Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kraštotyrininkams atsivėrė naujos galimybės.  Buvo laikas, kad Šiauliuose kraštotyra atgimė kitokia forma. Viena iš jų, kai 1995 metais įsteigta Šiaulių jaunųjų kraštotyrininkų – Mikelių mokykla, kuri buvo tokia vienintelė ir išskirtinė visoje Lietuvoje. Tokia išskirtinė ji liko ir iki šių dienų, tačiau dabar jaunimą patraukti domėtis kraštotyra kur kas sunkiau. „Šiaulių naujienos“ kalbino 2004 metų Mikelių mokyklos mokinių laidos geriausia tapusią jauniausią kraštotyrininkę mikelę Agnę Sirtautaitę, kuri dabar su didžiule nostalgija prisimena mokyklos laikus ir dalijasi prisiminimais iš jaunųjų mikeliukų gyvenimo.

– Kas paskatino domėtis kraštotyra?
– 2004 metais baigiau Juliaus Janonio gimnaziją. Kraštotyra mokykloje domėtis mane paskatino mokytojas Jonas Krivickas. Jis buvo pagrindinis kraštotyros idėjos organizatorius, kuris ir kvietė jaunimą.

Prisimenu, kai 2001-aisiais atėjau mokytis į gimnaziją. Tada klasėje sulaukėme pirmojo J. Krivicko vizito. Paprastai visus naujokus gimnazistus pirmiausia supažindina su gimnazijos muziejumi, o tais metais, kai gimnazijoje pradėjau mokytis, muziejuje karaliavo mokytojas Jonas Krivickas. Mokytojas nebedėstė lietuvių kalbos ir buvo atsakingas tik už muziejų ir kraštotyros būrelį.

Mane J. Krivickas sudomino kraštotyra, skatino domėtis ne tik mokyklos istorija, bet ir visos Lietuvos istorija. Šis mokytojas man išliks ilgai atminty, nes būtent jis drąsino rašyti darbus, rodė, kaip tai daryti, motyvavo visur dalyvauti, važiuoti, kurti, būti aktyviai.

Pirmosios J. Krivicko pamokos buvo mokymai apie garsinusius J. Janonio gimnaziją baigusius žmones, kurie buvo garsūs ir nusipelnę Lietuvoje. Mums buvo privaloma žinoti visus Vasario 16-osios akto signatarus, kurie baigė J. Janonio gimnaziją. Visiems mokiniams mokytojas J. Krivickas atrodė griežtas, tačiau man kažkaip pavyko su juo susidraugauti. Nors buvau apie jį girdėjusi pačių įvairiausių istorijų.

Man buvo smagu žinoti, kad J. Krivickas buvo puikus savo srities specialistas. Nepaisant savo griežtumo pamokose, J. Krivickas buvo labai šiltas ir mielas žmogus. Tai žmogus, kuris mylėjo savo darbą, todėl jį labai puoselėjo, mokėjo įtraukti į savo veiklą ir jaunimą. Man buvo smagu pasigirti, kad mane pažinojo J. Krivickas, kuris man buvo žmogus legenda. Draugais mes nebuvome, bet faktas, kad šis žmogus žinojo mano vardą, vertė dar labiau stengtis.

Tuo laiku, kai aš mokiausi gimnazijoje, labai daug moksleivių, norinčių domėtis kraštotyra, tikrai nebuvo. Tad nebuvo ir konkurencijos. Mikeliukai būrėsi savo noru ar paskatinti mokytojų. Prisimenu, kai sulaukėme žinios apie J. Krivicko mirtį. Tai didžiulė netektis mums visiems.

– Apie ką tada buvo moksleivių kraštotyros darbai?
– Mano didžioji dalis kraštotyros darbų, kuriuos ruošiau mokydamasi gimnazijoje, buvo susiję su gimnazija. Už aktyvią veiklą Jaunųjų Mikelių mokykloje, dalyvavimą muziejaus veikloje ir konferencijose gavau jaunojo Mikelio prizą. Per ketverius metus gimnazijoje, atrodo, nebuvau pati aktyviausia moksleivė, tačiau stengiausi dirbti ir man paskirtus darbus visada atlikti kruopščiai, gerai ir laiku.

Gal todėl mane ir pastebėjo J. Krivickas ir tikriausiai  jo dėka man buvo įteiktas apdovanojimas. Atsimenu, kad paskutinis mano kraštotyrinis darbas buvo apie J. Janonio gimnaziją baigusių poetų gyvenimus. Šis darbas dabar saugomas gimnazijos muziejuje.

– Ką jums reiškia Jaunojo Mikelio prizas?
– Mes buvome, kiek pamenu, pirmieji, kuriems šis įvertinimas buvo skirtas. Kaip šiandien prisimenu, kaip visai netikėtai gavau apdovanojimą „Aido“ bibliotekoje vykusiame renginyje. Prisimenu visą apdovanojimų ceremoniją. Man apie tai, jog būsiu apdovanota, niekas nesakė. Tačiau gautą prizą labai labai vertinu. Net po tiek metų mano tėvų namuose Mikelių mokyklos apdovanojimas stovi garbingiausioje vietoje.

Manau, kad kiekvienas apdovanojimas yra svarbus, nes tai įvertinimo už padarytus darbus išraiška.  Be to, apdovanojimas parodo, kad esi išskirtas iš visų kitų. Man apdovanojimas buvo tikriausiai skirtas už visus ketverius darbo metus, aktyvų dalyvavimą mikeliukų ekskursijose.

Prisimenu ir stovyklas, kurių dabar jauniesiems mikeliukams niekas nebeorganizuoja. Aš buvau ta laimingoji, kuri dar pateko į organizuojamą stovyklą. Nelabai gerai atsimenu, kur stovykla vyko. Tačiau atsimenu, kaip buvo šauniai leidžiamas laikas. Vaikščiodavome po miškus su mokytojais J. Krivicku ir R. Margevičiene, kuri tuo metu su juo kartu dirbo. Mes tyrinėjome savo kraštą, eidami mišku atrasdavome pavienes sodybas. Pats faktas ir noras pažinti savo kraštą labai domino. Ekskursijos taip pat nebūdavo liūdnos, nes į jas važiuodavome su žmogumi enciklopedija. J. Krivickas viską žinojo, net kur ir koks žinomas žmogus gyveno, pasakodavo įdomias istorijas. Su juo aplankėme ir Šatrijos Raganos gimtinę.

Man gal tos ekskursijos išliko prisiminimuose būtent dėl J. Krivicko, nes tai buvo žmogus, rodantis pavyzdį jaunimui. Labai gerai atsimenu ekskursiją, kai vykome aplankyti Panemunės pilis. Tada plaukėme nuo Veliuonos iki Panemunės laivu, todėl kelionė buvo itin įsimintina. Su J. Krivicku aplankėme ir Žemaitijos dvarus.

Didžiausias džiaugsmas ir dovana jaunimui, kad šalia ekskursijoje tada buvo žmogus, kuris viską išsamiai galėjo papasakoti. Dabar, kai jau esu suaugusi, viską vertinu kiek kitaip nei tada. Dabar savo noru domiuosi, nes noriu pažinti savo kraštą, o tada atrodė geriau laiką leisti prie kompiuterio ar bėgioti lauke. Tai manau, kad J. Krivickas galėtų būti pavyzdys ir kietiems mokytojams, nes tik jis taip galėjo patraukti, sudominti jaunimą. Gal todėl ir visas išgirstas istorijas, istorinius faktus mes dėjomės į galvas.

– Ar susiejote toliau savo gyvenimą su kraštotyra?
– Tiesiogiai su kraštotyra savo gyvenimo niekaip nesusiejau. Tačiau manau, jog būtent domėjimasis kraštotyra jaunųjų Mikelių mokykloje įskiepijo meilę Lietuvai.

Šią vasarą oras nelabai lepino, tačiau buvome su vyru suplanavę kelionę po Lietuvą. Esame abu patriotai, kuriems rūpi pažinti savo kraštą. Norisi aplankyti ežerus, upes, esančius dvarus. Manau, jog kiekvienam reikėtų pažinti savo kraštą, žinoti, kur kas yra.

Buvo laikas ar mada, kai visiems norėjosi bėgti į užsienį ir pasigirti sugrįžus, kad aplankiau vieną ar kitą šalį. Dabar labiau norisi būti savo aplinkoje. Manau, jog yra gėda nepažinti savo krašto gyvenant čia pat Lietuvoje.

O šiaip baigiau teisės studijas, kurios nieko bendro neturi su kraštotyra, dirbau banke, dabar auginu dukrytę. Šiuo metu kraštotyra man reikalinga akiračio plėtimui ir turiningam laisvalaikiui. Yra laida „Klausimėlis“, kurią pažiūrėjus atrodo, jog žmonės visiškai nežino savo krašto istorijos. Gal staiga paklausus taip nutinka. Tačiau elementarius dalykus, kaip kur yra Žemaitija ar Aukštaitija, net pažadintas turėtų žinoti.

– Kaip patartumėte sudominti šiuolaikinį jaunimą domėtis savo krašto istorija?
– Manau, jog bet kurioje ugdymo įstaigoje labai svarbus yra vadovas. Jei mokytojas sugeba sudominti jaunus žmones ir juos suburti bendram tikslui, tada galima iš tų mokinių atimti visas „planšetes“ ir telefonus.

Dabartinė jaunųjų Mikelių mokyklos vadovė R. Margevičienė yra perėmusi didžiąją dalį J. Krivicko idėjų. Bet kuriuo atveju, manau, domėtis savo krašto istorija turėtų skatinti visi mokytojai, nes išsilavinusiam žmogui nepakanka siaurai matyti pasaulį. Dabar moksleiviams labai sunku, nes reikia labai daug dalykų ir išsamiai jų mokytis, tačiau privalu kiekvienam pažinti savo kraštą. Niekada negalima sakyti niekada, tačiau norėčiau visada likti ištikima savo kraštui ir gyventi tik Lietuvoje su šeima. Manau, kad patriotiškumą man įskiepijo ne tik mokytojai, bet ir tėvai. Dabartinė situacija kraupi, nes daugelis vaikų nesugeba net perskaityti būtiniausių knygų, tai kaip juos galima pakviesti domėtis krašto istorija. Tikiuosi, kad man pačiai pavyks užauginti žmones, mylinčius savo kraštą.

Dabar atsisukus į praeitį didžiuojuosi, kad mūsų karta buvo turtingesnė, nes turėjo galimybę daugiau augti ir tobulėti mokantis iš knygų, renkant informaciją, kuri skamba iš mokytojų lūpų. Kartais net darosi gaila šiuolaikinės kartos jaunimo, nes jie daug praranda įnikdami į šiuolaikines technologijas ir nieko nematydami aplink, išskyrus telefoną ar kompiuterį.

2016 09 12 09

Tada Mikelių mokyklos prizas jaunajai kraštotyrininkei A. Sirtautaitei įteiktas už aktyvią ketverių metų veiklą ir parašytus darbus.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

2016 09 12 19

Gimnazijos baigimo šventėje A. Sirtautaitė su mokytoju kraštotyrininku J. Krivicku.
Agnės SIRTAUTAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

2016 09 12 12

Kelionėje su mikeliukais lankant Raudonės pilį (2003 metais).
Agnės SIRTAUTAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų