facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kartu su kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu tęsiame kelionę po paslaptingus ir bauginančius Šiaulių požemius. Šį kartą klaidžiojame po Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedra nusidriekusius požemius.

O keliaudami po klaidžius požeminius labirintus neapsiėjome ir be šiurpą keliančios istorijos apie kadaise Šiauliuose siautusią baisiąją Jadvygą.

Po katedros altoriumi
Pasak kraštotyrininko, niekas iš ilgalaikių XIX–XX a. bažnyčios ūkvedžių nesusidūrė su gynybiniais požemiais, todėl gūžčioja pečiais. Senoviniai dokumentai taip pat tyli. Juose minimas tik rūsys po altoriumi.

Išliko žinių, kad viena rūsio dalis buvo skirta turtingų bajorų Godlevskių šeimos kapavietei. Jo šoninės kriptos buvo naudojamos laidoti turtingesniems bei garbesniems šiauliečiams, kunigams. 1643 m. liepos 26 d. vizitacijos dokumente, esančiame Kauno arkivyskupijos kurijos archyvuose, minima, kad „už palaidojimo vietą bažnyčioje negalima daugiau reikalauti kaip 5 florinus, už palaidojimą kriptoje – 4 florinus, o už palaidojimą šventoriuje – nieko neimama“.

V. Purono teigimu, rūsys išliko. Jis užima tik nedidelę pastato ploto dalelę. Tačiau kraštotyrininkas nežino, kokias paslaptis slepia likusios bažnyčios dalies grindys, nes jos niekada nebuvo tyrinėtos.

V. Puronas pasakoja, kad 1934 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuota ekspedicija kelias dienas tyrinėjo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemį. Rezultatai paskelbti P. Bugailiškio redaguoto „Gimtojo krašto“ 1935 metų p. 291–294.

Archeologas Balys Tarvydas straipsnyje pažymi, jog po bažnyčios apsida esąs pusračio formos požemis su dviem kriptomis. Šoninės durys – tai minimos laidojimo kriptos, o centrinis koridorius tęsiasi tik 8 metrus ir niekur neveda. Įdomiausia, anot kraštotyrininko, kad jo skerspjūvis mums pažįstamas: aukštis – apie 2,5 m, plotis – 1 m.

Keturi atsitiktiniai skerspjūvių sutapimai?
V. Puronas pažymi, kad keturi sutapimai negali būti atsitiktinumas. Tad siūlo pabandyti dalyvių aprašytąsias vietas pažymėti miesto plane ir jas sujungti. Tuomet išryškėja gana vaizdi požeminė linija, nubrėžta pagal skirtingų metų ir skirtingų žmonių parodymus. Beveik tiesė.

„Dar vienas atsitiktinumas? Ar dėsningumas? Išnagrinėjome tik vieną urvų kryptį, kurios realumu neabejoju. Kai kurie liudytojai dar gyvi“, – sako kraštotyrininkas.

Sukilėlių slėptuvė bažnyčioje
V. Puronas atskleidė, kad 1934 m. tyrinėtojai bažnyčios rūsyje nustatė kitą įdomų faktą – požemiuose slėpėsi 1863 m. sukilėliai. Tais laikais į požemius patekti buvo galima tik per slaptus langelius – ventiliacijos angas galinėje bažnyčios apsidos sienoje, nuo klebonijos pusės. Įėjimas į požemius iš vidaus, t. y. iš bažnyčios salės ir altorinės dalies, buvo užmūrytas, o slaptieji lauko langeliai – įėjimai fasade – ir dabar yra. Anot kraštotyrininko, visi juos mato, bet net neįtaria jų paskirties. Pasižiūri – nišos sienoje, gal jose kryželių stovėta?

Taip pat V. Puronas pridūrė, jog „Aušros“ muziejaus fonduose yra keistos formos molinis ąsotis, dengtas juoda, sidabru spindinčia glazūra. Tai vadinamasis „gedulingasis ąsotis“, viduramžiais naudotas neva ašaroms rinkti, o iš tikrųjų pasitarnaudavęs samdomųjų ašarotojų vaišėse po laidotuvių.

Šį ąsotį rado dailininkas Gerardas Bagdonavičius, 1924 m. per bažnyčios remontą kartu su kitais kraštotyrininkais nusileidęs požemin pro ventiliacijos angą. Indas priklauso XVII amžiui. Kartu rastas ir mažesnis molinis indas, identifikuotas kaip „pagonių urna“.

Kitoje šventoriaus pusėje
Kraštotyrininkas teigia, kad šventoriaus pakalnėje, senųjų kapinaičių link, jau smetoninė spauda užfiksavo žmonių pasakojimus, jog čia ėjęs toks platus požemis, kad juo galėdavę keli raiteliai šalimais joti.

Šis požemis netikėtai atsivėrė, kai 1964 metais statė būsimą Aušros tako 5 blokinį daugiabutį. V. Puronas pasakojo, jog ruošiant duobę pamatams, sunkiasvoris buldozeris „Stalinecas“ įlaužė senovinį mūrą ir įgarmėjo vidun. Atsivėrė gilus ir platus „sklepas“, ėjęs iš bažnyčios klebonijos senųjų kapinaičių kryptimi, tarsi bažnyčios pastato ašies tęsinys.

Anot kraštotyrininko, vietą netruko apsupti milicija ir saugumas, kurie manė, jog gal tai bažnytininkų rengta klasta. Tačiau su dideliu vargu kitas buldozeris ištempė „Stalinecą“ iš vilkduobės.

Saugumiečiams bažnytininkų apkaltinti klasta šįkart nepavyko. Nuo jaunųjų tyrinėtojų statybininkai patys apsigynė, o kad ko nors nenutiktų, užstūmė žvyru. Suaugesnių tyrinėtojų, V. Purono teigimu, statybininkai nesusiprato pakviesti, nes to jų mokykloje nemokė. Be to, valdžiai buvo nebeįdomu.

Kraštotyrininkas pabrėžė, jog apie tai papasakojo Povilas Adomaitis, visą XX a. antrąją pusę nugyvenęs kaimynystėje, Žvejų skersgatvyje. Tą mena ir kiti senbuviai. O romantiškoms spėlionėms ir plepalams, pasak kraštotyrininko, dar ilgam užteks peno, juk tyrinėjimų nebuvo daryta.

Bažnyčia – miesto pilis
Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – buvusi miesto tvirtapilė, pasipuošusi šaudymo angomis bei gynybiniais bokšteliais – balistrarijomis. Kraštotyrininkas svarsto, jog gal požeminiais urvais iš tikrųjų buvo galima susisiekti su metraščiuose minima gynybine tvora aptverta Didždvario teritorija, atsirasti atokioje Talkšos ežero pakrantėje?

Vis dėlto V. Puronas pažymi, jog miesto archeologai Šiaulių požemių buvimą vertina skeptiškai. „Tuometiniam kukliam „Magna Schawle“ nebuvo reikalingas, tikriau, „įkandamas“ toks brangus gynybinis statinys, nors neabejoja, kad milžiniškos Šiaulių bažnyčios statyba ir Didždvario atsiradimas miesto teritorijoje yra susiję, kaip ir neramus metas, ir kelių kryžkelė.

Skerspjūvių sutapimai rodo, jog bažnyčios pastato ir požemių, jungusių ją su statomu Didždvariu, amžius tas pats – XVII a. pati pradžia. Atrodo, Šiaulių ekonomijos „sostinei“ visapusiškai įrengti nebuvo gailima triūso ir lėšų. Buvo kuriamasi ilgam“, – sako kraštotyrininkas.  

Urvas iš kapinių iki Salduvės
Anot V. Purono, anais dorovingais laikais keliuose „Įdomaus mūsų momento“ 1938 m. birželio numeriuose buvo išspausdinta įdomi informacija. Po autoriaus pseudonimu slėpėsi Bronius Buišas, to laikraščio redaktorius.

Kraštotyrininko teigimu, viena iš miesto legendų apie Šiaulių požemius teigia, kad iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios po Talkšos ežeru eina gana platus urvas, kuriuo net raiti galėdavę prajoti. Kita – kad iš kapinaičių. Urvo pabaiga – Salduvės piliakalnyje.

Ji – minėto žurnalistinio tyrimo priežastis ir, pasak kraštotyrininko, kaip matote, sėkminga.

Baisioji Jadvyga – moterų inkvizitorė
Pasakodamas apie Šiaulių požemius V. Puronas su mumis pasidalijo ir kraują stingdančia istorija apie baisiąją Jadvygą.

„Anuomet mieste siautė maniakė, zombė, apsirengusi juodais moteriškais drabužiais. Lavono galva buvo nuoga kaukolė, išskyrus išlikusias akis, o kūnas buvo gyvas, nors lavonu smirdėjo. Viename iš tuščių kriptų senosiose kapinėse – jos guolis. Tai iš čia toji pabaisa naktimis puldinėdavo moteris. Iš jos kriptos, žemyn į požemį vedė kelių metrų ilgio laiptai. Viena šių angų vedė į miesto sodą, antroji – į senąją bažnyčią, trečioji – po Šiaulių ežeru su išėjimu į Salduvės kalną, nes miestiečiai žinojo padavimą, kad senais laikais ten buvo bažnyčia, kuri nugrimzdusi… Pasirodo, toji zombė, baisioji Jadvyga, toje užverstoje bažnyčioje po Salduvės kalnu buvo net visą chemijos laboratoriją įsikūrusi“, – šiurpią istoriją papasakojo kraštotyrininkas.

Pasak V. Purono, daugelis šiauliečių domisi, kurioje iš senųjų kapinaičių kriptų buvo paslaptingasis įėjimas į požemius ir ar išliko karstas – baisiosios Jadvygos guolis. Anot jo, jis už jokius pinigus negali to atskleisti, kadangi jokie oficialūs šaltiniai nėra patvirtinę baisiosios Jadvygos žūties. „Užtektų nedidelio postūmio, neduok Dieve, kad baisioji Jadvyga vėl atgytų. Sunku prognozuoti, kokios būtų pasekmės, jei toji chemikė zombė vėl imtų keršyti miesto gražuolėms“, – apie baisias pasekmes nė galvoti nenorėjo kraštotyrininkas.

Gal pasakojimai mini kūlgrindas?
V. Puronas atskleidė, jog senieji Šiauliai (Saulė) turėjo ištisą kūlgrindų sistemą. Dabar žinomos penkios kūlgrindos. Kraštotyrininko manymu, tikriausiai panaši buvo ir viduramžių požemių sistema.

Jo teigimu, anais sunkiais laikais, kada per mūsų žemę risdavosi lenkų, švedų, saksų ir kitos gerai ginkluotos kariuomenės, tai buvo, ko gero, vienintelė saugi vieta slėpti turtą, išsaugoti gyvybę. „O gal tie požemiai – sudėtinė miesto gynybinės sistemos dalis?“, – svarsto kraštotyrininkas.

Pasak jo, ne veltui šnekama, kad dauguma požeminių urvų vedė į Salduvės piliakalnį, į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, senąsias kapinaites prie Talkšos.

„Daugumai šiauliečių tie požeminiai urvai – graži legenda. Bet nemaža įvairių paliudijimų, žmonių pasakojimų byloja, jog tai – ne vien legenda. Neabejoju: tolesni Šiaulių požemių tyrinėjimai gali atskleisti tikrai įdomių dalykų“, – patikino V. Puronas.

2016 10 07 06

„Aušros“ muziejaus fonduose yra „gedulingasis ąsotis“, kurį nusileidęs požemin rado dailininkas G. Bagdonavičius 1924 m. per bažnyčios remontą.
Viliaus PURONO pieš.

2016 10 07 08

Sklando legendos, kad baisioji Jadvyga naktimis puldinėdavo moteris.
Viliaus PURONO pieš.

2016 10 07 02

Niekas nežino, kokias paslaptis saugo po katedros altoriumi esantys požemiai.
Viliaus PURONO pieš.

 

Į viršų