Šiaulių miesto farmacininkėms Marijai Paškevičiūtei-Montvilienei (1910–1991), Sofijai Domeikaitei-Skukauskienei (1915–1991) prisiminti
Farmacininkams S. Skukauskienei, M. Montvilienei, Albinui Domeikai, Adolfinai Zdanavičienei, Vaclovui Izbenskui ir kitais teko dirbti sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais, kai Šiauliuose dar sproginėjo priešų bombos, degė namai, virš galvų skraidė lėktuvai. Farmacininkų pasiaukojamą darbą karo metu išsamiai aprašė provizorė Vanda Kavaliauskienė savo knygoje „Ką šlama ąžuolas“.
Apie farmacininkus M. Montvilienę, S. Skukauskienę, O. Čypienę, A. ir V. Izbenskus, A. Zdanavičienę ir daugelį kitų yra sukaupta daug vertingos medžiagos.
O man Montvilų namuose Žemaitės g. 89-4 teko pabuvoti. Su farmacininke S. Skukauskiene Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninėje kontoroje teko dirbti 20 metų. M. Montvilienė ir S. Skukauskienė parašė prisiminimus apie savo gyvenimą ir darbą vaistinėse.
Marija Paškevičiūtė-Montvilienė. Prisiminimai
Marija gimė 1910 m. kovo 23 d. Liepojos mieste. Motina mirė, kai jai buvo treji metukai. Tėvas Aleksandras Paškevičius, Radviliškio garvežių depo mašinistas, vedė antrą kartą Liepojos gyventoją Jadvygą, pas kurią ir gyveno būsimoji farmacininkė.
M. Paškevičiūtė baigė Liepojos valstybinę gimnaziją su lotynų kalba, dirbo vaistinėje mokine. 1934 metais Rygoje Latvijos universiteto Farmacijos skyriuje išlaikė egzaminus ir įgijo vaistininko padėjėjos pažymėjimą.
Iš pradžių dirbo Liepojos vaistinėje, Didžiojoje g. 12. Vaistinė buvo sena, įsteigta 1850 metais. Vėliau dirbo Ligonių kasos vaistinėje, Rainio g.
Tuometinį vaistinės šefą Paperną, darbą vaistinėse, tvarką jose savo įspūdžius aprašė prisiminimų sąsiuvinyje „Iš farmacininkės M. Montvilienės prisiminimų albumo 1932 m. 1973 m. „Praeities vaistinė, Dabarties vaistinė, Ateities vaistinė“. Šis prisiminimų sąsiuvinis yra farmacijos istorijos archyve.
1938 m. Naujųjų metų išvakarėse Mariją Edvardas Montvilas atvežė į Kauną – gruodžio 26 Marija ištekėjo už Edvardo (gim. 1909). E. Montvilas buvo baigęs Panevėžio aukštesniąją kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklą, dirbo melioracijos inžinieriumi Kaune. Būtent 1938 metais abu sutuoktiniai nusprendė apsigyventi Šiauliuose.
Marijai teko perlaikyti Latvijoje įgytą vaistininko padėjėjos kvalifikaciją, tad ji baigė provizorių padėjėjų kursus prie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir Švietimo ministerija jai suteikė vaistininko padėjėjos vardą ir vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka leido jai verstis vaistininko padėjėjos praktika.
Jos pirmasis darbas buvo Gruzdžiuose, A. Trečioko vaistinėje. Vaistinės kolektyvas buvo darbštus ir geras.
Vėliau M. Montvilienė įsikūrė Šiauliuose ir 1939 metais pradėjo dirbti Savivaldybės vaistinėje Nr. 314, kur dirbo farmacininkai S. Barkauskas, A. Zdanavičienė ir sanitarė Teresė. Tai buvo judrus, linksmas ir labai draugiškas kolektyvas.
Vaistinėje liko dirbti farmacininkai M. Montvilienė ir A. Zdanavičienė. M. Montvilienė buvo perkelta į Fainburgo vaistinę, kuri buvo prie Bažnyčios gatvės. Ji tik prisiminimais sugrįždavo į 314-ąją vaistinę, kurios vedėjai keitėsi beveik kasmet: A. Švambaris, S. Šipyla, A. Domeika, A. Zdanavčienė ir kt.
Artėjant frontui M. Montvilienė paskutinė užrakino vaistinę, nes visi darbuotojai jau buvo išsibarstę, raktą nunešė kontoros valdytojui V. Izbenskui. Frontas žiauriai artėjo prie Šiaulių. Po to nuėjo dirbti į K. Kazlausko vaistinę asistente.
Iš Gurvičiaus vaistinės M. Montvilienė vėl persikėlė į 314-ąją vaistinę, kur vedėja buvo provizoriaus padėjėja Adolfina Zdanavičienė. Vaistinė persikėlė į naujas patalpas Vilniaus g. 174. Čia M. Montvilienė išdirbo 20 metų – iki 1965 metų. 1965 metais M. Montvilienė perkelta dirbti į Poliklinikos vaistų kioską, kur išdirbo dar 8 metus. Vaistų kioskas priklausė 123 vaistinei, vėliau – 105 vaistinei.
1973 metais provizoriaus padėjėja M. Montvilienė išėjo į pensiją.
M. ir E. Montvilų šeimoje gimė du sūnus – Ričardas ir Jonas.
R. Montvilas (1939 m.) gimė Šiauliuose, mokėsi Juliaus Janonio gimnazijoje, kurią baigė 1957 metais. Besimokydamas baigė Jaunimo sporto mokyklą, žaidė tinklinį, turėjo II atskyrį. 1958 metais įstojo į Kauno medicinos instituto (KMI) gydomąjį fakultetą, kurį baigė 1964 metais. Po baigimo 1965 metais dirbo KMI farmakologijos katedroje laborantu, domėjosi galvos smegenų bioelektriniu aktyvumu, 1968 metais buvo priimtas į Kauno klinikų Neurologijos skyriaus elektroencefalografijos kabinetą. Taip pat teko dirbti neurologu, todėl Sveikatos apsaugos ministerija jam suteikė I neurologo kategoriją. Kauno klinikose Ričardas dirbo iki 2014 metų (46 metus). Šiuo metu jis pensininkas, gyvena su žmona Gražina, užaugino sūnų Paulių (gydytojas radiologas) ir dukrą Gretą. Abu vaikai gyvena užsienyje.
Ričardas paveldėjo motinos norą rašyti eiles, tačiau publikacijų neturi.
Jonas Montvilas (1949 m.) baigė Šiaulių technikumą (elektrotechnikos specialybę), dirba Šiaulių respublikinėje ligoninėje elektriku. Turi sūnų Šarūną.
E. Montvilas mirė 1981 m., M. Montvilienė 1991 m. Abu palaidoti Ginkūnų kapinėse, Šiauliuose.
M. Paškevičiūtės-Montvilienės prisiminimai apie darbą karo metais: „Persikėlus iš Liepojos į Lietuvą, Šiauliuose karo metais pradėjau dirbti vaistininko padėjėjos pareigose Savivaldybės vaistinėje Nr. 314, Vilniaus g. Tuo metu ten dirbo farmacininkai V. Izbenskis, Barkskas, Nešiukotis, Jakaitytė ir kt., tik prisimenu, kad vedėjai keitėsi dažnai, buvo Švambaris, A. Domeika, S. Šipyla ir kt. Tad perkėlė mane į Fainbergo vaistinę Lenino g., prie bažnyčios, kur dirbo vedėjas Volpė. Dirbo Fainbergas su žmona, Rozantalienė ir kt.
Vokiečiams priartėjus prie Šiaulių Volpė ir Rozentalienė pasitraukė į Rusiją, iš kur po karo grįžo, nes sutikau juos Šiauliuose. Nuolatinis bombardavimas sudegino vaistinę. Persikėliau į K. Kazlausko vaistinę, esančią Vilniaus-Lenino gatvių kampe, kur dabar yra įsikūrusi maisto parduotuvė. Tuo metu ten dirbo J. Sutkevičius, M. Montvilienė asistentais, Pluskevičius ir A. Izbenskienė – receptorais, Michnevičiūtė – praktikante. Pakuočių nebuvo, viskas buvo sveriama pagal kliento pageidavimą.
Vėl po smarkaus bombardavimo teko keltis į Gurvičiaus vaistinę, kuri buvo Lenino g., ten, kur jos vietoje yra kino teatras „Saulė“. Ten vedėjavo S. Šipyla, Balvočius ir M. Montvilienė – receptorai, Kazimieras Vaivada ir Grikenis buvo asistentais, praktikantai buvo Juzefa Jurevičienė, Sofija Domeikaitė ir Neilanvolienė, kasininkė O. Slabošeičiūtė, kuri vėliau tapo vaistininko padėjėja.
Per vieną bombardavimą vaistinė sudegė. Mačiau neužmirštamai žiaurų vaizdą, kur kas rytą vežė rusų belaisvių lavonus, sukrautus štabeliais pilną vežimą ir stumiančius bei traukiančius jų draugus, kuriems patiems buvo reikalinga gydytojų pagalba. Šalia traukė belgų veislės arklys su alaus statinėmis vokiečiams. Ir dabar sukrečia siaubas tai prisiminus.“
M. Paškevičiūtės-Montvilienės literatūrinis palikimas. M. Montvilienė rašė eiles, kurias sutalpino į kelis storus sąsiuvinius: „Mes ir poliklinika“ (1965–1973), „Eilėraščiai“ (1966–1985), „Senatvės išsiblaškymas“ (1980–1988). Taip pat atskirame sąsiuvinyje yra feljetonų (1974–1980). Iš farmacininkės M. Montvilienės prisiminimų albumo 1992 m., 1973 m. praeities, dabarties ir ateities vaistinė.
Eilėraščiai persipina su darbo poliklinikoje atsiminimais. Paminėtina ir atskira „Gerų receptų knygutė“, kurioje Marija parinko efektyviausius tuometinius receptus nuo įvairių susirgimų. Eilėraščiuose vyrauja lyriniai aprašymai apie meilę, gyvenimo prasmę, artėjančią senatvę.
Sūnaus Ričardo Montvilo, gydytojo emerito. prisiminimai apie mamą. „Ji visada buvo optimistė, sunkiausiose situacijose guosdavo artimuosius. Labai mylėjo savo vyrą Edvardą, kuris mirė nuo onkologinės ligos. Jos laiškai, rašyti jam į ligoninę, pilni užuojautos ir optimizmo. Mane įkalbėjo rinktis neurologo specialybę (tuometinio Šiaulių neurologo Vaičiulio įtaka).
Auklėjo švelnumu ir įtikinėjimu. Į kailį gavau vieną kartą už chuliganišką elgesį, kai kaimynės skalbinius apmėčiau pjuvenomis... Šeimoje nežinojome, kad mama rašo eilėraščius, nes ji niekada nesigyrė ir neskaitė savo kūrybos namiškiams. Eilėraščiai buvo jai tarsi emocijų iškrovos, skirtos tik jai pačiai. Mano tėvas visada buvo dėmesingas ir šeimoje niekada negirdėjau barnių. Mama palaidota Ginkūnų kapinėse, Šiauliuose, šalia vyro.“
Sofija Domeikaitė-Skukauskienė
Farmacininkė S. Domeikaitė-Skubauskienė daugiau kaip 20 metų dirbo Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninėje kontoroje prekybos gamybos skyriaus vedėja.
Jau būdama pensininke ji sudėliojo tokį savo gyvenimo aprašymą:
„Gimiau 1915-08-02 USSR Niežino mieste, Černigovo gubern., tarnautojų šeimoje. Mano tėvas Albinas Domeika prov. Padejėjas, motina kasininkė-signorantė. Abu dirbo privačioje prov. Moronskio vaistinėje.
1916 metais mūsų šeima persikėlė į Riazanę, kur tėvas gavo geriau apmokamą darbą.
1921 metais tėvai grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose.
1925 metais išlaikiau egzaminus į Šiaulių mergaičių gimnazijos pirmąją klasę. Baigiau gimnaziją 1933 metais.
Vėliau įstojau į Vytauto Didžiojo vardo valstybinio universiteto Medicinos fakulteto farmacijos skyrių, bet susirgus studijas teko nutraukti ir grįžti į namus gydytis.
Sveikatai pagerėjus, pradėjau dirbti vaistinėse praktikante privačioje Kazlauskienės ir Zegarniko vaistinėje. Atlikus reikalingą praktiką 1939 metais laikiau egzaminus Švietimo ministerijos egzaminų komisijoje prov. padėjėjo vardui gauti. Išlaikiau egzaminus ir gavusi pažymėjimą radau darbą Kaune, Žaliakalnyje, prov. Bertulio privačioje vaistinėje, ten dirbau porą mėnesių asistentės pareigose.
Vėliau gavau pasiūlymą dirbti Šiaulių miesto ligoninės vaistinėje receptaro pareigose. Kadangi darbo sąlygos buvo geresnės, atlyginimas didesnis, grįžau į Šiaulius, pas tėvus, ir nuo 1939 metų vasaros pradėjau dirbti receptore Šiaulių miesto ligoninės vaistinėje. Ten dirbau iki 1944 metų vasaros, porai savaičių, kol vyko mūšiai dėl Šiaulių miesto išvadavimo su vokiškais okupantais buvau pasitraukusi iš miesto į Vijolių kaimą.
Tarybinei armijai išvadavus miestą nuo 1944 m. rugpjūčio 1 d. pradėjau dirbti Šiaulių vaistinėje Nr. 314 receptaro pareigose.
1946 metais buvau paskirta kontr. analitinės laboratorijos vedėja. 1946 m. gruodžio mėnesį ištekėjau už Edvardo Skukausko.
1950 metais buvau paskirta V. F. V. Šiaulių skyriuje prekių žinovės pareigoms.
1951 metais paskirta V. F. V. Šiaulių skyriaus prekybos-gamybos skyriaus vedėjo pareigoms. Šiose pareigose dirbau 20 metų.
1971 m. kovo mėnesį išėjau į užtarnautą poilsį.
Per savo darbo laikotarpį ne kartą buvau apdovanota. Daug kartų įvairių švenčių progomis buvo pareikštos padėkos dėl gerų darbo rodiklių bei pasiekimo, kaip Vyriausios farmacijos valdybos taip ir V. F. R.V Šiaulių skyriaus vadovybės.“
S. ir Edvardo Skukauskų šeimoje užaugo trys vaikai: dvi dukros ir sūnus.
S. Domeikaitė-Skukauskienė mirė 1991 m. gegužės 2 d., E. Skukauskas mirė 1995 metais. Abu palaidoti K. Donelaičio g. kapinėse, Šiauliuose.
Farmacininkė M. Paškevičiūtė-Montvilienė (1910–1991). Dirbo Liepojos miesto, Gruzdžių, Šiaulių miesto vaistinėse. Per 20 metų išdirbo Šiaulių miesto vaistinėje Nr. 314, 8 metus – Šiaulių miesto poliklinikoje vaistų kioske. 1972 m.
L. Rulinsko archyvo nuotr.