paviršiuje, tarsi mėgdžiodami sidabrinius blyksnius, besitaškenančių žuvų.

Po kurio laiko Bubulis pradėjo palengva traukti savo tinklą link kranto, laukdamas to, ką likimas jam šįkart atsiuntė. Kai tinklas palengva ėmė judėti, kas šnekėjo apie didelį kiekį sugautos žuvies, žvejys padvigubino jėgas ir sunkiai, sunkiai ištraukė laimikį į krantą.

Koks jo buvo nustebimas, kai vietoj lauktos žuvies, tinkle pamatė didžiulį vėžį. Jo kiautai, sujungti žiedais, švietė saulės atspindžiais it juodi riterio šarvai, o didžiulės, stiprios letenos, kaip plėšančios replės, siekė tolyn. Išsigandęs Bubulis pasislinko į šoną.

Tuo pačiu metu vėžys pakilo ant užpakalinių kojų, po truputį kiautai dengiantys jo korpusą atsilukšteno ir nukrito. Nusmuko taip pat apatiniai žiedai ir pasirodė šaunaus vyriškio stovyla. Jo tamsi delija (karinis bajorijos apsiaustas), susagstyta auksinėmis sagomis, siekė jam iki čiurnų, o klubus juosė plati tvarkinga audeklo juosta, auksu perausta. Nepažįstamojo veidas švietė keista ramybe, o tamsi barzda dengė jo krūtinę.

Persigandęs Bubulis sustingo iš nuostabos ir netikėtumo. O tuo metu nepažįstamasis priėjo prie jo, pasiskelbė, kad yra seniūnas Karpis, Rėkyvos savininkas-paveldėtojas. Kad jau keli šimtai metų gyvena ežere savo žmonos užkeiktas ir tik šią dieną užsibaigė to užkeikimo terminas ir tik tereikėjo, kad kas nors su ryto saule užmestų tinklus ir jį ištrauktų į krantą. Kadangi jam, tam žvejui, tai pavyko padaryti, jam jis suteikė laisvo žmogaus vardą.

Kaip tikras šio valsčiaus savininkas visiems laikams jam atiduoda buveinę, kur gyvena, ir suteikia visišką laisvę žvejoti Rėkyvos ežere. Persižegnojo persigandęs žvejys, persižegnojo ir Karpis. Tuomet Bubulis pabučiavo savo pono ranką, palydėjo jį į dvarą, kur gavo rašytinį dovanojimo raštą ir nuo to laiko Bubulių šeima paveldėjimo teise turi savo grytelę ir sklypą prie jos, niekada nejausdami trūkumo gyvenant ir visada meldžiasi savo geradario atminimui.“

Labdara badaujantiems
„Prie Rėkyvos dvaro susirinko daugybė žmonių, bado suvarytų iš visų plačių apylinkių. Dvaro tarnyba gyvai sukosi, kurstydama ugnis, o didžiuliuose katiluose virė viralai. Pats ponas Karpis stovėjo gonkuose ir dalino įvairius nurodymus pavaldiniams, o jo žmona su Onos tarnaujančiomis merginomis dalino į eilutę sustojusiems valstiečiams duoną, sūrius ir rūkytą mėsą. Ignas bėgiojo į visas puses laimės išraiška papuoštu veidu, kai tik priartėdavo prie kurios nors valstiečių grupelės, jų rankos pakildavo aukštyn ir dėkingumo ir palaimos žodžiai pylėsi ant jo vaikiškos galvos.

Šeimininko įsakymu buvo išnešti kieme išdėstyti mediniai pailgi tam reikalui pritaikyti indai ir į juos pradėjo pilti karštą maistą iš garuojančių katilų, nuo kurių kvapas skleidėsi į visas puses. Sušaukti žmonės tuoj pat puolė ir godžiai valgė jiems pagamintą maistą, dėkodami šeimininko dosnumui ir kilnumui. Iki vėlaus vakaro tęsėsi ta išalkusiųjų puota, o kai šviesioje dangaus mėlynėje pasirodė mėnulis, viename dideliame rate susirinkę valstiečiai tarsi dėkodami uždainavo vieną iš tęsiamų žemaitiškų dainų, kurios kiekviena nata, kiekvieno žmogaus širdyje, atsiliepė aidu, gerumu ir liūdesiu.“

Igno Karpio mirtis
„Miegamajame, išklotame minkštais kilimais guolyje, pridengtame tamsia užuolaida, ilsisi Ignas Karpis – paskutinis iš šios Rėkyvos savininkų-paveldėtojų kartos. Jo veide, pažymėtame liga, nežiūrint marmurinio blyškumo, matėsi ta šviečianti ramybė, kuri yra geriausias įrodymas, kad dvasia kovoje už gyvenimą lieka nugalėtoja, kad su neužgesusia viltimi ir tikėjimu žengia į amžinojo gyvenimo sferą. Namiškiai, giminaičiai ir draugai apsupo jį ratu tylioje ir gilioje užuojautoje. Gražia ramybe buvo pažymėti ir visi kiti susirinkusieji sustoję šalia grupelėmis ar atskirai kambaryje.

Prie pat patalo su ranka, atremta į knygą, o kita ranka spaudžiančia ligonio ranką, sėdi kunigas Florijonas, jo draugas ir nuodėmklausys. Kaip tik šią akimirką jis baigė skaityti Šventą Raštą šiais žodžiais: „Tebūna palaiminti geraširdžiai, nes jie Dievą matys.“

Ligonio bruožai truputį paraudo, jis prispaudė draugo ranką prie krūtinės ir tarė trūkčiojančiu balsu: „Dėkoju jums už paguodos žodį, kuris tarsi skaidrus šaltinis teka į mano sielą. Neilgai man liko būti su jumis... Jaučiu, kaip jėgos ir gyvenimas tolinasi nuo manęs. Kol aš nueisiu ten, kur manęs laukia mano tėvų ir giminaičių brangūs šešėliai, norėčiau sutvarkyti reikalus, kurie liečia mano turtą, paveldėjimą. Mirštu bevaikis, todėl galiu neskriausdamas mano tolimų giminaičių naudotis dalimi savo turto, jį atiduodamas tiems, kuriuos visą savo gyvenimą jaučiau esant mano vaikams, ten, pasakė rodydamas toliau stovintį į rašomąjį stalą, tėve Florijonai, rasi paskutinę mano valią.“

Kunigas Florijonas išėmė rūpestingai sulankstytą popierių ir po įžanginių juridinių formalumų ir pagrindinių sąrašų, pažymėtų testamente, buvo dovanojimų sąrašai  neturtingiems valstiečiams.

Toliau ėjo įvairios lengvatos ir mažesni dovanojimai užtarnautiems namiškiams ir tikros paspirtys reikalingiesiems. Niekas nebuvo aplenktas, užmirštas. Visi buvo pažymėti, su didžiausiu rūpestingumu apdovanoti. Kai kunigas Florijonas baigė skaityti, jo veide matėsi didžiausio pasitenkinimo išraiška, kuria jis pažvelgė į ligonio veidą. Jame atsispindėjo visiška ramybė, tik akys spindėjo stipriu fosforu švytinčiu žvilgsniu.

Tą akimirką jo gydytojas su nepasitenkinimu veide davė ženklą, kad visi išeitų iš kambario. Pats paėmė už rankos sergantįjį patikrinti pulsą, kuris tapo neritmingu. Netrukus Ignas užmigo taip ramiai, tarsi miegas jį turėjo sustiprinti ir duoti jėgų gyvenimui prabudus.

Žmonės mena, kad dar ilgai tą naktį jis šnekėjosi su kunigu, o paryčiui ėmė akivaizdžiai silpnėti ir kai vėl saulutės spindulėlis įspindo į kambario langą, vėliavnešys jau negyveno – užmigo teisingojo miegu.“

2016 10 24 37

Karpių šeimos herbas.
Iliustracija iš V. Purono archyvo.

2016 10 24 36

Karpio dvaro rūmai Rėkyvoje.
Buračo pieš.

Į viršų