facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Mokytojas, kraštotyrininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos muziejaus įkūrėjas, puikus fotografas, ekskursijų po Žemaitiją gidas, Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio prizo laureatas, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys, P. Bugailiškio premijos laureatas, už ilgametį ir sąžiningą darbą apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Gedimino ordino medaliu. Net sunku patikėti, kad tiek titulų ir apdovanojimų pelnė vienas žmogus. Gal todėl, kai jo Šiaulių miestas neteko, daugelis pasigenda prisimindamas šį miesto šviesuolį. Apie Joną Krivicką, mokytoją, bendražygį kolegą ir draugą, pasakoja Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejaus vadovė, etikos mokytoja Rita Margevičienė ir buvusi fizikos mokytoja, kraštotyrininkė, Jaunųjų turistų centro vadovė Jadvyga Urbonienė.

Biografijos faktai ir apdovanojimai
Jonas Krivickas gimė Šiauliuose 1929 metų kovo 16 dieną. Sulaukęs 79 metų rugsėjo 13 dieną mirė. 1950 metais baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, dirbo Šiaulių V pradinės mokyklos vedėju. Dirbdamas mokėsi Šiaulių mokytojų institute. Pagal paskyrimą mokytojavo Varėnoje. 1956 metais neakivaizdžiai baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. 1962 metais grįžęs į gimtuosius Šiaulius, dirbo I mokykloje-internate vyriausiuoju auklėtoju, vėliau – direktoriaus pavaduotoju.

Nuo 1967 metų J. Krivickas dirbo Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje. Už kūrybingumą, sąžiningą darbą 1972 metais jam suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. Mokytojas nuolat kėlė savo kvalifikaciją – 1993 metais jam suteikta lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija.

J. Krivickas nuo pirmųjų dienų gimnazijoje pasinėrė į kraštotyros veiklą. Jis vadovo ir filologiniams moksleivių darbams, ir mokyklos kraštotyros darbui, su moksleiviais dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. Tapo mokyklos istorijos muziejaus įkūrėju (šiam muziejui suteiktas jo vardas). Dabar muziejus yra gimnazijos pasididžiavimas, nes tai J. Krivicko kruopštaus darbo rezultatas. Čia vyksta parodos, konkursai, seminarai mokyklos, miesto, apskrities mokiniams, mokytojams bei visuomenei.

1991 m. mokytojas parengė ir išleido Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos I, o 1997 m. – II dalį. J. Krivickas – buvo gimnazijos metraštininkas. Jis palaikė glaudžius ryšius su buvusiais gimnazijos auklėtiniais įvairiose pasaulio šalyse. J. Krivicko kraštotyros veikla neliko neįvertinta. Jis – Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio prizo laureatas, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys, P. Bugailiškio premijos laureatas. 1997 m. už ilgametį ir sąžiningą darbą J. Krivickas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Gedimino ordino medaliu.

Jonas Krivickas buvo energingas žmogus: jis daug keliavo, buvo puikus fotografas, ekskursijų po Žemaitiją gidas (1999 m. jam suteiktas aukščiausiosios kategorijos gido vardas), mokytojų ansamblio „Salduvė“ narys.

R. Margevičienė apie mokytoją J. Krivicką
„Su mokytoju J. Krivicku pradėjau dirbi gal nuo 2001-aisiais. Tada gavau pasiūlymą stoti šalia J. Krivicko ir dirbti su juo kaip padėjėja. Pagal J. Krivicko kompetenciją ir jo žinojimus apie viską, man nebuvo net kaip lygintis, tačiau tai buvo žmogus, kuris dalijosi žiniomis, sukaupta patirtimi. Taip ir prasidėjo mūsų graži draugystė.

