facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kartu su kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu dar kartą nusikėlėme į sovietmetį ir atvėrėme tuo metu Šiaulių mieste veikusių  restoranų, kavinių, valgyklų bei kitų viešųjų maitinimo įstaigų duris.

„Apynėlis“. Pasak V. Purono, tai viena iš tvarkingesnių užeigų, „snarglinės tipo“ aludė miesto centre, mūsų „Saulutės“ pirmtakas. Tarsi pereinamasis interjeras, nepalyginamos kultūros aplinka, aukštesnis už eilines musių nutupėtas, trachomos akimis nukabinėtas viešojo maitinimo įstaigas. Kraštotyrininko teigimu, apspiestas šlitinėjančių darbo liaudies sūnų taukuotomis šimtasiūlėmis, su papirosais seilėtuose nasruose, „Apynėlis“ iliustravo darbininkų miesto įvaizdį, taip artimą ir suprantamą ideologinei laikraštijai.

V. Puronas prisiminė, kad vėliau, kai milicijai įgriso tąsytis su jais, o ir ideologų lygis pakilo, „snarglinė“ su visu alumi ir „liaudies sūnumis“ buvo nukelta prie turgaus, o jos patalpos ir meniu buvo rekonstruoti ir pavadinti „Saulute“.
„Saulutė“. V. Puronas pasakojo, kad rekonstruotose patalpose įsikūrė „Saulutės“ kavinė, nuo kokių 1972-ųjų net kelis dešimtmečius pretendavusi būti lydere tarp Šiaulių kavinių. Joje ilgą laiką tvyrojo sienose įsisunkusi aludės aura, kurią bandė neutralizuoti fikusas nukramtytais lapais ir dvi pagyvenusios bufetininkės taukuotomis šypsenomis. Ten veikė muzikos automatas „Hi-Fi“, kuris už penkias kapeikas išgergždavo lenkišką šlagerį „Hawajska noc“.

Gera geografinė padėtis „Saulutėn“ pritraukdavo ir studentų, ir projektuotojų, ir tarybinės valdininkijos, šiaip publikos. Kraštotyrininko teigimu, apie kokius 1980 metus ji buvo šiek tiek rekonstruota, langai pasipuošė Povilo Dobkevičiaus vitražais.

Kiek vėliau atsiradusi „Geluva“, „Jaunystė“, „Milda“, „Žemaitis“ negalėjo lygintis populiarumu, nors jų interjerai, jei vertinti to laikotarpio estetiniais kriterijais, buvo įrengiami be priekaištų.

„Švedė“. Anot kraštotyrininko, vis dėlto daugiausia anuometiniams sentimentų paliko „Švedė“, kukli kulinarijos parduotuvytė, tuometinėje A. Kleinerio (dabar Trakų g.) gatvėje priešais „Verpstą“, kurioje, šalia kulinarijos gaminukų, atvežamų iš centralizuoto kulinarijos cecho Žalgirio gatvėje, buvo galima atsigerti kavos.

V. Puronas pažymėjo, jog jo kartos žmonėms „Švedė“ visuomet liks etalonu to, be ko neįsivaizdavome dvasinio komforto tuometinėje tarybinėje santvarkoje.

„Kometa“. Jos liekanas, V. Purono teigimu, dar ir dabar galima matyti priešais viešbutį „Šiauliai“. Tai atramine sienele sustiprintas įgilintas plotelis šalia Trakų g., prie Vilniaus g. 100.  Kraštotyrininkas pasakojo, jog rekonstruojant šią Draugystės prospekto dalį, 1978 metais ją pertvarkant į pėsčiųjų zoną, pagal jauno architekto A. Černiausko projektą, čia buvo numatyta įrengti kulinariją, šalia jos – staliukus, kad būtų galima valgyti lauke. Tuo pat metu buvo atliekamas maisto prekių parduotuvės remontas, jos plotas buvo padalytas į kulinariją ir paprastą parduotuvę. Kulinariją pavadino „Kometa“, nes priešais buvo kino teatras „Palydovas“. Vis dėlto, pasak V. Purono, jos pionierišką garbę užtemdė „Malkinė“, pasiglemžusi lauko kavinės pradininkės titulą.

„Malkinė“. Anot V. Purono, apie 8-ojo dešimtmečio pabaigą šalia „Skalsos“ valgyklos Vilniaus g., priešais universalinę parduotuvę, ėmė garsėti „Malkinė“ (aut. arch. Vladas Naujikas), taip miesto žargonas pakrikštijo nedidelę kavinukę, kurios sienos buvo dekoruotos medžio nuopjovomis.

Jaunimas ją lankydavo todėl, kad čia buvo vienintelė vieta, kur labai skani buvo varškė, smulkiai trinta, šaukštu uogienės pagardinta. Buvo šnekama, kad tokią varškę valgo tik kultūristai, kurie „pumpuojasi raumenis“. Tad toji varškė, o ne interjeras ją išgarsino.

Beje, kraštotyrininkas pažymėjo, kad ši kavinė – revoliucionierė ne tik varške, bet ir grynu oru.

Ji pirmoji Šiaulių miesto lauko kavinė, palangėje buvęs podiumas talpindavo kokius šešis staliukus vasarą. Anot V. Purono, tai buvo išties revoliucinis reginys, kai motina su bambliu lauke prie staliuko kabindavo ledus iš plastmasinio indelio.

Kodėl revoliucingas? Kraštotyrininkas pažymėjo, jog pasirodo, tarybinė medicina taip narsiai gynė tarybinių žmonių sveikatą, kad centralizuoti cirkuliarai visoje mūsų plačiojoje tėvynėje nuo Baltijos iki Vladivostoko draudė centralizuotai maitinti žmones ne patalpoje, nes lauke į lėkštę galėjo įkristi musės, į šnicelį – suodžiai iš industrijos gigantų ar krumpliaratis iš pravažiuojančių savivarčių. Taigi bamblys su mama buvo išties naujiena, švaresnės epochos pranašai.

„Suopis“. V. Puronas pasakojo, jog toji vargana užeigėlė – „zabiegalovka“ įkurta liaudžiai girdyti, atsidarė turgaus pastatuke V. Kapsuko ir Taikos (dabar Aušros alėjos g. ir J. Basanavičiaus g.) gatvių kampe. Kraštotyrininko teigimu, legenda pasakoja, kad ji – „Apynėlio“ reinkarnacija, kai ten atsidarė „Saulutė“.

Kalbėdamas apie šią užeigą V. Puronas prisiminė ir vieną nutikimą. „Apie 1978 užėjau vidun, nes užsinorėjau sardelių. Jos skaniai virė taukuotame sulankstytame puode iš aliuminio. Šalia stovimų staliukų, aplaistytų alumi, trupiniais ir musėmis, lempėjo nuolatiniai turgaus pijokėliai. Kita dalis, gal kokie penki, stovėjo eilėje prie bufeto. Juos rikiavo ir tvarką prižiūrėjo diržinga „bufetava“. Atsistojau ir aš eilės pabaigoje. Eilė neramiai sujudo – patalpoje pašalinis! Paskutinysis, kuris stovėjo prieš mane, garsiai paskelbė: „Šitą profesorių praleiskite be eilės!“ Tai buvo vienintelis kartas ir vienintelė vieta, kur mano žinios ir erudicija buvo deramai įvertintos“, – nutikimu, kadaise įvykusiu „Suopio“ užeigoje, pasidalijo kraštotyrininkas.

Pirmieji užsieniečių interjerai
„Jūratė“ Jelgavoje. Anot V. Purono, kokiais 1976 metais Jelgavos miesto (miesto, su kuriuo mes lenktyniavome) vyriausioji dailininkė Baiba Krūminia pasiūlė Jelgavos centre įrengti kavinukę su lietuvišku interjeru. Kaimynai baigė statyti raudonų plytų prekybinį centriuką miesto centre, prie gatvės, vedusios į Lietuvą, todėl interjerą, kraštotyrininko teigimu, įrengti pasiūlė mums, tos pačios nuomonės buvo ir tuometinė Jelgavos prekybininkų vadovė V. Ramelītė, ji pasiūlė temą – Jūratės ir Kastyčio legendą.

Tad V. Puronas nusprendė pasigirti, kad nežiūrint remontų, pertvarkų ir privatizacijų iki šių dienų išliko jo projektuotas interjeras su gontais ir su šviesaus atminimo skulptoriaus Vitalijaus Lukošaičio ąžuolinėmis  „Jūratės“, „Perkūno“ ir „Kastyčio“ skulptūromis.

„Lieporių“ kavinė. Kraštotyrininkas pasakojo, kad po poros metų šiauliečiai suteikė galimybę jelgaviečams įrengti kavinę pas mus, kai buvo įrenginėjamas Lieporių prekybinis centras.

Antrojo aukšto kavinės autorė buvo Jelgavos vyr. dailininkė Baiba Krūminia ir architektas P. Andulis. V. Puronas prisiminė, kad svečiai siūlė kavinę pavadinti „Zemgāle“, girdi, istoriniais laikais iki čia siekė žiemgalių žemė. „Šiam pavadinimui gudrūs mūsų ideologai nepritarė todėl, kad negudrūs šiauliečiai įsigėrę negudriai nejuokautų, girti begraibydami žemę, t. y. žemės galą“, – sakė kraštotyrininkas.

Taigi latviai interjerą iškalė įstrižomis dažytomis lentutėmis, o ant jų išrašė keliolika latviškų patarlių. Kavinė, V. Purono manymu, buvo apipavidalinta „raštingai“, bet šaltai ir ypatingo populiarumo neturėjo. Galbūt dėl savo geografinės padėties – labai toli nuo centro.

„Jaunystė“. Kraštotyrininkas prisiminė, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje pastačius Draugystės prospekte raudono mūro kavinės pastatą, pirmajame aukšte buvo įrengta valgykla, o antrame – kavinė. Tuometinio interjero architektūrinės dalies autorius – miesto vyr. dailininkas S. Olechnovičius.

V. Puronas pažymėjo, jog aštuoniasdešimtųjų pradžioje įvyko neeilinis įvykis – nauja antrojo aukšto kavinės interjero rekonstrukcija. Interjerą rengė bei įrengimus gamino „Paged“ baldų firma iš Lenkijos Liaudies Respublikos. Lenkų architektas baldininkas J. Skorūpa kūrybiškai pritaikė savajai technologijai „Jaunystės“ interjero įrengimus – taip atsirado pirmasis visuomeninis objektas Šiauliuose, kurį rengė „tikri  užsieniečiai“ (latvių nelaikėme užsieniečiais, jie – iš broliškos respublikos). Interjero ir idėjos, pasitelkti lenkus rengiant vidų, autorius buvo architektas R. Šileika, tuo metu dirbęs Šiaulių prekybos valdyboje.

Apžvelgęs sovietmečiu Šiauliuose veikusias viešąsias maitinimo įstaigas V. Puronas prisiminė tarybinių moterų, grįžusių iš Italijos, pasakojimą: „Supranti, ten kavinės visai kitokios. Suaugusieji sėdi, kavą geria, o vaikai, nepatikėsite, čiauška aplinkui, dūksta po kavinę. Suaugusieji nesudraudžia, visi labai laisvai jaučiasi. O pas mus viskas suvaržyta: sėdėk, nejudėk, mokėk elgtis su peiliu ir šakute, šaukštą laikyk dešinėje rankoje, netabaluok kaire koja...“

Pasak kraštotyrininko, šiuos žodžius jis rašė 2007 metų vasarą lauko kavinėje, Vilniaus gatvėje. „Šalia manęs siaučia du bambliuku, o jų tėvelis su šaukštuku kabina ledus prie kaimyninio staliuko. Nieko ypatingo, gražu, jauku... Tarsi Brežnevo laikų Italija trisdešimt metų atgal“, – šypsojosi V. Puronas.

2016 09 23 33

 

Pokaryje Šiauliuose veikusių maitinimo įstaigų interjeras.
V. Purono archyvo nuotr.

2016 09 23 35

„Malkinė“ – pirmoji Šiaulių miesto lauko kavinė.
V. Purono archyvo nuotr.

 

Į viršų