facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Prieš gerą pusmetį „Šiaulių naujienose“ (2016-01-22) rašiau apie Birutės Musneckienės (šiauliečiams, ir ne tik  jiems, gerai žinomos asmenybės pristatyti nebereikia) unikalią dovaną – knygą „O buvo taip...“ savo žmogui Algirdui jubiliejinio gimtadienio proga. Unikalumas: „aukščiausios leidybinės prabos“, „tiražas – vienas egzempliorius“, „viršelio dailininkas Kęstutis Musneckis, surinktos medžiagos kompiuterinis maketas Birutės Musneckienės; 21x21x1,5 cm (labai kainingas formatas), knygos puslapiuose pasakojami jubiliato šeimos (senelių, tėvų) gyvenimo fragmentai Lietuvos ir Šiaulių ekonominiame bei istoriniame kontekste.

B. Musneckienei neprireikė Grigo metų analogiško formato ir tiražo tritomiui „Parodos, parodos...“ parengti ir „išleisti“ ( 2016, rugsėjis). Dedikacijoje rašoma: „Skiriu ALGIRDUI MUSNECKIUI 80-mečio ir 50 kūrybinės veiklos fotografijoje sukakčiai“. Trečioji sukaktis delikačiai nutylėta: rugsėjo 24-ąją suėjo 50 metų nuo dienos, kai Birutė ir Algirdas sumainė žiedus, būtent, auksinis sutuoktinių darnaus gyvenimo jubiliejus.

Be galo, be krašto įdomu
„Tritomio“ pirmosios dalies viršelyje Aleksandro Ostašenkovo nuotrauka: sniego saujomis tukliai aplipdytos storos medžio šakos, krūmelių šakutės, o ir pačiam Algirdui, traukiančiam objektyvą iš puriomis snaigėmis pabaltinto fotoaparato, tų tirpstančių gamtos dovanų tekę. Romantika, grožis, būsimi pasiekimai, garbė bei galimos nesėkmės ar nusivylimai, ypač pirmosios pažinties su fotografavimo paslaptimis metais, toje viršelio nuotraukoje užkoduoti it kokie pranašai. Pavyzdžiui: „Kai baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, mane paskyrė dirbti Šiauliuose į mokyklą-internatą. Jaunas buvau – turėjau įvairiausių būrelių. Paskyrė ir fotobūrelio vadovu, nes matė, kad fotografuoju vaikučius. Nieko nežinau apie fotografiją... Greta internato yra 8-oji vidurinė mokykla. Ten dirbo lietuvių kalbos mokytojas Alfonsas Saženis, pasikaustęs fotografijos srityje. Iš jo pasimokiau. Kartą fotografavau su „Fedu“. Jam yra toks didelis ištraukiamas objektyvas. Fotografuoju, fotografuoju, išryškinu – vien  juodi ratilai. Nubėgau pas Alfonsą Saženį – kas čia atsitiko? Sako, neištraukei objektyvo“ (p. 16).

O kokia pradžių pradžia? Į šį klausimą knygoje irgi yra atsakymas – fragmentas iš spaudos: „ Pirmą kartą su fotografija susitikau, kai studentas matematikas savo namuose darė nuotraukas. Iki antros ar trečios valandos nakties žiūrėjau, kaip jis tai daro. Užsidegiau: stebuklai – įdedi į vonelę fotopopierių ir „išlenda“ nuotrauka. Pati pirmoji juosta labai gerai išėjo, nes buvo vasara, šiltas ryškalas...“ (p. 6).

Antroje  knygos viršelio pusėje vėl Algirdo nuotrauka, tikriausiai trisdešimtmečio. Ir penkios baltos rožės. Ne, ne vestuvių momentas užfiksuotas. Iš parodos... Galbūt pirmosios? Anotacijoje aiškinama, kad pirmojoje dalyje pristatomos 1966–2001 m. A. Musneckio surengtos parodos ir dar vietos skirta daliai 2001–2005 m. parodų, „kurių tematika siejasi su Šiaulių aukštąja mokykla ir eksponuotos Šiaulių universiteto erdvėse“.