Pradėjau muziejuje dirbti kartu su mokytoju. Paskui mūsų darbas peraugo į tikrą draugystę. Atsimenu, kad kai mano vaikai po pamokų ateidavo į muziejų, J. Krivickas padėdavo paruošti jiems pamokas. Buvo mokytojas, vertas didžiulės pagarbos. J. Krivickas – šviesuolis, kuris puikiai išmanė ne tik mokyklos istoriją, literatūrą, bet ir visų Šiaulių miesto istoriją. Net nuvykus į bet kurį Lietuvos kraštą, jis žinodavo bent vieną istoriją apie tą vietą. Bet kuriame krašte, nesvarbu, kur bebūtų jis, sutikdavo pažįstamą, nes visi žinojo J. Krivicką.

Iki dabar jaučiu nuoskaudą, kad neturiu bendros nuotraukos su šiuo žmogumi, nes dažnai atskirai renginius fotografuodavome. Manau, kad garbė būtų turėti tokią nuotrauką, kai šalia tavęs stovi toks žmogus.

Aš nė karto J. Krivicko nesu pavadinusi Jonu, visada vadinau mokytoju, kad ir niekada jis manęs ir nemokė mokykloje, tačiau jis visomis prasmėmis buvo mokytojas. Prisimenu tuos laikus, kai jis kviesdavosi į muziejų mokytojus lituanistus gerti kavos. Ypač jam skaudu buvo, kai mokykloje neteko pamokų, tačiau stengėsi neatitrūkti nuo mokyklos gyvenimo, todėl visada norėdavo pasikalbėti su buvusiais kolegomis apie mokyklos gyvenimą.

Nebuvo taip, kad mokiniai kada jį pamirštų. Vaikai eidavo pas mokytoją kraštotyros darbų rašyti. Tiesą pasakius, net nepastebėjau, kada J. Krivickas išėjo ir į pensiją.

Be to, J. Krivickas ne tik kelionėse buvo aktyvus, bet ir miesto renginiuose jo visur buvo pilna. J. Krivickas turėjo tokią mažą užrašų knygutę. Joje buvo surašyti renginiai, į kuriuos jis nori nueiti. Reikėdavo ir suspėti visus renginius aplankyti, bet jis į juos ir nueidavo.

Galima sakyti, kad J. Krivickas atstovavo ne tik kraštotyrai, gimnazijai, bet ir visiems Šiauliams savo aktyvia veikla. Mes J. Krivicką prisimename kaip mokytoją, keliautoją, gidą, fotografą, muziejininką, kraštotyrininką.

Bet nepatikėsite, kad jis dar ir labai gražiai piešė... Ir dabar mes muziejuje turime pakabinę J. Krivicko pieštuku ir akvarele pieštus darbus. Be to, J. Krivickas namuose skambindavo pianinu. Buvo tikrai universali asmenybė. Prisimenu, kaip jis kovo 8-ąją rašydavo kupletus moterims, kuriais mokėjo ne tik pagirti, bet ir gražiai iš kiekvienos pasijuokti. Pamatydavo ne tik gerąsias, bet ir kitas moteriškas mūsų puses.

Buvo didelis keliautojas, kuris kiekvieną vasarą turėjo tikslą pamatyti kurią nors užsienio šalį. Kai mokykloje mes, minėdami jo kažkurį jubiliejų, padovanojome žemėlapį, kuriame susmaigstėme adatėles, kur J. Krivickas lankėsi. Tai tas žemėlapis buvo pilnas... Daug šalių aplankė keliaudamas su mokytojų ansambliu, kuriame jis grojo basetle.
Stebėjomės, kaip J. Krivickas visur spėjo. Nors visi jo vakarai buvo parduoti vardan tos Lietuvos.

Anksčiau būdavo ir mokyklos baigusių mokinių rengiami susitikimai, kurių nė vieno nepraleisdavo J. Krivickas. Kokias didžiules parodas rengdavo apie tuos mokinius... Jis yra dalis mūsų mokyklos istorijos. Net pati mokytojo klausdavau, iš kur jis tiek daug žino apie kiekvieną baigusį. Tai jis man sakydavo, kaip aš galiu nežinoti, jei kiekviena nuotrauka ir dokumentas perėjo per jo rankas. Jis pats važiavo į archyvus, kopijavo dokumentus, juos įrėmino. Buvo įdėta ne tik žinių, bet ir daug fizinio darbo, meilės ir šilumos, kuriant ir puoselėjant muziejų.“

Kraštotyrininkė J. Urbonienė apie keliones su J. Krivicku
„Kadangi dirbau Jaunųjų turistų centre, o jis dirbo su jaunaisiais kraštotyrininkais, mes bendraudavome kaip būrelių vadovai. Vasarą dalyvaudavome ekspedicijose ir kelionėse su mokiniais kartu, kad kiek jų buvo, tikriausiai ir nesuskaičiuosime.

Jei neklystu, man teko su juo keliauti net keturiolika kartų. Kartu visa Lietuva išvažinėta. Na, o mūsų Jonas buvo vaikščiojanti enciklopedija. Į kurį kraštą nuvažiuodavome, ten jį visi žinojo. Eini per mišką, sutinki žmogų ir visi džiugiai sutinka Joną tai Anykščiuose, tai Varėnoje, tai dar kur.

Ir viską jis žinojo. Galėjai klausti, ko tik panorėjęs. Paskui jį eidavo vaikai. Didžiuojuosi jo ištverme. Jis galėdavo po 20–30 kilometrų nueiti per dieną ir jam jėgų nestigo, rasdavo laiko ir pajuokauti, stengdavosi vaikus sudominti.

Labai gerai prisimenu tuos vakarus išvykose, kuriuos leisdavome su vaikais prie laužų. Su vaikais miškuose stovyklaudavome po 10–12 dienų, tai visko prisigalvodavome. Prie laužo virdami uogienę aptarinėdavome meniu, kas kitą dieną bus gaminama. Baisiai įdomūs laikai buvo. Ieškodavome stovykloms gražių vietų. Dažniausiai su vaikais vykdavome stovyklauti į Dzūkijos ar Aukštaitijos kraštus.

Esame važiavę ir į Žemaitiją. Ypač įsimintina stovykla buvo Viekšniuose, kai net tris paras lijo lietus nesustodamas. Rytą vaikai su maudymosi kostiumėliais padarydavo sumuštinius ir juos išnešiodavo po palapines. Ir taip mes gyvenome tris paras. Tačiau buvo šiltas lietus. Prisimenu, kad tąkart atvažiavo ir sunerimę tėvai vežtis vaikų į namus, tačiau vaikai nevažiavo.

Su mokytoju Jonu visos kelionės buvo smagios. Tai žmogus, kurį mylėjo vaikai. Jo visur buvo pilna. Toks buvo jo gyvenimo stilius, esmė ir prasmė, todėl savo laiko veltui neleido. Net paties Jono augdami vaikai kartu ekspedicijose ir išvykose dalyvavo. Jo vyresnysis sūnus Jonukas dar būdamas visai mažas su tėvu keliaudavo. Prisimenu, kad J. Krivickas savo sūnų pasikinkydavo kaip arkliuką ir eidavo kartu, kad niekur nepasimestų.

Kai J. Krivickas mirė, buvo didžiulė netektis Šiauliams ir visai Šiaulių kraštotyrai. Po jo mirties mes sunkiai atsigauname. Eidami į J. Janonio muziejų mes žinojome, kad ten visada rasime Joną ir visada viską sužinosime. Kai jo neliko, nutrūko kraštotyrininkų bendravimas, todėl labai jo pasigedome.

J. Krivickas buvo mokytojas iš didžiosios raidės, nes niekada nebuvo piktas ir visada sugebėjo mokydamas vaikus ar kelionėse į savo pasakojimus įterpti netikėtą pasakojimą ar anekdotą, todėl visi vaikai eidami jam iš paskos buvo geri ir klusnūs, nes jį itin gerbė.

Tai mokytojas, kuris buvo paprasčiausiai nepakeičiamas, nes kito tokio kaip jis nebuvo.“

2016 09 16 09

J. Krivicko kraštotyros veikla neliko neįvertinta. Jis 1991 metais tapo Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio prizo laureatu.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

2016 09 16 24

Dabartinė Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejaus vadovė, etikos mokytoja R. Margevičienė sako, kad J. Krivickas – dalis gimnazijos ir Šiaulių miesto istorijos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų