Panašu, kad prie Talkšos ežero ant kalniuko, kur dabar yra senosios Šiaulių kapinės, galėjo būti pagoniškos kapinaitės. Nors tai nėra patvirtinta, tačiau... Toje vietoje, kur dabar prie „Geležinės lapės“ yra įrengtas labirintas, susidūriau su įdomiu reiškiniu. Ten keli šiuolaikiniai mediumai ar ekstrasensai ne kartu, o kiekvienas atskirai pirštais dūrė toje vietoje buvus senovinį aukurą. Spėju, kad šioje vietoje galėjo būti aukuras šeimos deivei Gabijai, o dievui Perkūnui skirtas aukuras galėjo būti dabartinės katedros vietoje – ant kalniuko.

Kai Lietuva buvo apkrikštyta, o Šiaulių medinė bažnyčia ir buvo pastatyta ant būtent to kalniuko,  jos šventoriuje pagal krikščioniškas tradicijas ir buvo laidojama. Kai vietoj medinės buvo pastatyta Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo mūrinė bažnyčia, tai ir jos požemiuose buvo laidojami didikai, kunigai.

Žinoma, tie bažnyčios požemiai turėjo ir gynybinę funkciją – todėl pagal legendas tęsėsi iki Didždvario, Talkšos ežero ir t. t. Įdomu, kad kriptas tuose požemiuose buvo galima iš lauko užrakinti, bet jei per žioplumą jose būtų užrakintas gyvas žmogus, jis be vargo būtų galėjęs tas duris iš vidaus atsidaryti.

Apie švedmetį. Prie Didždvario parko S. Lukauskio gatvės link, kur XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje vykdavo liaudies pasiekimų parodos, 1879 metais berods darbininkai bekasdami aptvarą iškasė neblogai išsilaikiusį vyrą su riterio šarvais ir su arkliu. Kaip pasakojo B. Tarvydas ar V. Vaitekūnas, tai buvo pranešta grafui Zubovui, kuris pasakė įsimintinus žodžius: ne mes užkasėme, ne mums duota jį atkasti. Darbininkai riterį, kuris galbūt ir buvo švedmečio, užkasė.

Žydų atsiradimas Šiauliuose yra susijęs su pasakojimu apie tai, kaip žydas Vulfas Nurokas nėręs į ledinį ežero vandenį, kad ištrauktų nuskendusį bažnyčios varpą. Dėl to žydams buvusi suteikta privilegija gyventi Šiauliuose ir savaime suprantama, kad jiems prireikė kapinių.  

Kitą postūmį Šiaulių miesto vystymuisi padarė Antano Tyzenhauzo reformos steigti čia manufaktūras, kurioms specialistai buvo pakviesti iš Silezijos ir Prūsijos. Ir taip Šiauliuose atsirado liuteronų bendruomenė ir kapinės ant Vilgaudo-Šaulio kalniuko maždaug 1776 metais.

1937 metais Kaune ėjusiame laikraštyje „Sekmadienis“ buvo išspausdintas reportažas apie Šiaulius ir ten paminėta, kad tose kapinaitėse nei iš šio, nei iš to staiga pradeda loti šunys, mėnulio šviesoje galima pamatyti švytuojančią į šonus būtybę, kuri arba stovi, arba laksto, o kartais pribėga prie netoliese besiganančių arklių ir tada balta ten buvusi kumelė irgi pradeda taip pat keistai lakstyti.

Tai esanti Oto Rehbinderio pamėklė. O. Rehbinderis buvo A. Tyzenhauzo budelis-kotas: jo darbas buvo kas vakarą nuplakti tinginius darbininkus. Jo vieno vakaro rekordas buvo 18 nuplaktųjų. Žmonės, žinoma, jo nekentė ne vien už tokią tarnybą, bet ir kitas niekšybes, todėl 1831 metais per sukilimą Rehbinderis su raštininku Putriku bėgo Radviliškio link, bet jį „zažopino“ sukilėliai, nuvilko į Zoknių dvarelį ir abu pakorė smuklės tarpuvartėje. O. Rehbinderis buvo palaidotas liuteronų kapinėse, bet vis neranda vietos.

Panašiu metu atsirado ir unitų kapinaitės Kalno gatvėje – maždaug ten, kur dabar yra Šiaulių universiteto pirmieji rūmai su biblioteka.

Man teko šnekėti su universiteto bibliotekininkėmis, kurios universiteto rūsiuose esančiuose kabinetuose susiduria su bildukais: koridoriuose staiga prašniokščia vėjo gūsis, pasigirsta žingsniai, o užrakintos durys su garsu atsidaro ir užsidaro – bent jau taip girdisi. Tas ar tie bildukai ten įsikūrę nėra piktybiški – per ilgesnį laiką prie jų priprantama.
Į senąsias Šiaulių kapines buvo pradėta perkelti ir kai kurie mirusiųjų palaikai iš bažnyčios šventoriaus kapinių ir kriptų. Tas procesas tęsėsi ilgai – apie 15-20 metų.

Apskritai šeimyninių kriptų turime ne tiek jau mažai – Vacbergų Zokniuose, Grabaučių Rėkyvoje ir, žinoma, nemažai senosiose kapinėse, nes Šiauliuose labai ilgai išsilaikė ši bajoriška palaidojimo tradicija, paveldėta iš Abiejų Tautų respublikos laikų.

Todėl yra išlikę įdomių pasakojimų, susijusių su kriptomis. Pasakojama, kad po Pirmojo pasaulinio karo netoli kapinių esančiame lauko keliuke pravažiuojančius vežimus stabdydavo tokia pana, o kai vežikas sustabdydavo ir arkliai pradėdavo išgąstingai žvengti, prašydavo pavežti Rygos gatve.  

Prie dabartinės Smėlio gatvės pana prašydavo sustoti ir kol vėl išgąstingai žvengdavo arkliai paduodavo vežikui didelės vertės banknotą. Kol žmogelis ieškodavo grąžos grąžos ir pana staiga dingdavo, o paskui paaiškėdavo, kad tai ne banknotas, o tik klevo lapas.

Kadangi taip atsitiko ne vienam vežikui su ta vadinamąja Rygos gatvės pana, visi kažkaip išsiaiškino, kad tai yra Leperskikės, kuri iš didelės meilės nusiskandino Talkšoje ir buvo palaidota ne Leperskių giminės kriptoje, o kitapus kapinių tvoros, vaiduoklis.

Tad vieną vakarą miesto šviesuomenė nuėjo pas kunigą Jasinskį, o tamsuomenė atkasė panos kapą ir nė kiek nenustebo, kad kape ji – kaip gyva. Todėl nukirtę panai galvą ją padėjo kojų gale ir pripylė aguonų, kad turėtų ką skaičiuoti ir naktimis nebesivaidentų. O kad būtų tvirčiau dar pagaliu persmeigė jai širdį.

Šviesuomenės priprašytas kunigas Leperskikės kapą pašventino, leido perkelti kapinių tvorą, kad savižudės palaikai atsidurtų šiapus kapinių tvoros. Tik kryžiaus nepastatė, bet pagalys sužėlė ir išaugo į didelį susuktą medį.