Citatos, nors ir teikia informacijos, bet tokios bejausmės ir bežadės, palyginti su tuo, ką skaitai ir matai vartydamas puslapius. Nuotraukose užfiksuotos nepakartojamos akimirkos, išraiškingi mokyklos-internato auklėtinių, Šiaulių fotoklubo narių, Užgavėnių švenčių dalyvių, Pedagoginio instituto studentų ir dėstytojų veidai... Ir šalia jautrinantys žodžiai apie vis didėjantį gyvenimo pagreitį:

* „Ši nuotrauka man – netikėtas atradimas. Parodoje ją išvydau pirmąkart. Ji sugrąžino mane į 1970-uosius metus. Kuo gera pedagogo profesija? Visada esi su jaunais žmonėmis ir pats jautiesi jaunas. Pažiūrėkite į nuotrauką: jau pagyvenęs, 1928 metais gimęs vyriškis, o koks  pašėlęs šokis! Šoku ir šypsausi, ko daugiau norėti iš gyvenimo“ (Prof. Juozas Vaitkevičius, buvęs ŠPI rektorius, p. 92).

* „Gerai prisimenu tą dieną. Buvo 1972-ieji, paskutinio skambučio šventė. Atsisveikinau su ikimokyklinio auklėjimo pedagogikos ir psichologijos specialybės studentėmis. Tai buvo mano pirmoji akademinė grupė institute. Tą nuotrauką turiu. Man visuomet atrodė, kad aš joje šypsausi. Dabar žiūriu – šypsenos nėra, tačiau akivaizdus noras priglausti visas savo mergaites, pasakyti joms kažką gražaus ir tikro“ (Doc. Livija Mondeikienė, p. 95).

* „Kada darytas šis portretas, nustatyti nesunku. Toje nuotraukoje aš dar juodais plaukais ir juodais ūsais – toks buvau maždaug iki 1968-ųjų. Vadinasi, praėjo maždaug 30 metų. Gerai pagalvojus, mano gyvenime niekas labai nepasikeitė: vis skubu, vis ieškau ir vis man maža“ (Doc. Mindaugas Stakvilevičius, p. 94).

* „Nežinau, kurie tai buvo metai, kokia situacija. Man sunku įsivaizduoti, koks aš pats buvau tuo metu: ką galvojau, kaip gyvenau, dėl ko jaudinausi, kaip vertinau vieną ar kitą dalyką. Akivaizdu tik viena – kokia didelė metų krūva skiria šiuos metus nuo anų ir mus, dabartinius, nuo anų. Kas pasakys, kada buvome geresni?“ (Prof. Kazimieras Župerka, p. 95).
Negreit suskaičiuoti, kiek šviesa užrašytų gyvenimo vaizdų atsidūrė knygos pirmos dalies puslapiuose iš A. Musneckio parodų „Praeitis ir dabartis“, „Senosios Šiaulių kapinės“, „Miesto centras“, „Buratino aikštė“, „Ad memoriam – Spalio šventėms“, „Humanitarinio fakulteto istorija“, „Egzaminų sesija“, „Gamtininkui S. Gliaudžiui-85“, „Mes buvome, mes esame“ („Šiaulių universiteto „Emeritus“ klubui-10“) ir kt.

Apie tų vaizdų prasmę A. Musneckis, Mikelio prizo laureatas, 2013 m. sakė: „Beveik 50 metų darbas susijęs su fotografija, Šiaulių ir jo žmonių įamžinimu, per eilę metų daug žmonių gyvenimų sugulė archyve. Daugelio fotografuotų žmonių nebėra tarp mūsų. Žiūri į senąsias nuotraukas ir lyg bendrauji mintimis ir žodžiais su jais. Prisiminimai lieka.“

Yra kas žiūrėti ir skaityti
Dovanos Algirdui antroji knyga, skirta jo 2001–2015 m. fotografinei veiklai pristatyti, susideda iš 2 pagrindinių krypčių. Pirmoji – apie personalines fotoparodas Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, Plungės bienalėje, Biržų krašto muziejaus „Siela“ Vabalninko filiale ir t. t. Antroji kryptis anotacijoje apibūdinta taip: „Knygoje pateikiama žinių apie A. Musneckio rūpestį, saugant išėjusiųjų Anapilin palikimą, ryžtą perprasti kompiuterines programas, gausaus fotografinio archyvo skaitmeninimą, pomėgį kolekcionuoti fotoaparatus.“

Trečioji dalis – jubiliejinės retrospektyvinės fotografijų parodos „O buvo taip...“ (2016 01 15) atspindys.

Birutės dovanotas Algirdui keturias (įskaitant ir „O buvo taip...“) knygas prof. Vytenis Rimkus dėl jų vientiražystės pavadino šeimos stalo albumais. Įvardijo originaliai ir palinkėjo, kad Šiaulių miesto ir žmonių istorijas atspindinčios knygos taptų prieinamos visiems, norintiems susipažinti su jų turiniu. Gal bent dvi bibliotekos – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio – rastų galimybių įsigyti tų knygų kopijas? Gal ir elektroninis variantas atsirastų  sutarties su autoriais pagrindu?

Kadangi Musneckiai ne tik išradingai kūrybingi, bet ir nedemonstruojantys savo, kaip fotografų,  pranašumą, be galo dėmesingi šalia esantiesiems, tai  į knygos „Parodos, parodos...“ pristatymą susirinko nemažai fotografų  (profesionalai Artūras Staponkus, Algis Kulikauskas, aktorius Juozas Bindokas, Ričardas Dailidė ir mėgėjai Vytautas Žvigaitis ir Vytautas Suveizdis), kraštotyrai atsidavusių šiauliečių (Vytenis Rimkus su žmona Česlava, Irena Rudzinskienė, Joana Pranienė, Danielius Balčiūnas su žmona Vida, Romualdas Rutkauskas, Jadvyga Urbonienė, Vyda Šegždienė), Šiaulių senjorų draugijos nariai (Cecilija ir Egidijus Lapkai, Jonas Grigaliūnas, Irena Raudienė, Danė Dubinienė, Henrika Miknevičienė), Šiaulių universiteto „Emeritus“ klubo nariai (Eduardas ir Janina Balčyčiai, Danutė Genienė, Irena Ramaneckienė) ir kt. Kiekvienam smalsu buvo atsigręžti 10-čia, 20-čia ar net 50-čia metų atgal ir pristatomų knygų puslapiuose aptikti išnykusį ar pasikeitusį miesto kampelį, pamatyti nelengvai atpažįstamą kaimyną ar net nustebti save pamačius.

Nuoširdžiai Birutės pasakota, kaip knygos ruoštos „publikavimui“, kokios problemos tykojo: „Apie dizainą nieko neišmaniau. Pirmąsias tris knygas „Giminių keliais“  maketavo sūnus Kęstutis pagal mano parengtą popierinį variantą. Vėliau sūnus, matydamas, kad mama sugebės tokį darbą atlikti pati, pasakė: „Ko čia, Mama, nesuprast?“ Taigi, mokoma ir konsultuojama mėgavausi darbu. Vakare sudėlioju  nuotraukas, sukomponuoju būsimą knygos puslapį, o rytą kažkas pradeda nebepatikti, ieškau naujo varianto, tad rezultato kaip nėr, taip nėr. Bet kai darbas mielas, tai niekas nesunku...“  „Tik moterys gali kruopščiai ir kantriai dirbti, vyrai greit susinervina“, – į žmonos pasakojimą įsiterpia  šalia stovintis Algirdas. „Jis tikrai geras – dūšios žmogus. Keliasi gerokai po vidurnakčio, kad mane nuo kompiuterio atitrauktų, primintų, jog ir pailsėti turiu. Šiandien dėkoju jam už dėmesingumą, nuoširdumą, gerumą“, – gražaus tarpusavio bendravimo momentais dalijasi žmona.

Klausantis Birutės ir Algirdo kalbėjimosi tarpu savęs švelniais pustoniais, nejučiom atklysta sąmonėn nuogirda: jų santykiai  lyg  iš medaus mėnesio, neturinčio pabaigos. Ir pati Birutė neslepia draugių pastebėjimo: „Gerą vyrą gavai – judu visiškai nesipykstate.“ Atsakydavusi: „Jei norėčiau, tuoj susipyktume.“

Tad ir knieti pasmalsauti, kokią parengiamąją mokyklą gyventi šeimoje ji baigusi. Atsakymas toks: „Vaikystėje mane supo stiprūs dvasia, darbštūs artimieji, išgyvenę daug sukrėtimų, netekčių, priėmę gyvenimą tokį, koks yra, niekada nedejavę, kad sunku gyventi. Dar dvejų metukų neturėjau, kai tėvas, tarpukario Lietuvos veikėjas, pasitraukė į Vakarus. Tik po 12 metų sužinojome, kad jis gyvas. Likau su mama. Gyvenome dėdės šeimoje. Augdama niekada negirdėjau ir nevartojau žodžių: negaliu, nemoku, nenoriu. Karaliavo tik vienas – „Reikia!“ Iš Mamos ir artimųjų perėmiau meilės ir pagarbos –  tėvams, giminėms, šalia esantiems kitiems žmonėms bei praeičiai ir savo kraštui – supratimą.“ Antroji mokykla buvusi Anytos: „Ji norėjo gero, bet buvo labai valdinga. Tai irgi veikė mane, tik jau kitaip.“

Birutė ir Algirdas savo sąjungą vadina tandemu (perkeltine prasme – darniu žaidėjų dvejetu). Su Algirdu visą bendro gyvenimo 50-metį nebuvę jokių aštrių kampų, išskyrus vieną nuomonių išsiskyrimą dėl mažamečio Kęstučio auklėjimo, kai nebesutapo tėvų, senelės ir prosenelės požiūriai. „Man patinka valgį gaminti, nes mama jaunystėje Kaune buvo baigusi Justinos Čekanauskaitės kulinarijos kursus. Aš iš jos prisižiūrėjau. Mūsų šeimoje nėra maisto kulto. Algis yra geras blynų kepėjas“, – toliau pasakoja Birutė.

Abu toleruoja vienas kito pomėgius. B. Musneckienė, dirbdama Šiaulių logopediniuose vaikų globos namuose (vėliau pavadinti „Vaivorykštės“ vaikų globos namais), visa galva, anot jos pačios, buvo pasinėrusi į montesorinio ugdymo pagrindų, įgytų 1988 ir 1991 metais Čikagoje, taikymą savo darbe. „20 metų buvau „įlindusi“ į tą metodą, – sako jinai. – Nežinau, ar kitas vyras būtų pakentęs matydamas tokią popieriais apsiknisusią žmoną  ir dar  žinodamas, kad į tai ir savi pinigėliai įdedami.“

Pakanti bei gerbianti vyro pomėgius yra ir pati Birutė: „Liga, fotoaparatų kolekcionavimo liga buvo apėmusi Algirdą. 1300 fotoaparatų buvo užtūpę virtuvės sandėliuką. Atidavė muziejui. Atsikvėpiau – dabar mano stiklainiams vietos yra.“ Ir čia pat apgailestauja, kad Pabalių turguje nebelikę senų fotoaparatų, kad dabar net žaislinių tokių daikčiukų krautuvėse nėra. Ką kolekcionuoti?..

Šeimoje nesiekiama viršų viens prieš kitą rodyti, būti labiau kitų pastebimam. „Vyro aistra – fotografija. Mano, kaip fotografės, stažas didesnis, – juokauja B. Musneckienė. – Dėdė, mokytojas, priemenėje buvo įsirengęs fotolaboratoriją dar 1950 metais. Kitas dėdė buvo įsitaisęs saulės spindulių veikiamą didintuvą. Taigi, aš jau maža būdama viską žinojau, o Algis fotografuoti pradėjo tik studijų metais. Tiesa, realiai fotografuoti ėmiausi tik dirbdama vaikų namuose – reikėjo nuotraukų stendams.“

Viešumoje Birutė lyg ir vyro šešėlyje, „Aš mėgstu gamtą, o joje taip: vyriškoji pusė pasidabinusi gražiomis plunksnomis, o moteriškoji – pilka. Aš jau ta pilkoji. Ir man jokio pavydo, kad vyras visąlaik dėmesio centre.“
Nusiteikimas abiem minti tą pačią pėdą virto pasitenkinimu ir džiaugsmu, teikiančiais kasdienybei įdomių spalvų. Tai ir yra bendroji dovana patiems sau.

Fotografijų paroda „Knygininkė“
Kitas tos pačios dienos šiauliečių susitikimo su fotomenininkais Musneckiais komponentas – parodos „Knygininkė“ peržiūra. 55 parodos per jubiliejinį laikotarpį. „Tai labai daug“, – pasakytume kiekvienas.

„Su Šiauliais susijęs visas mano gyvenimas. Visos mano parodos skirtos  miestui ir žmonėms“, – cituojami A. Musneckio žodžiai Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Aido“ skyriaus darbuotojų parengtoje parodos informacijoje.  Aiškinti, apie ką ši paroda, matyt, nereikia. Žodžiu „knygininkė“ šiauliečiai vadino moterį, visais metų laikais bet kokiu oru prekiavusią senomis knygomis prie Didždvario gimnazijos.

Pasak autoriaus, ši parodėlė „primins nuo 2016 m. vasaros pabaigos miesto bulvare jau nebeprekiaujančią Danutę Pašviestienę“ – labai sudėtingo likimo moterį: mama pokario metais žuvo netyčia užlipusi ant minos; tėvas su dukra buvo ištremti į Sibirą; Danutės šeima susilaukė sūnaus ir dukters, bet sūnus 28 metų mirė, duktė po nelaimingo atsitikimo tapo neįgali; pačiai Danutei gydytojai buvo diagnozavę vėžį“ („Parodos, parodos...“, II d., p. 94).

Šiurpuliukais kūnu nubėga ir A. Musneckio atpasakoti D. Pašviestienės prekybos knygomis fragmentai: „Pasidėjusi staliuką, moteris kiekvieną rytą iš mokyklos patalpos išsinešdavo savo knygas ir išdėliodavo pardavimui. Vieni praeiviai tik pažvelgdavo į knygas, kiti stabtelėdavo.“ Kaip klostėsi reikalai, kai „naudotas knygas mažai kas bepirko“, kai „mokyklai prireikė patalpos, kur knygos nakčiai rasdavo prieglobstį“? „Danutė stalą su knygomis užklostydavo ir palikdavo nakčiai prie Radijo ir televizijos muziejaus pastato sienos, kur veikė vaizdo kamera“. Palengvėjimu skamba  sakinys: „Už vietą prekybai reikėjo mokėti nemažą mokestį, bet, užtarus įtakingiems šiauliečiams, moteris Savivaldybės leidimą prekiauti gaudavo nemokamai“ (p. 94).

„Moters prekybos vietoje stovi didžiulius žydinčių gėlių vazonas. Bulvarui lyg kažko trūksta“, –  rašoma A. Musneckio prisiminimuose (2016 09 05).

Aštuoniasdešimtmetė knygininkė D. Pašviestienė į parodos atidarymą jau nebeturėjo jėgų ateiti. Šiaulių istorijai liko daug nuotraukų iš paskutiniosios jos „darbovietės“. Vienose nuotraukose įamžinta šalia knygų gėlėms bulvare žydint, kitose – savo „turtą“ nuo šlapdribos pridengusi iš audeklo ir pagalių suramstytu stogu. Nuotraukose matomos knygos, dar neiškraustytos iš dėžių arba nakčiai paliktos vaizdo kamerai saugoti... Knygininkė nufotografuota ir besidžiaugianti šiltais saulutės spinduliais, ir sėdinti susigūžusi nuo žvarbaus vėjo ar po batų padais pasimetusi seną megztinį, kad nuo grindinio kylantį šaltį bent kiek sulaikytų. Iš akių neišnyksta savito turinio ir kompozicijos nuotrauka, kur matyti tik ištiestas sunkių išgyvenimų linijų išvagotas delnas, o jame dviejų litų moneta. (Beje, knygininkė ne iš karto leidosi fotografuojama, tik po ilgoko bendravimo, Algirdui domintis senomis knygomis ir perkant jų.)

„Bibliotekų metams paskirta fotomenininko paroda sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo“, – rašoma Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriaus  („Aido“ g. nr. 27) internetiniame pranešime. Papildomų argumentų nei parodos turinio įtaigumo, nei jos autoriaus adresu nebereikia. Paroda „Knygininkė“ – meninis akibrokštas šių dienų visuomenei, masiškai nebevertinančiai knygos. Tai ir subtili pagarbos D. Pašviestienei išraiška Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga. (Parodos eksponavimo „kadencija“ pratęsta iki spalio 21).

Pabiros mintys po renginio
Birutei ir Algirdui iš širdies sakomų, gera linkinčių žodžių tą popietę išsakyta labai daug: „Būti šalia Jūsų – gyvenimo dovana“ (šeimos draugė Danė Dubinienė);  „Koks gražus gyvenimas: namai kvepia pyragais, ateities istorijai neįkainojama medžiaga gražiai sutvarkyta“ (C. Lapkuvienė) ir t. t.  

