facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2010 metais aštuonioliktuoju Mikelio prizu apdovanota kraštotyrininkė, kraštotyrinės veiklos organizatorė, jaunųjų kraštotyrininkų ugdytoja, ilgametė Jaunųjų turistų centro darbuotoja Jadvyga Urbonienė. Tai žmogus, kuris visus paperka savo nuoširdžia šypsena, nepaprastu energingumu, tolerancija, šiltu ir betarpišku bendravimu. Jaunųjų turistų centrui ji atidavė net keturiasdešimt metų.

Gyvenimas viską sudėliojo, kad fizikos mokslus krimtusi J. Urbonienė pamilo kraštotyrą. Kaip pati dabar sako, dėl nieko nesigaili, nes pasukusi kraštotyros vingiais sutiko daug garbių žmonių, keliavo. Daug metų Jaunųjų turistų centre dirbusi, koordinavusi kraštotyrininkų veiklą J. Urbonienė išugdė nemažą būrį jaunųjų kraštotyrininkų, iš kurių dalis tapo net jos kolegomis. Aktyviai Jadvyga Urbonienė reiškėsi iš draugijos veikloje – jos pastangomis 2003 metais sugrąžintas Šiaulių kraštotyros draugijos pavadinimas, ji šešerius metus koordinavo draugijos veiklą. Viską apie save „Šiaulių naujienoms“ pasakoja pati J. Urbonienė.

Nuo fizikos prie kraštotyros
„Jaunųjų turistų centre išdirbau diena su diena lygiai keturiasdešimt metų. Tačiau tai nebuvo visi metai, kuriuos atidaviau vien tik kraštotyrai. Tada dar kartu su centro vadove Norberta Januševičiene mes kuravome turizmą, orientavimosi sportą ir kraštotyrą. Buvo laikas, kai man didesne dalimi tekdavo prisidėti prie turizmo ir orientavimosi sporto veiklos organizavimo. Po to atsirado daugiau darbuotojų, tada man liko tik turizmas, tačiau laikui bėgant pajutau, kad turizmas itin susijęs su sportu ir tas virvių tampymas patapo jau sunkus.

Buvo tinkamas laikas permainoms, kai mes su viena kolege apsimainėme darbais. Aš norėjau pradėti dirbti vien tik su kraštotyra, o ji atvirkščiai – perimti mano turizmą. Tai maždaug nuo 1992 metų ir pradėjau draugauti tiesiogiai su kraštotyra. Tada kaip tik kūrėsi Mikelių mokykla, kurios įkūrėja Elena Adomavičienė pirmuosius metus dirbo visuomeniniais pagrindais. Tik vėliau pakvietėme ją prisijungti prie Jaunųjų turistų centro ir kartu dirbti. Keitėsi Mikelių mokyklos vadovai. Nežinau, kodėl ir aš gavau tą Mikelio prizą, nes aš buvau, kaip tas Povilas Višinskis, kuris kitiems sakė: dirbkite dirbkite. Taip mano vadovavimas kitiems ir atvedė iki to Mikelio prizo.

Mokykloje man sekėsi visi tikslieji mokslai. Fizika, matematika – tai buvo mano arkliukas. Buvo laikas, kai per kontrolinius spręsdavau kitiems klasiokams uždavinius ir pati nespėdavau, todėl gaudavau du.

Tikriausiai visai atsitiktinai susitikau su kraštotyra ir ją pamilau. Kiek prisimenu, tai dar studijų metais prasidėjo visai nuo buitinių sąlygų. Kai įsikūrė vaikų turistinė ir ekskursinė bazė Šiauliuose, Rygos gatvėje, buvusiame vaikų darželyje, gavau tada ten ne tik darbą, bet ir kur gyventi. Nors iki tol nuomojausi butą. Buvo laikas, kai gyvenau pas garsius mokytojus Žalius. Tai buvo eruditai, rodantys pavyzdį ne tik man, bet ir visai visuomenei. Taip ir pasilikau Šiauliuose baigusi studijas. Šiauliuose sukūriau ir šeimą. Pačios vaikai kraštotyra nesusidomėjo, tačiau nuėjo turizmo ir sporto keliais.“

Žinomi žmonės ir kelionės su vaikais
„Didžiausias pasisekimas su vaikais yra kelionėse, nes jos itin traukia jaunimą. Kai dirbau su vaikais, visada pastebėdavau, kad jie labai mėgsta keliauti, o dar labiau yra smalsūs susitikimuose su garsiais žmonėmis, kurių nebijo klausti, domisi.

Surinkti medžiagą kraštotyros darbams įdomu ir vaikams, tačiau ją suklasifikuoti ir paruošti jau yra didžiulis darbas, kurio neretai jaunimas vengia. Prisimenu, kaip su vaikais kartu rinkome medžiagą apie Šiaulių miesto garbės piliečius ir visus juos lankėme. Tie susitikimai vaikams buvo įsimintini ir labai įdomūs, jų akys tiesiog degė susižavėjimu. Kartu su vaikais mes ėjome ir pas gerbiamą Gražbylę Venclauskaitę.

Prisimenu, kad ji dar prieš susitikimą mums skambino gal keturis kartus ir klausė, kiek tiksliai žmonių bus. Nuėjome ir pamatėme aukšto lygio etiketą, nes mums buvo paruoštos vaišės; net sumuštinukai suskaičiuoti, kiekvienam paruoštas arbatos puodelis. Vaikai klausėsi jos pasakojimų išsižioję.

Labai išskirtinis susitikimas buvo su Virgiu Stakėnu, kuris tuo metu rašė savo knygą apie  kaimo istoriją. Labai daug pasakojo tąkart apie savo knygą, tačiau gal po pusantros valandos pasakė vaikams, kad gali parodyti jiems savo surinktus laikrodžius. tada jis mums ir pradėjo… O tų laikrodžių gražumas. Mano vaikai atsižiūrėti negalėjo, nes nėra matę tokios laikrodžių kolekcijos, kurios kiekvienas laikrodukas turi savo istoriją.

Buvome ir pas gerbiamąjį Kazimierą Župerką, kurį apsilankius visi buvome pavaišinti jo sodo obuoliais. Buvome ir pas muzikos mokytojus nuėję. Tai vaikai grojo įvairiausiais instrumentais. Gaila, kad mes, daug aplankę garbės piliečių, taip ir nebaigėme surašyti šių kraštotyros darbų, nors jie yra pas mane ir dar laukia šio momento. Galėčiau ir dabar tuos darbus paruošti, tačiau reikia tikriausiai spyrio iš šalies.

Matau, kad ir dabar vaikams labai įdomios išliko kelionės ir įvairūs susitikimai su žmonėmis. Dar vienas įdomesnis kraštotyros darbas buvo, kai su vaikais vaikščiojome po Šiaulius klausinėdami žmonių, kokiais vardais jie savo šunis vadina. Daug vaikščiojome, tačiau pastebėjome, kad vardai labai kartojosi, beveik visi šuniukai kviečiami Rekso vardu, todėl labai sunku buvo padaryti iš tokios vienodos medžiagos kraštotyrinį darbą.

Su vaikais man labai patiko dirbti, kaip ir su kolegomis mokytojais. Nežinau, ar visi mokytojai tokie geri, bet kraštotyrininkai ypač nusipelnę, nes jie visi labai pareigingi mokytojai. Jei su vienu mokytoju ką nors sutarsi vieną kartą, nebus, kad ko ir nepadarytų. Todėl kartu gerbdami vienas kitą ir dirbome kraštotyros labui.

Nebuvo lengva sudominti ir renginiuose vaikus. Man labai patikdavo mokytojos Ritos Margevičienės pasakymas, kad mes „apžaisime“ tą renginį. Tai reikšdavo, kad viskas praeis gerai ir nebus vaikams nuobodu. Dabar aš galiu tik džiaugtis visais nudirbtais metais kartu su tokiais gerais žmonėmis, kurie mane supo. Ir dabar smagu dalyvauti įvairiuose kraštotyros renginiuose, susitikimuose.“

Gebėjo sudominti jaunimą
„Prieš dvidešimtmetį buvo laikas, kad vaikams organizuodavome stovyklas tikrai labai dažnai, nes buvo sudarytos tam sąlygos. Buvo laikas, kad jei reikia vaikų stovyklai pinigų, tik reikėdavo paprašyti ir jų atsirasdavo. Mes, kraštotyrininkai, kiekvieną vasarą su po dvylika ar penkiolika dienų vykdavome su pusšimčiu vaikų į pasirinktą vietą stovyklauti. Mano pareiga būdavo su Jonu Krivicku išrinkti vietą ir viską suderinti, tačiau už visas ekskursijas ir žygius būdavo atsakingas Jonas, nes jis viską žinojo – jam buvo paprasta.

Dabar su jaunu žmogumi sunku susikalbėti, nes su juo kalbi, o jis tuo pačiu paniręs į savo telefoną. Matau, kaip elgiasi anūkai. Jaunimas kitaip jau nebegali, nes jam reikia spaudyti tuos mygtukus ar braukyti ekranus. Tačiau ir šiuolaikiniai vaikai taip pat smalsūs, tik jiems reikia pasistengti įtikti, sudominti, ką nors parodyti.

Kalbant apie tikrąją kraštotyrą, tai buvo laikas, kai aš buvau neoficialus Šiaulių kraštotyros draugijos vadas. Tai tikriausiai už tą laikotarpį ir buvau pagerbta Mikelio prizu. Tačiau Šiauliuose dar labai daug nusipelniusių kraštotyrininkų, tad Mikelio prizą kasmet galime teikti ne po vieną, o po kelis. Yra ir nusipelniusių mokytojų.
Tiesa, dabar jau neberašo mokyklos metraščių, kas anksčiau buvo labai populiaru. Kompiuterinė sistema anksčiau buvo labai aktyvi, tačiau dabar žmonės kiek aptingo, nes tai taip pat yra sunkus darbas. Pasodinti žmogų prie kompiuterio, kad kasdien jis suvedinėtų visas mokyklos naujienas, nėra paprasta. Tikriausiai pavyzdys kitiems dabar yra Didždvario gimnazija, kuri leidžia savo mokyklos metų knygas.

Kompiuterinė informacija kraštotyrininkui dažnai atrodo tik metalo gabalas, nes jis tobulėja, o įrašus reikia vis atnaujinti, perrašinėti. Kas ranka parašyta, tas praktiškai yra amžina. Todėl tikri kraštotyrininkai iki dabar laikosi taisyklės viską užrašinėti ranka. To pavyzdys yra gerbiama Irena Rudzinskienė, kuri dailyraščiu aprašo ranka visą savo sukauptą kraštotyrinę informaciją.

2016 09 23 04

J. Urbonienė rodo nuotraukas, kuriose dažnai jos nėra, nes labiau mėgo fotografuoti kitus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 09 23 03

Aštuonioliktas Mikelio prizas J. Urbonienei įteiktas 2010 metais.
Irenos RUDZINSKIENĖS archyvo nuotr.

2016 09 23 05

Kasmet iki dabar yra skiriamas Mikelio prizas nusipelniusiam Šiaulių miesto kraštotyrininkui.
Jadvygos URBONIENĖS archyvo nuotr.

 

Į viršų