facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Istorijos ir filosofijos katedros vedėja profesorė Rita Regina Trimonienė pasakoja, kad Antano Tyzenhauzo pramonės reforma pirmiausiai lietė Gardiną, kur buvo įkurtos 23 manufaktūros. Tuomet Šiauliai pramonės reforma negalėjo pasigirti. Čia buvo įkurta viena – linų – manufaktūra, kurioje buvo ruošiami ir verpiami linai. Šiauliuose, kaip ir Gardine, į manufaktūras buvo kviečiami specialistai, amatininkai iš užsienio. Kaip tai sekėsi vykdyti ir kaip plėtojosi pramonės reformų procesas?

Linų manufaktūra ir bravoras
Manufaktūros buvo statomos pagal naujausius reikalavimus, o jose dirbti buvo kviečiami specialistai. Siuntinėti kvietimai į įvairias šalis, žadėtos geros gyvenimo sąlygos ir pakankamai didelės algos. Tačiau, pasirodo, niekas nesiveržė vykti į Lietuvą. Tuomet A. Tyzenhauzas išsiuntinėjo savo pavaldinius po užsienį, kad šie tiesiogiai tartųsi su specialistais, amatininkais, buhalteriais, gydytojais, profesūra ir kitais.

„Tyrimai rodo, kad buvo be galo sunku susitarti – jau tarsi susitaria, bet vėl neatvyksta. Nuspręsta, kad tarnybininkai šiuos atlydėtų nuo durų iki durų – tai yra kartu važiuotų ir neleistų persigalvoti. Kai kuriais atvejais, kaip rašo šaltiniai, teko ir girdyti, kad tik specialistai nepabėgtų. Šiauliuose į linų manufaktūrą atvyko meistrai iš Šveicarijos ir iš Vokietijos, tarp jų 1774 m. atvykęs audėjas, kuris vadovavo visai Šveicarijos manufaktūrai – Kristianas Nydereris. Su juo atvyko dar dvylika žmonių iš užsienio, kaip sprendžiama iš pavardžių, Šveicarijos ir Vokietijos. Šitoje Šiaulių manufaktūroje dar dirbo 82 vietiniai žmonės. Taip pat skyriai veikė Žagarėje, Joniškyje – ten daugiausiai verpė moterys“, – sako R. Trimonienė.

Tačiau būta vienos spragos. Vakarų Europoje laisvai samdomi darbininkai gaudavo algas. O tuo metu karališkose ekonomijose tai buvo tie patys baudžiauninkai, prievarta suvaromi dirbti manufaktūrose.

„Teko skaityti dirbant Varšuvos archyve Šiaulių viceadministratoriaus skundą. Linų manufaktūroje daugiausiai dirbo moterys. Jis rašo, kad darbas šitoje manufaktūroje yra neįmanomas, nes visos moterys daugiau rėkia ir verkia, negu kad dirba: ūkis nebeprižiūrėtas, vaikai palikti, o turi čia dirbti“, – apie ašaras, liudijančias reformos nepažangumą, kalba profesorė.

Kita vertus, ši linų manufaktūra nereikalavo labai didelės pažangos ir negamino labai gerų audinių, todėl vėliau Kristianas Nydereris susirašinėjo su A. Tyzenhauzu, tiek siekdamas išsiaiškinti, kaip padaryti geresnį audinį, tiek kaip pasiekti, kad jis būtų noriai perkamas užsienyje, tartasi kaip dažyti ar reikia naujų staklių ir pan.

Taip pat Šiaulių gubernijoje greičiausiai tobulinama alaus darykla arba bravoras. Tartasi su čekų alaus gamintojais, kurie turėjo čia įvesti reformų. Bet, deja, apie tai nėra pakankamai šaltinių, liudijančių, kas ir kaip buvo daryta. „Greičiausiai tuo laiku tai buvo ne dvaro reikmėms, o būtent pardavimui. Matyt, ne viskas vyko sklandžiai, nes, kaip liudija dokumentai, kuriuose viceadministratoriaus surašyta, kas pirkta ir kas parduota, kaip tik tuo laiku – aštuntojo dešimtmečio pradžioje, iš Rygos buvo gabenama iš vienos pusės daug tuščių butelių ir kamščių, bet taip pat gabenamas ir alus statinėse. Matyt, ne viskas iki galo buvo sustyguota“, – sako R. Trimonienė.

Taip pat netoli Šiaulių, Lepšiuose, buvo pastatytos plytų ir čerpių dirbtuvės, kur jų buvo gaminama pakankamai dideliais kiekiais, bet daugiausiai vietos reikmėms (netrukus prasidėjo didžiulės statybos), prie kelio į Radviliškį pastatytas naujas malūnas.

Gardino centre buvo įkurta didelė tabako kompanija, į kurią buvo atvežamas tabakas sandėliavimui. Vienas iš sandėlių buvo Šiauliuose ir duodavo pakankamai daug pajamų.

Įsibėgėjus pramonei, suintensyvėjo miesto gyvenimas
Amatininkų Šiauliuose skaičius gerokai išaugo. Žinoma, tai buvo daugiausiai įvairūs statybininkai. Numatyta pertvarkyti karališkųjų ekonomijų pagrindinius miestus, tad pirmiausia buvo visiškai perstatytas Gardinas. Prie jo pastatytos dvi pramoninės gyvenvietės.

Ir Šiauliai buvo pertvarkyti pagal apšvietos idėjas: miesto gatvės turėjo būti išsidėsčiusios šachmatine tvarka, taisyklingos; nutiestos, išgrįstos gatvės; įsakyta sodinti klevus, liepas, šermukšnius. Taip pat įsakymu paliepta kiekvienoje sodyboje privalomai pasodinti po dvi obelis ir vyšnias. Plane numatyta statyti mūrinius namus. Iš medinių Šiauliai turėjo tapti mūriniais, bet ne dvaro sąskaita. Miestelėnai patys turėjo statyti! Žinoma, pinigų trūko, kad būtų pigiau, fasadas buvo mūrinis, o visa kita – iš medžio. Šiauliuose tokių namų neišliko. Bet Gardine išliko vienas namas. Dabar ten yra A. Tyzenhauzo muziejus.

Šiauliuose, šaltinių duomenimis, visiškai plytinių namų buvo 24, kiti šaltiniai byloja, kad 26. Taip pat stovėjo 32 mediniai-mūriniai namai.

Beje, uždrausta visus namus dengti šiaudais dėl gaisro pavojaus, tad būtinai reikėjo dengti čerpėmis. „Visiškai plytiniai“ namai turėjo būti trijų aukštų, bet tiek pinigų nebuvo, todėl nusileista iki dviejų aukštų. Miestiečiams šios statybos buvo labai sunki prievolė, nes projektas buvo milžiniškas.

Bet netrukus įsibėgėja socialinės reformos, būtinos vykdant tiek žemės, tiek pramonės reformą.

„Atsirado tiems laikams labai pažangus dalykas – komunalinės kasos. Visi gyventojai buvo apmokestinti pagal jų valdomos žemės dydį ir nuolat mokėjo į komunalines kasas. Iš tų pinigų buvo melioruojamas, prižiūrimas ir tvarkomas miestas, skiriamas gydymas susirgus, medicininė pagalba gimdyvėms, gydytojo alga. Beje, ir čia yra anekdotų – nuo seno moterys buvo pripratusios gimdyti namuose prižiūrint pribuvėjoms. Ir štai dabar jau griežtai uždrausta gimdyti namuose, reikia gimdyti saugiai. Moterys labai sunkiai priėmė šią naujovę“, – sako profesorė.

Įtarimai A. Tyzenhauzui
Naujovėms reikėjo ne tik kviestinių, bet ir vietinių, savų išsilavinusių žmonių. O Gardine tuomet  veikė įvairiausios mokyklos nuo statybininkų, buhalterių iki architektų, mokytojų ir kitų. Gabiausius siuntė net mokytis į Anglijos, Prancūzijos universitetus.

„Mokyklų ataskaitose rašoma, kad iš kitų ekonomijų vaikų nesiųstų mokytis į Gardiną, nes jie visiškai negabūs ir nemokytini. Pageidauta siųsti iš Šiaulių ekonomijos – nes tai patys geriausi vaikai ir geriausi mokiniai. Tai reiškia, kad pradinį išsilavinimą Šiaulių ekonomijoje vaikai gaudavo stiprų. Žinome ne vieną iš jų, kurie buvo išsiųsti mokytis į užsienį, o grįžę užėmė pakankamai aukštas pareigas. Bet gabesni vaikai iš šeimų buvo atimami ir siunčiami į Gardiną. Ten sąlygos nebuvo ypatingos – tai buvo badmiriavimo sąlygos: svarbiausia, kad vaikas nenumirtų ir gebėtų mokytis“, – sako R. Trimonienė.

Pasak profesorės, įsibėgėjusios reformos davė savo rezultatų. Pasižiūrėjus ataskaitas matyti, kad iždo pajamos gaunamos iš karališkųjų ekonomijų išaugo nuo dviejų iki keturių kartų, per laikotarpį nuo 1767 iki 1780 metų.

„Tačiau atsiranda tų, kurie nėra patenkinti ir Seime pradeda kelti triukšmą, jog A. Tyzenhauzas nemažai lėšų pasisavino. Faktas, kad greičiausiai jų pasisavino sau, bet karališkasis iždas tikrai nenukentėjo. Kilo didžiulis pasipriešinimas prieš jį ir 1780 metais jis buvo priverstas atsistatydinti iš administratoriaus pareigų. Visos reformos užsidarė, pajamos smuko, manufaktūros užsidarė, galvijų bandos išformuotos. Šie kaltinimai buvo pavyduolių pseudokaltinimai. Vėliau matyti, kad staiga krinta Šiauliuose amatininkų skaičius – iš šimtų pasidaro tik keliasdešimt, mažėja pirklių, sustoja statybos. Taigi tai nebuvo į gera. Tas pats dvaras (dabartiniai Zubovų rūmai) vėliau jau aprašomas kaip negyvenamas ir pradedantis griūti“, – teigia R. Trimonienė.

A. Tyzenhauzo nuopelnas – Šiauliai tapo administraciniu centru
Norėdamas gauti dar daugiau pajamų, A. Tyzenhauzas sumanė, kad Šiauliai turėtų tapti administraciniu centru. Iki tol visoje Žemaitijoje buvo vienas centras Raseiniuose. Čia rinkosi visos Žemaitijos bajorų seimeliai, čia posėdžiavo visos Žemaitijos teismai, čia buvo iždas.

1764 m.  Žemaitija buvo padalyta į dvi dalis – dvi reparticijas – Raseinių ir Telšių.  Tad A. Tyzenhauzas viską padarė, kad Telšių reparticija būtų panaikinta ir vietoje Telšių visi rinktųsi Šiauliuose. Esą bajorams bus patogiau, esą jie patys taip pageidauja.

Šiauliai nuo 1776 metų tapo reparticijos centru. Tai reiškė, kad Šiauliai tampa svarbiu antruoju Žemaitijos centru. Kodėl tai buvo naudinga? Nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių bajorų suvažiuoja į Šiaulius ir jiems reikia kažkur apsigyventi, jie nuomojasi arba statosi namus. Bajorams reikia valgyti, gerti ir linksmintis, tad vien seimelių metu gyvenimas Šiauliuose pagyvėja. Apie 1000 gyventojų skaičius seimelių metu gali išaugti dvigubai.

Žemės ir pilies teismai iš esmės nuolat dirbo Šiauliuose, tad čia nuolat gyveno ir dirbo teisėjai, čia buvo svarstomos bylos, notaro žemės patvirtinimai, saugomas iždas ir renkami mokesčiai.

Po 1789 m. kai buvo įkurtos civilinės karinės komisijos Šiauliai irgi tokią turėjo. Ir nors A. Tyzenhauzas buvo nuverstas, Šiauliai išliko reparticijos centru iki prijungimo prie carinės Rusijos. Net ir prijungus Šiauliai buvo apskrities centru.

Į viršų