Su Vinco Kudirkos progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininke Rita Samoškiene pasukame į mokyklos muziejų – čia saugomi eksponatai, kurie mena mokyklos istoriją. Mokykla išgyveno ne vieną etapą – ji buvo aštuonmete, vidurine, sovietmečiu mokykla vadinosi VI vidurine, o 1989-aisiais jai grąžintas V. Kudirkos vardas. 1974-aisiais čia mokėsi per tūkstantį vaikų – daugiausiai per visą mokyklos gyvavimo laikotarpį. Šiandien mokykloje mokosi beveik 270.

Mokyklos įkūrimas
Lietuvoje valstybinė švietimo sistema kūrėsi keliais etapais. Procesas vyko1918–1940 metais.1920-aisiais Šiaulių mieste veikė trys pradžios mokyklos, bet pamažu jų skaičius augo ir prabėgus aštuoneriems metams jų būta jau dešimt.

Lietuvoje privalomas pradinis ugdymas įvestas iki 1931-ųjų. Su jo įvedimu siejamas Daktaro Vinco Kudirkos pradžios mokyklos įkūrimas.

Kaip sako lietuvių kalbos mokytoja metodininkė R. Samoškienė, mokykla pradėta statyti 1928 m. Iš pradžių ji buvo suformuota iš dviejų pradžios mokyklų, kurių materialinė padėtis buvo sunki. Viena laikyta šviesuomenės vaikų mokykla, kuri buvo įsikūrusi grafų Zubovų kumetynuose. Čia mokėsi 157 mokiniai. O kita – buvo vadinama Piemenų mokykla, kurioje mokėsi 187 mokiniai. 1930-ųjų spalio 5-ąją įvyko oficialus mokyklos atidarymas, vedėjauti pradėjo šakiškis Pranas Naujokaitis, tačiau trumpam. Mokyklos vadovavimą 1933 m. perėmė Juozas Ruseckas ir čia dirbo iki 1940 m.

„Mokyklą pastatyti kainavo 270 000 litų. Švietimo ministerija parūpino 25 tūkst. litų, visa kita – iš miesto savivaldybės. Kad mokykla miestui buvo labai svarbi įrodo, jog į atidarymo iškilmes atvyko tuometiniai švietimo ir vidaus reikalų ministrai, miesto valdžios atstovai“, – sako mokytoja

Anot jos, J. Rusecko istorija įspūdingiausia ir pakankamai tragiška. „Tuo metu jis priklausė vienintelei Lietuvoje buvusiai Tautininkų partijai, taip pat vadovavo vietos Šaulių sąjungai, buvo didelis eruditas.

Dokumentai byloja, kad J. Ruseckas buvo pavyzdingas vadovas. Inspektoriai jam negailėjo pagyrimų: „Ši mokykla gali būti pavyzdžiu kitoms“, „Tvarka, švara, drausmė visoje mokykloje palaikoma.“ Vadovaujant J. Ruseckui 1937 m. buvo išleista pirmoji dr. Vinco Kudirkos pradžios mokyklos šeštokų laida“, – sako R. Samoškienė.

Lietuvą okupavus 1940 m. mokyklos vadovas buvo apkaltintas antikomunistine veikla. SSSR NKVD Ypatingasis pasitarimas J. Rusecką „kaip socialiai pavojingą asmenį“ suėmė ir nuteisė aštuoneriems metams pataisos darbų.

„Jis buvo ištremtas į Komijos ATSR, Vorkutpečlagą. Ten 1943-iaisiais neaiškiomis aplinkybėmis mirė. Tik jo žmona Irena Ruseckienė, kuri  mokytojavo toje pačioje mokykloje, su dukromis Danguole ir Giedre spėjo pasislėpti, o vėliau pasitraukė į JAV“, – sako mokytoja.

Tiesa, karo metais, vokiečių kariuomenei užėmus mokyklą ji paverčiama karine ligonine, taip pat tenka išgyventi SSSR aviacijos bombardavimą, kurio metu mokyklos pastatas liko smarkiai apgriautas. Tačiau mokykla atsigavo. Prabėgus dešimtmečiui po pastato atstatymo išleidžiama pirmoji abiturientų laida. Netrukus mokykla tampa aštuonmete, bėgant metams pastatomi I ir II priestatai.

„Pokario laikotarpiu dažnai keitėsi mokyklos direktoriai. Manyčiau, kad tai buvusio laikotarpio aplinkybės. Jie neįtiko tuometinei valdžiai, tad kaita vyko kas metus dvejus“, – paaiškina mokytoja.

Mokyklai ilgiausiai – net 35 m. – vadovavo A. Samušis (1957–1992).

Kaip sako R. Samoškienė, mokykla pokario metu itin garsėjo sportiniais pasiekimais, tačiau pradėjus vadovauti A. Samušiui sportinė veikla tapo dar aktyvesnė. 1972 m. pastačius sporto salę sportui atsirado palankesnės sąlygos. Nemažai pasiekta laimėjimų šachmatuose, kurie itin suklestėjo direktoriaus iniciatyva, vaikai šio žaidimo mokėsi nuo pat pirmos klasės.

„Kai atėjau dirbti į mokyklą (tai buvo 1986 metai), tai kambarėliuose buvo pilna slidžių, vaikai šalia esančiame parke aktyviai slidinėjo. Mokytoja Stasė Juzėnaitė buvo šio sporto meistrė, tad vadovaudavo vaikams. O dabar mes vėl grįžtame prie šachmatų, šis žaidimas jau yra integruojamas į pamokas. Štai per pertraukas vaikai noriai žaidžia šaškėmis“, – atskleidžia pašnekovė.

Mokytojai buvusių mokinių prisiminimuose
Prisiminimų apie V. Kudirkos mokyklą ir joje dirbusius mokytojus parašė ne vienas buvęs mokinys. Štai Petras Jankus, lankęs mokyklą nuo pat jos atidarymo, rašo, kad  jo buvęs mokytojas B. Galminas dalijosi ne tik autentiškais prisiminimais iš istorinių įvykių, bet ir mokėjo groti smuiku. Vaikams didelį įspūdį kėlė mokytojas B. Sasnauskas, dėvėjęs gražų mėlyną kostiumą, grojęs fisharmonija. Jis ugdė meilę ne tik lietuvių kalbai, bet ir muzikai, išmokė mokinius ne tik lipdyti, bet ir knygeles įrišti.

„Tuomet valgyklos nebuvo, bet bandeles užsigerdami pienu vaikai valgydavo pas mokyklos sargus. Tuo metu rūsio patalpose gyveno dvi sargų šeimos – Stapulionių ir Lengvenių. O skanumynų vaikai anuomet bėgo į Šermukšnių gatvėje buvusią Ramanauskienės krautuvėlę“, – prisiminimuose rašo Aldona Strumylaitė-Čepulienė, mokyklą lankiusi 1932–1938 m.

Ne mažiau įdomesnė ir kita jos pasakojama istorija.

Moksleiviai labai mylėjo čia mokytojavusį kapelioną Korsaką, kuris vaikams rašydavo penketus ir vaišindavo saldainiais. Visa mokykla liūdėjo, kai jis išėjo klebonauti į Kairius.

Štai incidentas, įvykęs su naujuoju kapelionu Jasukaičiu, kuris buvo visiška priešingybė Korsakui. Paaiškėjo, kad šis itin nemėgo skautų organizacijos narių.

Tai buvo akivaizdu, kadangi jaunųjų skautų dienynuose vingiuodavo vieni dvejetai, tekdavo dažnai stovėti kampuose ir likti po pamokų. Netekę kantrybės visi skautukai į jo pamoką atėjo su uniformomis, o į klasės žurnalą pridėjo žurnalo „Skautų aidas“ numerių.

Kunigo reakcija į vaikų pokštą buvo siaubinga: trenkęs dienyną jis išbėgo iš klasės. Po to visiems buvo surašyti dvejetai, teko ir prie lentos klūpėti visą pamoką.

Tik, regis, mokyklos vedėjas J. Ruseckas mokinius gerai suprato, nes jų išdaiga jam sukėlė tik šypseną.
Prisiminimai byloja apie dideles klases, juodus suolus su atverčiamomis lentelėmis, internacionalines klases – mokėsi rusai, caro laikų palikuonys, žydai.

Taip pat ne ką mažiau įdomūs tuo metu vyravę šalyje mokymo ir mokymosi metodai. Pavyzdžiui, buvusių mokinių teigimu, namų darbų buvo užduodama daug, kasdien reikėjo prirašyti po pusę sąsiuvinio, o diktantą tekdavo rašyti ir po pamokų – tol, kol parašysi be klaidų...

Pažymėjimas ir IV skyriaus mokinio pažymiai: už  elgesį, tikybą, lietuvių kalbą, skaičiavimą...
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Vedėjas P. Naujokaitis veda kūno kultūros pamoką. 1930 m.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Daktaro Vinco Kudirkos pradžios mokykla. 1933 m.
Artūro STAPONKAUS nuotr.