facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Iš Joniškio kilus ir didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Šiauliuose kraštotyrininkė, muziejininkė, radijo inžinierė, ilgametė Šiaulių radijo ir televizijos muziejaus darbuotoja, Mikelio prizo laureatė Genovaitė Žukauskienė net ir išėjusi užtarnauto poilsio nenustygsta vietoje – tyrinėja, rašo, ieško medžiagos ir kasmet keliauja. Kaip sako G. Žukauskienė, kelionės yra jos gyvenimo aistra, tad kiekvienais metais taupo joms, kad galėtų pamatyti ir kuo daugiau nepažinti naujų pasaulio vietų. Užsikrėtusi kraštotyros virusu tyrinėtoja sako, kad visada džiaugsmas užplūsta, kai ką nors įdomaus ir vertingo suranda kraštotyrininkas ir tokie džiaugsmai kraštotyrininką veja į priekį.

Ekspedicijos ir malonūs atradimai
„Kai dirbau Šiaulių televizorių gamyklos Konstravimo biure, kraštotyrininko Jono Rimkevičiaus iniciatyva ir buvo įkurtas Šiaulių radijo muziejus. Tai aš įsijungiau į tų kraštotyrininkų gretas. Kai jis išvyko, man buvo perleistas vadovavimas kraštotyrininkams. Iš pradžių muziejus buvo visuomeninis, tačiau Nepriklausomybės laiku jis tapo valstybiniu. Vyko dideli dalykai, tad patiems teko ir pakovoti, kad nebūtų uždarytas muziejus. Daug metų Radijo ir televizijos muziejuje pagrindinis darbas buvo ne tik eksponatų rinkimas, bet ir ekspedicijų organizavimas, pati juose dalyvaudavau, nes labai domėjausi technikos istorija.

Vilniaus „Versmės“ redakcija pradėjo leisti monografijas apie atskirus valsčius, tai labai dažnai dalyvaudavau tose ekspedicijose, kuriose aš rinkdavau informaciją apie senosios technikos istoriją. Šiuo metu jau esu dalyvavusi 38 ekspedicijose.

Pati rengdavau ir straipsnius monografijoms. Reikia kraštotyrininkui labai daug dirbti, krapštytis archyvuose, siekiant surasti reikiamos medžiagos. Kai dirbau vien tik muziejuje, daug informacijos ieškodavau apie turimus eksponatus, ekspedicijose rinkdavau istorijas apie juos. Esu ne kartą rašiusi istorijas spaudai apie Šiaulių mieste turimus įdomius surinktus senuosius muziejaus eksponatus. Kraštotyra jau yra toks dalykas, kad tu keliauji po vis kitus kraštus ir ieškai įdomesnių dalykų. Ypač daug medžiagos mano surinkta apie senuosius meistrus, kurie namuose kažką kūrė, konstravo ir reikiamus įrankius pagamindavo patys namuose.

Paprastai meistrai, kurie gyveno mažesniuose miesteliuose ar kaimuose, mažai kam žinomi, nes apie juos niekas nekalbėdavo. Bet ir vienkiemyje gyvenantis kalvis vis kažką sukurdavo, pats pasidarydavo įrankius. Kai kraštotyrininkas tokius perliukus randa ir kažką naujo sužino, tai labai džiaugiasi, nes tai reiškia, jog ir seniau žmonės buvo labai išmanūs ir kūrybingi, todėl visaip bandė savo buitį pasilengvinti.

Didžioji dalis seniau gyvenusiųjų neturėjo lėšų nusipirkti kokį įrenginį, mašiną ar elementariausią radijo aparatą, todėl kurdavo viską patys. Vienoje ekspedicijoje man teko rasti XIX amžiaus dviratį, kurį pasigamino kalvis. Taip pat man pačiai teko rasti seniausią radijo aparatą, kuris buvo pagamintas būtent Šiauliuose. Tas daiktas mėtėsi pas žmogų palėpėje ir atrodė kaip paprasta dėžutė. Tačiau ta dėžutė turėjo ir savo istoriją – ant jos užrašyta, kad tas radijo imtuvas pagamintas Šiauliuose. Tokie atradimai itin džiugina.

Dalyvaudavau ekspedicijose ir su Šiaulių kraštotyros draugija. Tada dažniausiai tyrinėdavome Šiaulių kraštą, tačiau vykdavau ir į ekspedicijas, kurios siekia visus atokiausius Lietuvos kraštus.“

Mikelio prizas – garbingas kraštotyrininko įvertinimas
„Aš Mikelio prizą gavau 2009 metais. Ši nominacija man buvo skirta už visus mano kraštotyrinio darbo metus.
Manau, jog kraštotyra yra kaip virusas, kuriuo turi užsikrėsti ir tik tada visiškai pasinerti negailint nei laiko, nei jėgų į kraštotyrinį darbą. Net ir muziejų eksponatų sukabinimas, jų atsiradimo istorijų paieškos prilygsta detektyvams.

Kartais vienas daiktas slepia didžiules gyvenimiškas istorijas, kurios yra susijusios su vienu ar keliais žmonėmis. Daug kartų teko vykti į archyvus ir ten ieškoti medžiagos. Itin didelis džiaugsmas užplūsta, kai ką nors įdomaus ir vertingo surandi, o tokie džiaugsmai kraštotyrininką ir veja į priekį. Žinoma, jei būtų neįdomu, tai nieko ir nedaryčiau. Juk niekas neliepia būtinai būti kraštotyrininku, keliauti ir ieškoti nežinia ko. Aš pati daug kartų vykau į ekspedicijas ir pėsčiomis, ir su dviračiu. Nelengvas kelias yra kraštotyrininko, kol jis pasiekia savo tikslą. Nes niekas kraštotyrininko kaip kokio pono nevežioja – reikia pačiam keliauti, susirasti. Tačiau tie atradimai labai įdomūs ir vertingi.

Dabar daugiau rengiu straipsnius apie kraštotyrinius darbus. Tačiau ir šis darbas nelepina, nes norint vieną puslapį parašyti reikia įdėti 500 procentų savo darbo, nes medžiagos niekas neduoda ir ją riekia susirasti. Todėl kraštotyrininkas duonos valgyti vien iš kraštotyros negalėtų ir daugeliui kraštotyra yra labiau pomėgis.

Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę būti tarp bendraminčių kraštotyrininkų. Labai džiaugiausi gavusi Mikelio prizą – Švento Roko skulptūrėlę, kuri ir dabar yra garbingoje vietoje mano namuose.

Smagu, kad ir kraštotyrininko darbas yra vertinamas, nors jokiomis materialinėmis gėrybėmis kraštotyrininko darbas negali būti įvertinamas, nes tai su niekuo nepalyginami dalykai.“  

Kraštotyra kaip gyvenimo būdas
„Esu gimusi Joniškyje, tačiau nuo pirmųjų metų gyvenau Šiauliuose. Norėčiau surinkti medžiagą ir apie Joniškį. Stebiu, kad žmonės sensta ir daugelis jau išeina į Amžinybę taip ir nepakalbinti. Turėtų dar išeiti knygos ir apie Meškuičius, Kužius. Dažnai žmonės keliauja, todėl taip pat nebelieka kam apie miesto istorijas papasakoti, net ir kai kraštotyrininkai domisi ja.  

Nors ir išsikėliau gyventi į pajūrio kraštą, bet kraštotyros amato nepamiršau. Man naujoje vietoje dar viskas įdomiau. Dabar labai įdomu pakeitus aplinką domėtis žvejų darbu, išklausyti jų pasakojamų istorijų. Buvo smagu vien savo noru domėtis, kaip dirba žvejai, kokius įrankius būtent jie naudoja, kuriuos patys geba ar gebėjo pasigaminti.

Tai galiu pasakyti, kad kraštotyra tapo mano gyvenimo būdu ir pomėgiu, kuris mane lydi visur, kur tik beeičiau.

Viena įdomesnių mano ekspedicijų buvo Rietave, kai ten atradome pirmąjį telefoną ir telegrafą Rietavo bokšte. Tai toks technikos proveržis. Žemaitijos kraštas visas apkeliautas, nors yra daugybė įdomių vietų, į kurias dar norėtųsi nukeliauti, tačiau laiko neužtenka.

Dabar kaip kraštotyrininkė žinau, kas ir kuriame Lietuvos krašte vyko, kaip gyvenimo sąlygos priklausė nuo reljefo. Kai kuriose vietose buvo daug miškų, kuriuos buvo sunku pravažiuoti. Todėl ir dabar tyrinėtojai vis atranda kažką naujo.

Po kraštotyros antra aistra – kelionės po pasaulį. Man, tiesą pasakius, kelionės yra didžiulė aistra. Kartais iš paskutiniųjų taupau, kad tik galėčiau kur nors iškeliauti. Be kelionių man gyvenimas kaip be druskos, nes norisi kuo daugiau pažinti pasaulį, kitus žmones, jų papročius. Paskutinį kartą lankiausi Sicilijoje, Maltoje. Per visą Italiją pravažiavau. Kitais metais vėl gal keliausiu kur.“

Vieno recepto kaip sudominti jaunimą – nėra
„Manau, kad vieno recepto, kaip kraštotyra sudominti jaunimą nėra. Tačiau kiekvienas save gerbiantis jaunuolis turėtų domėtis bent savo artimaisiais. Jei jų tėvai kažko neužrašė apie savo tėvus ir senelius, tai bent jau galėtų anūkai tuo pasirūpinti. Jaunas žmogus turėtų labiau domėtis savo šeima ir šeimos istorija. Juk galima pakalbinti senelius, kol jie dar gyvi.

Net ir būsimi inžinieriai, galėtų domėtis technikos istorija. Kad jie turėtų tuos pagrindus ir žinotų, kas ir kaip atsirado, buvo kuriama. Pradedant nuo paprastų dalykų galima didžiulius darbus nudirbti. Svarbu, kad ir jaunas žmogus viskuo domėtųsi ir suprastų aplink esančius įvykius.

Reikia į gyvenimą žiūrėti ne tik paviršutiniškai, bet ir žvelgti kiek giliau ir suprasti esmę. Manau, kad ne tik kraštotyra, bet ir kuri kita gyvenimo sritis gali būti įdomi. Su jaunaisiais kraštotyrininkais ir man pačiai teko bendrauti. Kolegos kraštotyrininkai atvesdavo į muziejų moksleivius. Labai smagu, kad ir jaunimas bent taip domisi kraštotyra, nes jam tai naudinga.

Manau, kad svarbu pataikyti vaikui į širdį, tada jam bus įdomi ir kraštotyra. Dabar didelis gyvenimo tempas ir skubėdami mes neturime laiko. Tačiau kraštotyrinis darbas nemėgsta skubos ir ruošiant kokią medžiagą reikia ilgai ir kruopščiai ieškoti po smulkią dalelę informacijos.“

2016 10 10 24

Australijos Sidnėjaus technikos muziejuje (2008 metai).
Genovaitės ŽUKAUSKIENĖS archyvo nuotr.

2016 10 10 23

G. Žukauskienė džiaugiasi Mikelio nominacija ir gauta skulptoriaus K. Kasperavičiaus 2009 metais išdrožta Šventojo Roko skulptūrėle.
Genovaitės ŽUKAUSKIENĖS archyvo nuotr.

Į viršų