Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Istorijos ir filosofijos katedros vedėja profesorė Rita Regina Trimonienė pasakoja apie dar vieną labai svarbią asmenybę Šiaulių miesto istorijoje –  Antaną Tyzenhauzą (1733–1785). Gardino ir Šiaulių ekonomijų valdytojas, LDK rūmų iždininkas labiausiai pagarsėjo pramonės kūrimu ir organizavimu Lietuvoje.

Po tyrimų paaiškėjo didis skurdas
Antanas Tyzenhauzas tapo visų karališkųjų ekonomijų administratoriumi neatsitiktinai, kada Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, arba Abiejų Tautų Respublikoje, įvyko labai gilios esminės reformos. Jos prasidėjo tada, kai 1764 m. nauju Lenkijos ir Lietuvos valdovu buvo išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

„Į valdžią atėjo permainų šalininkai, siekę modernizuoti valstybę ir ekonomiką. Kadangi tai buvo Apšvietos laikotarpis, tad ir naujovės buvo siejamos su apšvietos idėjomis. Siekta sustiprinti valstybę, kad ši atsilaikytų ir prieš grasinančius kaimynus. A. Tyzenhauzas buvo iš tų reformų šalininkų grupuotės ir dar S. A. Poniatovskio bičiulis“, – sako R. R. Trimonienė.

Kas yra karališkos ekonomijos? Dar XVI a. pabaigoje, jau po Liublino unijos, susijungus į vieną federacinę valstybę, išmirus Jogailaičių vyriškai linijai, valdovais buvo kviečiami svetimšaliai. Tačiau juos reikėjo išlaikyti. Pavyzdžiui, Jogailaičiai turėjo savo tėvonijas, iš kurių jie gaudavo pajamų ir taip išsilaikė, taip pat ir iš valstybinių mokesčių.
Svetimšaliams valdovams taip pat reikėjo save reprezentuoti kaip valdovus. Tad Abiejų Tautų Respublikos Seimas nusprendė skirti žemes specialiai valdovo išlaikymui ir tai buvo karališkosios ekonomijos.

„Tarp tų ekonomijų buvo įkurta ir Šiaulių ekonomija. Anksčiau visas Šiaulių valsčius iš esmės priklausė valdovams. Suskaičiuota, kad daugiau nei 80 proc. valsčiaus buvo paversta Šiaulių ekonomija. Šiaulių ekonomija buvo viena viena didžiausių ir daugiausiai duodančių pajamų į karaliaus iždą. Ekonomiją valdydavo ne pats valdovas, o paskirtas arba atsiųstas administratorius. Kartais ją išnuomodavo – pavyzdžiui Sapiegoms, Radviloms, t. y. turtingiems didikams, kurie turėjo pakankamai daug pinigų. Buvo sutariama, kad  iš karto bus išmokama atitinkama suma, o paskui – jau tavo reikalas, kiek surenki pinigų, tiek ir turi. Taigi, ne kiekvienas galėjo žemę išsinuomoti“, – sako profesorė.

Tapęs valdovu S. A. Poniatovskis visoms ekonomijoms administruoti paskyrė savo bičiulį A. Tyzenhauzą. Ir taip padarė neatsitiktinai. Karaliaus iždas turėjo būti svariai papildytas, nes ilgainiui ekonomijos pradėjo duoti menkus pinigus, o jų, kaip visada, trūko.

A. Tyzenhauzas buvo susipažinęs su naujomis Apšvietos idėjomis. Prancūzijos fiziokratų rašyti traktatai, kaip reikia reformuoti žemės ūkį, šiam žmogui buvo žinomi.

Nuo 1765 metų Šiaulių ekonomija pereina į A. Tyzenhauzo rankas ir čia jis imasi reformų. Prieš jų imdamasis A. Tyzenhauzas užsakė pas garsius to meto vakarų Europoje fiziokratus (švietėjus ekonomistus) ištirti visose karališkose ekonomijose situaciją – kokia ji yra ir kaip reikia reformuoti ūkį, kad jis duotų daugiau pajamų. Beje, šitas traktatas-ataskaita yra saugomas Varšuvoje senųjų aktų archyve.

Savaime aišku, apkeliavus visas ekonomijas ir pakalbėjus su valdytojais, gyventojais, miestelėnais, valstiečiais, padarytos labai liūdnos išvados.

„Palyginti su Vakarų Europos šalimis, paaiškėjo, kad yra labai nedidelis sluoksnis labai turtingų žmonių, bet dominuoja visiškai nuskurdę žmonės – daugiausia valstiečiai ir miestelėnai, kurie, net jeigu čia bus kuriama pramonė, nesugebės įpirkti nieko. Tad iš vidaus be galo bus sunku vystyti bet ką. Žmonės tiek nuskurdę, kad gyvena natūrinio ūkio sąlygomis – viską sau pasigamina ir suvartoja ir  nėra įgalūs nusipirkti nei naujų batų, nei naujų marškinių ar juolab prabangos dalykų. Taip buvo visose karališkose ekonomijose, tarp jų ir Šiauliuose“, – sako R. R. Trimonienė.

Žemės ūkio reforma
Tad pasiūlyta visų pirma kurti vidutinį sluoksnį, ir žinoma, naikinti baudžiavą, nes dauguma nuskurdusių žmonių buvo nelaisvi, ir jau tada pamažu vystyti pramonę.

„Žinoma, A. Tyzenhauzas susipažino su šitais siūlymais ir siekė juos įgyvendinti savo valdomose karališkose ekonomijose. Jis nesivadovavo siūlymais šimtu procentu, beje, taip atsitikdavo su daugelio švietėjų idėjomis. A. Tyzenhauzas daugelį dalykų įgyvendino, bet svarbiausio dalyko – paleisti valstiečius iš baudžiavos –  net neketino. Taigi, jis siekė sukurti modernų ūkį nemoderniomis priemonėmis. Tai yra, baudžiauninkai turėjo tapti duodančiais didelį pelną“, – aiškina R. R. Trimonienė.

Ir čia, pasak jos, buvo A. Tyzenhauzo Achilo kulnas, dėl kurio reformos nebuvo iki galo sėkmingos. „Matyt A. Tyzenhauzas negalėjo per save peržengti, o kita vertus, greičiausiai jis nebuvo visiškai savarankiškas, kad paleistų daug valstiečių į laisvę. Būtų kilęs pavojus, iš esmės būtų reikėję baudžiavą naikinti visoje valstybėje, o tai būtų buvę daryti sudėtinga. Trukdė politinė padėtis, nestabilumas šalies viduje, kovos tarp reformatorių ir nenorėjusių valstybės modernizavimo“, – sako profesorė.

Tad apsišvietęs reformatorius, gavęs didžiulius įgaliojimus pertvarkyti karališkąsias ekonomijas, kartu buvo savo epochos žmogus, kuris negalėjo peržengti per save bei įgyvedinti iki galo to, ką surašė fiziokratai.

„Antras dalykas – reformų centru jis pasirinko ne Šiaulių ekonomiją, o Gardino ekonomiją.

Kitos ekonomijos buvo periferinės. Gardino ekonomija buvo visų reformų centras, A. Tyzenhauzas daugiausiai rezidavo būtent ten. Buvo paskirtas jo viceadministratorius, kuris rūpinosi Šiaulių ekonomija. Tad didžiausia garbė, didžiausios statybos, daugiausiai manufaktūrų – net 23, netgi du atskiri pramoniniai miesteliai šalia Gardino buvo įkurti. O kur dar daugybė profesinių mokyklų, kolegijų. Gardinas tapo pramonės ir švietimo centru. Bet Šiaulių ekonomijoje irgi vyko reformos“, – sako profesorė.

Ji reformas suskirsto į kelias, pirmoji – žemės ūkio. Pažangus ūkininkavimas – tai ir pertvarkytas žemės ūkio valdymas, užsakomos iš užsienio naujos sėklos, veislinė gyvulininkystė, žemės apdirbimas, keturlaukė sėjomaina vietoj trilaukės.

Bet valstiečiai, kurių žemėse buvo įgyvendinamos reformos, ir toliau liko baudžiauninkais.

Įdomus faktas: lyginat su kitomis karališkosiomis ekonomijomis, sunku pasakyti dėl ko, matyt, dėl visos virtinės priežasčių, bet Šiaulių ekonomijos valstiečiai buvo pakankamai turtingi! Tai parodė 1769 m. liepos mėnesį prasidėjęs Šiaulių ekonomijos valstiečių ir miestelėnų sukilimas, kurį istorikai linkę visgi vadinti maištu.

Kaip žinome, XVI a. buvo įvykdyta valakų reforma. Kiekvienas valstiečio ūkis gavo po vieną valaką žemės. Reforma pirmiausia buvo įvykdyta valdovų žemėse. Šiaulių valsčiuje daugiausiai buvo valdovų žemės. Ką reiškia vienas valakas? Tai maždaug 21,3 ha žemės.

Žinoma, ilgainiui nuo XVI a. valstiečių ūkiai pradėjo smulkėti. Pavyzdžiui, šeimoje ūkis yra išskaidomas sūnums. Tad valstietis gali turėti ketvirtadalį, aštuntadalį valako ir atitinkamai nuo valakų dydžio buvo mokami mokesčiai.

Šiauliuose sukyla valstiečiai, kurie pasipriešina A. Tyzenhauzo reformai, nes šis įveda, kad valstiečių ūkis turi turėti vieną valaką žemės. Pasirodo, kad daugelis jų turi du tris ir net aštuonis valakus. Tad galima sakyti, kad tai buvo buožių sukilimas!

Pirmiausia  maištas kilo Joniškio, Žagarės gubernijose. Juk reformuodamas žemę A. Tyzenhauzas įsako sukurti palivarkus – valdomus pramoninius dvarus, kurie gamintų žemės ūkio produkciją pardavimui. Tad iš Šiaulių miesto ir kitų miestų atimama dalis miestelėnų, valstiečių žemės palivarkams kurti. O jie turėjo daugiau nei vieną valaką. Tai sukėlė pasipiktinimą prieš palivarkus (Šiaulių žemėje buvo įkurtas net 21 palivarkas). 90 sklypų Šiauliuose atiduota dvarui.

„Liepos 14–18 dienomis sukilimo dalyviai pradėjo siaubti dvarą. Dvaro tarnautojai išsilakstė, kas nepabėgo, buvo primušti, kai kurie neišgyveno. Dvaras išvogtas, grobis išsidalytas.

Sukilimas nebuvo labai gerai organizuotas, nors sukilėliams vadovavo valstiečių ir miestelėnų elitas – vaitas, mokytojas ir pan. Pačius Šiaulius sukilimas pasiekė tik 18 dieną ir čia dauguma dvaro tarnautojų išsilakstė, pabėgo viceadministratorius.

Netrukus buvo atsiųsta LDK kariuomenė, tiek kariuomenė iš Kuršo ir netgi Rusijos kariuomenė, sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Šiaulių maišto vadovui teismo sprendimu skirta 200 rykščių. Tai tikrai buvo žiauri bausmė“, – sako profesorė.

Tad iš vienos pusės, kuriamas pažangus žemės ūkis, bet labai nukenčia valstiečiai: baudžiava nepanaikinta, bet atvirkščiai, įvestas lažas, turi atidirbti dvarui ir vykdyti kitas prievoles.

2016 09 09 14

Profesorė R. R. Trimonienė: „A. Tyzenhauzas siekė sukurti modernų ūkį nemoderniomis priemonėmis. Tai yra, baudžiauninkai turėjo tapti duodančiais didelį pelną.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų