facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kartu su kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu  paskutinį kartą klaidžiojame po paslaptingus ir bauginančius Šiaulių miesto požemius. Šį kartą  keliavome po įvairiose Šiaulių vietose nusidriekusį požemyną. Negana to, sužinojome apie mūsų mieste egzistavusį karinį slaptą miestą ir, žinoma, vėl išgirdome šiurpą keliančią istoriją apie daugiabučių rūsiuose gyvenančią baisiąją rupūžę.

Iš Baltojo kalėjimo
V. Puronas pasakojo, jog legenda byloja, kad iš Vilniaus gatvėje buvusio senojo kalėjimo rūsių požeminis urvas vedė į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemius.

Senasis kalėjimas įkurtas 1823 m., kaip spėjama, buvusio vienuolyno vietoje. Apie 1934 m. iš jo požeminiu urvu norėjo pabėgti keletas kalinių. Juos susėmė senosiose kapinaitėse.

Anot kraštotyrininko, šiauliečiui Giedriui Mačiūnui šį epizodą papasakojo dėdė – guvus senukas, anuo metu pats sėdėjęs kalėjime už vieną mažą dalykėlį ir, laimė, nebėgęs kartu. Kartu su kitais dorais kaliniais jam tekę rūsyje pačiam užmūryti tą požemį.

Senukas prisiminęs, jog iš raudonų plytų išmūrytas požeminis tunelis buvęs gana aukštas. Normalaus ūgio žmogus galėdavęs eiti juo nesusilenkęs. Kalėjimo vadovybė įsakė užmūryti rūsio įėjimą labai storu, bent 20 m storio, mūro „kamščiu“, kad apsidraustų nuo kalinių pabėgimų.

V. Purono teigimu, su šiuo pasakojimu sutampa to meto Šiaulių spaudoje pasirodžiusi žinutė, jog remonto metu kalėjimo sienoje rastas senovinis kardas su romantišku įrašu.

Šiaulių požemių paslaptys. Senasis kalėjimas anksčiau buvęs vienuolynu.
Senų žmonių pasakojimu – po Šv. Petro ir Povilo bažnyčia esą urvai, kurie jungia senąjį kalėjimą. Prieš keletą metų užverstas miesto sodne buvęs sklepas, taip pat buvusi urvo anga ir urvas vedęs į bažnyčią. Dar kiti pasakoja, kad iš bažnyčios urvas einąs ir po Šiaulių ežeru ir Salduvės kalne buvęs iš to urvo slaptas išėjimas.

Gubernijos dvaro sodne irgi yra plytų liekanos kažkokio sklepo – ir čia, žmonių pasakojimu, buvęs įėjimas į urvą, kuris taip pat baigiasi bažnyčioje. Kas liečia senąjį kalėjimą, spėjama, kad pirmiau jis buvęs vienuolynu. Remontuojant kalėjimą sienoje buvo rastas kardas su užrašu: Mater Dei, ora pro nobis – Dievo Motina, melskis už mus...

Praeitą savaitę keletas „Kraštotyros“ dr-jos žmonių senosios bažnyčios požemiuose darė tyrinėjimus. Iš rytų pusės (kur didysis altorius) yra du siauri, maži langeliai, apie 4–5 metrus nuo žemės. Iš jų žemyn, sienos viduriu, eina kiaurymė. Skylė siaura, kad leisdamasis ja žmogus siekia rūbais sienas.

Tyrinėtojai į požemius nusileido virve. Sklepas, arba tikriau kripta (rasta ten daug griaučių ir grabų liekanų), nedidelis, apvaliais skliautais. Rasti du maži atskiri kambariukai, o per vidurį jų – koridorius: apie pusantro metro pločio ir kelių metrų ilgio. Buvo manyta, kad šis koridorius gal ir bus urvo pradžia. Koridorius buvo užverstas plytgaliais. Bet išvalius griozdus, koridoriaus gale užtikta mūro siena ir į viršų vedanti siaura anga. Kaipgi laidojo numirėlius su grabais, jei tokia siaura anga į požemį? Greičiausiai anksčiau iš koridoriaus išėjimas ir įėjimas buvo iš zakristijos, bet vėliau įėjimas užmūrytas, palikus siaurą angą. Į tą požemį buvę laidojami tos bažnyčios fundatoriai. Ir laidojami jie buvo – užkasant žemėn. Ekspedicija požemy darė tyrinėjimus tris dienas. Padaryta nuotraukų, brėžinių. Tame požeminiame kape užtiko ir trejetą gyvų sutvėrimų – šikšnosparnius“, – istoriją, rastą „Įdomus mūsų momentas“, 1934, Nr. 43 (245), p. 4, papasakojo V. Puronas.

Apie požemius po dabartiniu raudonų plytų kalėjimu – Šiaulių tardymo izoliatoriumi, kaip ir po Respublikinės ligoninės teritoriją, V. Puronas nusprendė nesiplėsti. „Tesidžiaugia tie, kurie apie tai nežino. Keliaukime kitomis kryptimis, kurios nei doros, nei sveikatos nežalos“, – sako kraštotyrininkas.

Buvusiame Gubernijos dvaro sode
V. Purono teigimu, kaip šneka senieji vietos gyventojai, buvusiame Gubernijos dvaro sode irgi yra rūsio plytų liekanų. Ir čia, kaip pasakoja vietos žmonės, buvęs įėjimas į kažkokį urvą ir kad tas urvas yra labai ilgas.

Už „Elnio“
Pasak kraštotyrininko, buvęs ilgametis Šiaulių miesto vyr. inžinierius Jonas Vencius pasakojo apie kitą ilgą požeminį koridorių, ėjusį šlaitu,  nuo Frenkelio fabriko Salduvės link. Tuo koridoriumi jam pačiam yra tekę landžioti vaikystėje: jame kaizeriniai okupantai ten buvo įsirengę daržovių sandėlį.

Iš „Birutės“ fabriko link geležinkelio perono
V. Puronas pasakojo, jog iš ten taip pat ėjo gana talpus požeminis koridorius, kurio dalis buvo užversta, tiesiant Dubijos gatvę. Savo laiku, prieš Pirmąjį pasaulinį karą jį įsirengė savininkas, kad tokiu artimiausiu būdu galėtų savo produkciją išgabenti į platųjį pasaulį.

Išlikusioje požemio dalyje, anot kraštotyrininko, to namo gyventojai dabar yra įsirengę savo sandėliukus, kurie, pasidarę kasdienybe, nebesukelia pagarbaus virpesio. Kitoje pastato dalyje, rūsiuose, karo metu buvo kalinami rusų kareivėliai ir vietos žydai. V. Purono teigimu, sienoje išliko keli įrašai, tinke įrėžti vinimis.

Milžiniški požemiai
Kraštotyrininkas atskleidė, jog po Šiaulių miestu plyti visas miestas, ko gero, dar didesnis už antžeminį. Tai karinis užslaptintas miestas.

Anot jo, geležinkelininkai, pasakodami šią miesto legendą, tvirtino, kad apie 1956 metus iš Zoknių aerodromo teritorijos buvo išvežta bent keli šimtai sąstatų žemių. Esą tuo metu aerodrome buvo vykdomi grandioziniai darbai sukišant reaktyvinę aviaciją po žemėmis.

Ir dabar šiauliečiai šnibždasi, kad po aerodromu yra požemiai, bene didesni ir talpesni už patį aerodromą. Kariškiai aiškina priešingai, o V. Puronas mano, kad jie, ko gero, persūdo, tačiau dar anuomet, Sąjūdžio laikais, pasak jo, kažkoks rimtos ir pasitikėjimą sukeliančios išvaizdos tipelis tvirtino, kad jam yra tekę po tuos požemius būti vežiotam kažkokiu sunkvežimiu, kad tokių sunkvežimių ten nemažai būta, kad ten – ištisas požeminis miestas.

„Tai buvo kokiais 1957 ar 1958 metais, kai tarnavau Šiaulių aerodrome, – mena vilnietis

A. Šarka. – Vieną naktį mus pakėlė „po trevogie“, visus kareivėlius išrikiavo nuo Zoknių geležinkelio stoties iki slapto sandėlio, esančio už zonos, už kelio į Radviliškį. Pro šalį slinko dengti sunkiasvoriai sunkvežimiai. Vėliau sužinojome, kad tuomet į Šiaulių aerodromą buvo atvežtos raketos su atominiu užtaisu, kad Zokniai pradėjo savo atominę biografiją.“ Taip išgirstą istoriją apie slaptus, niekam nežinomus požemius perpasakojo V. Puronas.

Vos atomas nesprogo
Anot kraštotyrininko, šalia miesto išsiplėtęs karinis monstras gyveno savo įslaptintą gyvenimą, tačiau ir pro užtvarą kartkartėmis prasisunkdavo „žinių nutekėjimas“.

V. Purono teigimu, gausiame aerodromo personale buvo žmonių, kurie dažnai prarasdavo pilietinį budrumą girtoje kompanijoje.

Pasak kraštotyrininko, jie pasakodavo, kad Šiaulių aerodromo arsenale yra saugomas atominis ginklas, kuris iki jo pašalinimo apie 1992 metus buvo laikomas ne aerodromo teritorijoje, bet šalia plento Radviliškis-Šiauliai esančiuose sandėliuose, pažymėtuose nekalta rodykle „Pivzavod“ („Alaus darykla“), kuriuo asfaltuotas keliukas, jungęs su aerodromu, statmenai kirsdavo plentą.

V. Puronas pažymėjo, jog apie 1985 metus per stebuklą buvo išvengta branduolinės nelaimės. „Pasakojama, kad kai kurie karininkai, netgi savo šeimas susodinę į „žigulius“, visu greičiu dūmė Joniškio link. Viena iš priežasčių, tuomet išgelbėjusių Šiaulius, buvo senovinis Talkšos užkeikimas: ežere nuskendus žmogui, tais metais mieste nelaimių neįvyks, galima miegoti ramiai“, – prisiminė kraštotyrininkas.

Patamsių grobuonis
Baigdamas kalbėti apie Šiaulių mieste nusidriekusius požemius kraštotyrininkas nusprendė smalsuolius supažindinti su pavojais, slypinčiais mums gerai pažįstamų daugiabučių rūsiuose.

Pasak jo, apie tai tiek tarybinė spauda, tiek dabartinė kažkodėl stengiasi nutylėti. Tik 1988 m. sausį kukli žinutė, išspausdinta Šiaulių „Raudonojoje vėliavoje“, prasprūdo pro tuometinę cenzūrą (Vertelis V. „Gal varlė drakoną prarijo…“ // „Raudonoji vėliava“, 1988 01 09).

„Gal ir dabar šis pavojus tebetūno tamsiuose sandėliukų labirintuose?“ – svarsto V. Puronas ir papasakoja mums „Apie baisiąją rupūžę, visų namo vaikučių siaubą“.

„Tai jaučio dydžio šlykštynė, tyliai tykanti patamsyje. Tarsi gleivėta spinta ar didžiulė bulvių krūva. Įsivaizduokite vaikutį, kurį tėveliai vieną pasiuntė į rūsį atnešti, sakykim, uogienės ar marinuotų grybų. Nusileido vargšiukas į rūsį, virpančia rankute grabalioja šviesą uždegti, kai staiga – chapt! Ir sveikas dingęs. Spurda nabagėlis rupūžės gerklėje kaip musė voratinklyje. Apseilėtą, sumaitotą, suniokotą, sukramtytą kūnelį išspjaus ant cementinių grindų, o čia iš sandėliukų tamsos pradės slinkti tos rupūžės vaikai, geros avies dydžio rupūžgalviai. Tuomet prasidės puota, kurios baisybių neaprašinėsiu. Kiek tokių šiurpių vaizdų regėjo daugiabučių rūsiai, kiek nekaltų vaikučių nudaigota, – niekas nežino. Tai grėsminga paslaptis, apie kurią pirmą kartą prabilo Šiaulių spauda dar 1988 m. sausį. Ši gigantiškos rupūžės atmaina, iš pradžių buvo užfiksuota Pskove, vėliau Rygoje, dar vėliau – Joniškyje, tuomet įsikūrė ir pas mus. Apie tai kalbėjo visas Kaunas, visas Rokiškis ir visas Pakruojis“, – šiurpią istoriją rastą prisiminė kraštotyrininkas.

2016 10 16 04

V. Puronas nugirdo, jog vienas vyras sunkvežimiu buvo vežiotas po Zoknių aerodromu esančius požemius.
V. Purono pieš.

Į viršų