Ir žiedų – grožio simbolio, padėkos ir dovanos ženklo, nuoširdžių emocijų liudijimo, gražių renginio organizatorių ir dalyvių santykių su jubiliatais patvirtinimo – nestigo. Ne šiaip dovanotojo akį patraukusių gėlių, o parinktų galvojant apie mielus, prof. E. Balčyčio žodžiais tariant, dėl fotografijų „abu išprotėjusius“ šventės „kaltininkus“. Antai C. Lapkuvienė įteikė vazonėlį su paslaptinguoju baziliku: prancūzams jis – karališka žolė, italams – meilės ženklas, indams – šventas augalas, o mums – nuostabus prieskonis ir sveikatos palaikytojas. Boleslovo Vengrio įteiktoji puokštė buvo sukomponuota iš savo sodo augalų – ginkmedžio, svarainio šakelės su geltonu vaisiumi, krapo stiebo, jau spėjusios pražilti raganės atžalos... Šios puokštės potekstė irgi ne vienos simbolinės prasmės, bet  svarbiausioji – paties didžiausio pasaulyje turto, būtent, sveikatos palinkėjimas.

Tokių nuotaikų kontekste gražiai derinosi Birutės ir Algirdo kalbėjimo duetas: vienas taria, kitas atitaria ir abu drauge tolyn rutulioja pradėtą pasakojimą ar atskirą mintį. O jos dažnai sukosi  apie kraštotyrą: „Ir susergi nepagydoma kraštotyros liga, kuri, net keista, virsta pasitenkinimu ir džiaugsmu, kasdienybei teikdama įdomių spalvų, – sakė Birutė Musneckienė, 2013 m. Mikelio prizo laureatė, pridurdama: – Laikas negailestingas – reikia skubėti. Skubu nuo 2008 metų.“

Kraštotyra ne atsitiktinai paminėta. Iš šalies atrodo, kad viena gražiausių šios bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriaus veiklos krypčių ir yra kraštotyra. Tokias mintis žadina informatyvia medžiaga visad skaitytojus traukiantis erdvinis stendas antrajame bibliotekos aukšte, renginių įvairovė, pavyzdžiui: „Senų knygų, išleistų nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu iki 1941 m.“ paroda iš 17 asmeninių bibliotekų (1990), „Šeimų istorijų ir genealogijos medžių paroda iš 12 asmeninių archyvų“ (1992) ir t. t. Čia dėmesys specialiai sutelktas į tuos metus, nes juose glūdi  bibliotekos intensyvios kraštotyrinės veiklos ištakos.

Susidomėjimą žadina ir nuolatinis darbas su Gegužių mokyklos mokiniais, kurio rezultatai viešinami bibliotekoje rengiamose parodose, kaip antai: „Velykinė paroda“ (mokytojos kuratorės D. Kulikauskienė, O. Mikalauskaitė, E. Garbačiauskienė), „Sveikinu savo Mamytę“ (mokytojos R. Rudienė, G. Simaškevičienė, V. Žabarauskaitė), „Paroda Tarptautinei vaikų gynimo dienai“ (mokytoja D. Kulikauskienė), paroda „Kalėdinė eglutė“ (mokytoja E. Garbačiauskienė). Išvardyti tik vienerių metų mokyklos ir bibliotekos bendro triūso renginiai. Tokių metų daugiau negu dešimt.

Birutės ir Algirdo Musneckių pagerbimo šventei nepaprasto jaukumo teikė bibliotekos aplinkoje sukurta nuoširdaus pašnekesio atmosfera: nebuvo oficialaus moderatoriaus (renginio eigos tvarkytojo). Ir atrodė, kad tarsi iš šalies viską stebinti  skyriaus vedėja Rima Giržadienė vien mintimis reguliuoja visą eigą. Net ir stalas, apkrautas vaisiais ir Birutės pyragais, „įplaukė“ į susitikimų auditoriją, matyt, tyliai ištarus žinomos pasakos žodžius.

Todėl ir pasibuvimas su Birute ir Algirdu Musneckiais pralėkė nepastebimai. Atrodo, kad visi vadovavosi Tėvo Stanislovo suformuluotu priesaku: „Neapleisk, nepaslėpk gerojo savo širdies lobyno!“ 

2016 10 18 23

2016 10 18 25

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų