facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rugsėjo mėnesio pabaigoje poetas puikiai visiems žinomas šiaulietis Jaunius Kulnys Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje pristatė naujausią savo eilėraščių rinkinį „Saulės aukuras“. Jis yra skirtas Saulės mūšio, įvykusio 1236 m. tarp Joniškio ir Šiaulių, bei Šiaulių miesto jubiliejinėms metinėms paminėti.

J. Kulnys visuomet turi ką pasakyti, taigi susitikimo metu vos spėjama gaudyti poeto pasakytas mintis. Kaip susitikimo metu sakė pats autorius, šie eilėraščiai ir jų tematika artimi daugeliui mūsų, o ypač turėtų būti svarbūs jaunimui – būtent jiems J. Kulnys šiuos eilėraščius ir skiria. Knygutę specialiai darė kompaktiško dydžio, kad tilptų tiek į lėktuvo bagažą, tiek, kaip pats sako, į mažą moters rankinuką. Pasak autoriaus, atsiliepimų sulaukė nemažai – ir kraštotyrininkai, ir archeologai rado ką paskaityti.

Pokalbio metu poetas užsiminė, kad labiausiai jį džiugina tai, kad žmonėms vis dar reikalingas žodis.

Susitikimo metu J. Kulnys neklausiamas pasakojo apie savo gyvenimą, kuris anaiptol nebuvo lengvas. Kai jam buvo vieneri, šeima buvo išvežta į Sibirą, tad devynerius metus jis gyveno Irkutsko srityje. Ten baigė pradinę mokyklą. Vėliau Lietuvoje baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir įgijo istoriko specialybę. Staiga jis nutraukia įnirtingą pasakojimą ir pasiūlo uždavinėti klausimus, kitu atveju iki vakaro nebaigsime kalbėtis.

– Kodėl knygą „Saulės aukuras“ dedikuojate jaunimui?
– Pamažu mes tampame europiečiais ir užmirštame savas šaknis. Saulės mūšis buvo labai svarbus mūsų šaliai ir ne tik jai istorinis įvykis, bet kas vyko iki tol, ne visi žino. Skiriu jaunimui būtent todėl, kad atmintyje kažkas išliktų ir nesvarbu, kuriame pasaulio gale būsi.

Saulės mūšis yra įvykis – juo pažymime, kad apgynėme savo žemes, sustiprėjome. Saulės mūšis davė akstiną pradėti judėti pirmyn, pereiti į Durbės mūšį. Šia knyga noriu perduoti įvykį kaip gerą emociją jaunimui ir suaugusiems. Yra kas neatskiria kalavijuočių nuo kryžiuočių… Šia emocija noriu, kad išvykstantys jauni žmonės pasiimtų šią knygą kaip dalelę savasties, dalelę Šiaulių ir Lietuvos.

Kurdamas eilėraščius šiai knygutei aš pajudinau vidinį sensorių – atsakomybės jausmą. Sunku jį surasti, kai rašai jausmingai. Saulės mūšis mums yra šventas priminimas, kurio negalima peikti. Praėjo beveik 800 metų, o apie jį mes nieko nežinome. Yra vokiečių, rusų, latvių šaltinių, bet ne daugiau. Ir tai yra tik paminėjimai, iš kurių galime spręsti, kad jis toks tik buvo kažkur aplinkui. Tikslios vietos nežinome, ji yra hipotetinė. Visi pastebėjo, kad eilėraščiuose aš nenurodau vietos, tik užsimenu.

Per kūrybą aš nesiekiu perduoti begalės žinių, veikiau noriu skleisti vieną žinią. Turime didžiuotis, kad kraštas buvo apgintas ir jame dabar galime gyventi. Savo eilėraščiais aš norėjau prisiliesti prie gerumo ir priminti gražią mūsų istoriją.

– Ar Šiauliai padarė įtakos jūsų kūrybai?
– Pradėkime nuo vieno paprasto dalyko. Būsiu atviras – anksčiau labai nemėgau Šiaulių, bet dabar jau pripratau. Prisijaukinau miestą, gyvenamąją vietą. Pagyvenu kartais mėnesį Kaune ir žiūrėk – jau jaučiu, kad trūksta Šiaulių.

Pastebiu, kad žmonės, o ypač jaunimas, dabar pradėjo neprisirišti prie miesto. Jiems nėra problemos iš vienos vietos persikelti į kitą.

Tiesa, Šiauliai neturi tokio senamiesčio, kokį, tarkime, turi Vilnius, ir tai yra blogai.

– Koks yra jūsų kūrybinis procesas?
– Kai poezija mane pagauna, tai nepaleidžia… Sykį vos po automobiliu nepapuoliau! Ėjau, galvojau ir niekaip neradau tinkamo žodžio minčiai užbaigti. Dvi valandas galvojau...Tai einant link perėjos pastebėjau, kad sustojo viena moteris. Ir aš sustojau. Aš turiu kampinį matymą, taigi staiga pastebėjau, kad ji pradėjo eiti, tai ir aš iš paskos. Ir tada automobiliai signalizuoti pradėjo, pasižiūriu – einu per raudoną.

Taip užsigalvojau, kad nieko nebemačiau! Ir tada pagalvoji, kad dvi valandos laiko – kam gaišti laiką, bet vėlgi, kūryba – tai suradimas to, ko dar niekas nepasakė. Surasti žodį, kuris kažką pasakytų taip emociškai ir taip stipriai…

Kūryba yra fantazijos vaisius, jaudulys. Šitoje knygoje yra daug jaudulio, vadinamojo patoso. Mes nežinome, kiek sunkiai kovota, kad būtų apgintas mūsų kraštas, bet tai buvo padaryta. Iki šiol kaskart skaitydamas „Saulės aukuro“ eilėraščius aš vis dar jaučiu ir kiekvieną jų išgyvenu.

– Apie ką dažniausiai rašote?
– Žinote, kol esi jaunas, rašai apie tai, kas tave labiausiai jaudina ir liečia – pirmąją meilę, jausmus, įvairius išgyvenimus, merginas. Dabar norisi rašyti apie tėvynę, prisiminimus apie Sibirą, kur aš buvau ištremtas. Prisiminimai grįžta. Man patinka per televiziją žiūrėti vieną laidą, kurioje jaunimas lankosi Sibire. Žiūriu ir matau, kad vyresnioji karta perduoda estafetę jaunimui. Jauni žmonės ten pabuvoję labai pasikeitė – kitaip kalba, kitaip mąsto. Jie prisilietė prie to, prie ko neprisiliesi gyvendamas „ant asfalto“.

Mokykloje apie tokią istoriją užsimenama labai trumpai. Blogai yra tai, kad vaikams dabar nori prikišti žinių – ne žinių prikišti  reikia, o išmokyti vaiką mąstyti. Tada atsiras ir geri politikai, ir savo krašto patriotai. Tikslių žinių galima susirasti internete enciklopedijose.

– Kaip manote, ar žmonės jaučia poreikį skaityti?
– Kaip jau sakiau anksčiau, mane džiugina, kad žmonėms dar reikalingas tikras žodis. Koks jis bebūtų. Tavo krašto žodis yra subrendęs, čia išaugintas. Galbūt pas mus žodis „saulė“ yra nuvalkiotas per prekybą – jis nežaidžia kaip didelis simbolis. Bet juk ne be reikalo diktatoriai rinkdavosi stiprius simbolius: Stalinas – žvaigždę, Hitleris – svastiką.
Saulės simbolis yra apgalvotas, jis pasirinktas, kad veiktų žmogų.

„Saulės aukuras“ yra dovana mano praeičiai, mūsų tautos praeičiai, mūsų miestui. Mes turime labai skambią istoriją, norisi, kad ji būtų puoselėjama. Noriu, kad prie tos istorijos prisiliestų ir mano knyga. Tegul „Saulės aukuras“ visada šviečia ir jame kūrenasi ugnelė. Tegul savo šiluma jis šildo miestelėnus ir svečius.

Už saulę
Regiu šaltą šarvų blizgesį,
spiečių strėlių, iečių mišką ir
Vykinto stiprų drąsinantį balsą –

Lupkit kitatikius!

Juodu spiečiumi smarkiau –
užgulė atėjūnus –
ir sudraskė jųjų šarvus,
o užmiršt, kad miršta –
negalėjo...

J. Kulnys apie poeziją: „Šiaulių literatams nebeliko mieste tinkamos vietos, erdvės. Vyksta renginiai Povilo Višinskio viešosios bibliotekos konferencijų salėje, Chaimo Frenkelio viloje, bet tai ne tos erdvės, kur gali skambėti poezija: nėra Jovaro, liaudies dainiaus, kiemelio auros, tikros gamtos, poetinės romantikos ir tam tikro atsiribojimo nuo kasdienybės.

Žinoma, kažkada bus pabandyta visa tai atkurti, tik ar bus kam ateiti į kiemelį skaityti savo kūrybos? Juk tai, ką prieš daug metų turėjome, dingsta: Jovaro kiemelis uždarytas, Karalienės Mortos premija išeksportuota į Vilnių. Liko kol kas „Rudens godos“, renginiai moksleiviams, „Aušros“ muziejaus, Povilo Višinskio bibliotekos geranoriškumas.     
       
Taigi visi geri šiauliečių literatų sumanymai žlugdomi. Noriu pasakyti kaip šio miesto patriotas, kaip pilietis: erdvės, kur galėtų pasireikšti mūsų menininkai, literatai čia katastrofiškai nyksta. Ką mes čia besugalvotume, po kiek laiko Vilnius viską sugeba nugvelbti. Ir mes liekame tokie skurdžiai. Tai rodo mūsų miesto žmonių patriotizmo stoką. Būkime savo miesto patriotai, daugiau rūpinkimės savo kraštu, savo miestu, kad čia plistų kultūra, kad ir patys būtume kitokie.“

2016 10 06 14

Autorius rugsėjo pabaigoje išleido ir pristatė eilėraščių rinkinį „Saulės aukuras“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 10 06 17

Knygos pristatymo metu buvo skaitomi ir kiti poeto kūriniai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 10 06 18

2016 10 06 16

 

Į viršų