Kraštotyrininkas, kultūros istorikas, dizaineris Vilius Puronas toliau pasakoja Šiaulių kavinių istoriją. Šį kartą kraštotyrininkas apžvelgė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, karo metais ir tarpukariu Šiauliuose veikusias kavines.

V. Puronas ne tik pasidalijo įdomiais istoriniais faktais, bet ir papasakojo nemažai linksmų istorijų, aprašytų to meto spaudoje.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą
Kraštotyrininko teigimu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose buvo kelios karčiamos-traktieriai, išsidėstę prie vieškelių.

Centre stovėjo solidesnės užeigos, iš kurių  pažymėtinas Kunstmano viešbutis-restoranas Tilžės g. ir Vilniaus g. sankryžoje, kur dabar įsikūrusi Specialiųjų tyrimų tarnyba, ir restoranas „Berlin“, atsargos dėlei vėliau pervardintas į „Versalį“.

Vienas iš garsesnių vardų, įėjusių į Šiaulių vardų tradiciją, buvo valgykla „Skalsa“, įsikūrusi kukliame Vytauto gatvės name, netoli dabartinės „Rūtos“. Joje valgydavo darbininkai, tačiau jos viduje dažnai vykdavo miesto šviesuolių pasitarimai, buvo ruošiami bermontininkų išvijimo planai, nuo jos prasidėjo raudonojo Žemaičių pulko kūrimas, išgarsinęs „Skalsos“ vardą. Joje vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas. Vis dėlto, pasak kraštotyrininko, gaisrai ir kaizerininkų kanuolės 1915-ųjų vasarą nušlavė miestą. Atsistatėme.

O kalbėdamas apie prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose veikusias kavines V. Puronas prisiminė įdomų straipsnį, rastą 1911 metų rugsėjo 22 dienos „Lietuvos Ūkininke“ (Nr. 38, p. 360): „Šiauliai. Rugsėjo 4 d. laike Šiaulių Ūkio parodos, teko man užeiti į blaivybės globos arbatinę. Prisirinko čion pilna žmonių – sodiečių. Priėjus man prie bufeto ir paprašius stiklą arbatos, josios užveizdėtoja griežtai pasakė, kad nesuprantanti lietuviškai ir nesą jai reikalo suprasti, nes ji tarnaujanti valdžiai (kaznie), o ne sodiečiams. Tais žodžiais pasijuto visi užgautais ir pradėjo murmėti. Ypatingai karštai pradėjo ginčytis vienas sodietis. Tuomet užveizdėtoja prižadėjo pašaukti policiją, buk čion keliamas maištas ir kalbėdama išsipasakojo štai ką: 1) kad ji neprasta pardavėja (torgovka), bet „kazionnaja“, 2) kad per ją jau nevienas sėdįs kalėjime ir t. t. Jei iš tikrųjų ta pardavėja tokia yra, kaip pasigyrė, tai mums sodiečiams ar negeriau būtų tokių vietų pasisaugoti. (Sodietis  Vis—is)“.

Karo metai
V. Puronas pasakojo, jog karo metais miesto gyvenimas visai sunyko. Nustojo dirbę fabrikai, apmirė visas gyvenimas. Miestas jau 1916 metais pritrūko duonos.

Miesto galva Morsbachas išleido štai kokį įsakymą: „Uždrausta prekiauti javais, miltais ir duona. Miltai ir duona išduodama gyventojams tiktai per miesto paskirtus kepėjus. Kiekvienas gyventojas turi pirktis duonos ir miltų tiktai pas savo nuovados kepėją. Išduoti duonos pakeleivingiems leista tiktai burmistrui sutikus. Kiekvienam gyventojui paskirta dienai po 125 g miltų arba 170 g duonos. Pirktis iš karto leidžiama tik tiek, kiek reikėtų visai savaitei (0,876 kg miltų arba 1,191 kg ruginės duonos). Kvietinių miltų ir duonos gali būti išduodama nedaug. Arbatinėse prekiauti duona galima tik ne po daug. Duona reikia čia pat suvalgyti, išnešti namo draudžiama.“

Tarpukaris
Pasak kraštotyrininko, tarpukaryje nemažai smulkių užeigų-arbatinių spietėsi apie turgaus aikštę, nes pagrindiniai klientai buvo ūkininkai, kurie vertindavo arbatą, pigumą ir teisę išsitraukti naminių lašinių bryzą.

Prisimindamas šį laikotarpį V. Puronas mums pateikė straipsnį, rastą bulvariniame savaitraštyje „Įdomus mūsų momentas“ (1930 m.): „Tautos Dieną į Šiaulius, kaip spėjama, buvo suplaukę svečių, apie 30.000. Centrinės gatvės tą dieną davė tikro skruzdėlyno vaizdą. Šis subuvimas teigiamai atsiliepė prekybininkams. Delnus trindami reiškė pasitenkinimą ir pageidavimus, kad panašių subuvimų įvyktų dažniau. Iš kai kurių biznierių teko nugirsti, kad jie tą dieną turėję apyvartą šešeriopai didesnę, kaip normaliu laiku. Ypatingai gerą rugiapjūtę turėjo barai. Jau nuo šeštadienio vakaro barai buvo pilni. O sekmadienį po pietų, kaip vienas šiaulietis išsireiškė, nuo spūsties barų sienos braškėjo. Klubams svečių stoka taip pat neteko skųstis. Ir jie pilni buvo.“

Taip pat kraštotyrininkas pridūrė, kad kavinės, jei neskaitysime bufetų, būdavo skirtos vidutinio miestiečio poreikiams. To tipo įstaigos dažniausiai vadindavosi savininkų vardais.

Tad V. Puronas pacitavo to laikotarpio vaizdelį, aprašytą laikraštyje „Sekmadienis“
(1930 11 09, Nr. 45 (145), p. 3.), puikiai perteikiantį epochos nuotaiką: „Kaunietis Šiaulių kavinėje. Aš prie staliuko kavinėje. Prie kitų staliukų – įsigilinę į laikraščius lankytojai. Tai taip vadinamieji akmeniniai svečiai: valandas išsėdi prie marmurinių staliukų ir nieko neužsako... Matomai, kad taip priimta, nes mano pareikštas noras gauti kavos stiklinę sukėlė didžiausią sensaciją. Mano maldaujančių žvilgsnių veikiama pagaliau priėjo maloni panelė ir, patyrusi mano norą išgerti kavos, išreiškė savo veide ištisą pergyvenimų gamą...
– Tiktai, būkite maloni, karštos kavos! – kukliai paprašiau aš.
– O kokia ji dar būna?
– Eina gandai, kad ji kartais būna šalta!..
– Tiktai ne pas mus! – pasigirdo išdidus atsakymas.
...Jeigu aš nuo paduotos kavos nenušalau pirštų, tai tiktai todėl, kad gėriau kavą su pirštinėmis...“

Taip pat V. Puronas pažymėjo, jog senųjų šiauliečių atmintyje išliko kavinė „Viktorija“ (Vilniaus g.146), vaikučiai mena F. Kavaliausko cukrainę-kepyklą, stovėjusią Vilniaus g. 170, toje vietoje, kur dabar įsikūręs Radijo muziejus.

Pati garsiausia, anot kraštotyrininko, buvo „Milštein“ cukrainė-kavinė, buvusi Vilniaus bei S. Dariaus ir S. Girėno (dabar Vasario 16-osios g.) gatvių sankryžoje. Įėjimas buvo iš kampo. Arčiau įėjimo stovėjo bufetas, kur buvo prekiaujama, patalpos gilumoje – staliukai lankytojams. Viduje skaniai kvepėdavo kava ir saldumynais, už lango visą laiką pulsavo gyvas miesto paveikslas.

Be to, kraštotyrininkas pridūrė, jog 1940–1941 metais ten nuolatos budėdavo NKVD darbuotojas, kuris kas vakarą rašydavo ataskaitas apie kavinės lankytojų politines nuotaikas ir pažiūras.

Tad V. Puronas pasidalijo dar vienu prieškarinės nuotaikos eskizu iš to meto savaitraščio „Įdomus mūsų momentas“ (1934 Nr.1(198), p. 2.):
„Šiauliai tik čiuožia, Šiauliai tik šoka...
/.../ Piliečių klube / Tango sukrypęs, / Nors jam kiek kliudo / Kitas dalykas. / Žvanga bokalai, / Stikliukai žvanga, / O nuo to viso – / Galvelėj tango. / O kai galvelėj / Tango linguoja, / Nebepataikyt / Koją į koją. / Kas sako: „Tango, / Tai – nieko gera, / Einu pataikyt / Šaru į šarą“. / Paima lazdą, / Nužiūri šarą, / O visi bijo / Tokio „Gusaro“. / Nes kur tik nori, / Pasiunčia šarą / Šitas garbanius, / Šitas „Gusaras“. / «Milštein» kavinėj / Taipogi sėdi /  Ir pyragaitį / Su kremu ėdi. / Suvalgai tortą, / Išgeri kavą / Ir taip praleidi /  Vakarą savo. / Klausais, kaip šneka / Apie bufetą: / –  Zdrastvuite, duokit /  pyragą etą. / – Dzien dobry,  pani... / – Hitler wird kommen. / – Kam pyragaičių /  Tiek daug genommen? / O be kavos tos, / Be pyragaičių, / Dar prisižiūri /  Gražių mergaičių. / Taip ir prabėga / Vakars nuobodus / Prie pyragaičių, /  Prie kavos puodo. / Kitas vis sėdi / Dabar «Versaly»: / „Ach, kak krasivo / my tancevali!“ / Klykia džiasband'as, /  Moterys šypso, /  Kiekvienas tipas / Sėdi su šlipsu. / Sėdi špicukai, / Sėdi ir tūzai; / Kartais šokėjas /  Gauna arbūzą: / Nužiūri damą, / Primerkia akį, / – Ja ne tancuju, – / Dama atsakė. / Žodžiu, «Versaly» / Šoka kas gali, / Kas įsigyja / Kavos puodelį. / O kas nešoka, / Alų pumpuoja, /  Muša į taktą / Dešine koja. / Ir Trys Karaliai, / sako, «Versaly» / Šoksią ir tango, / Šoksią polkelę. / Taigi, dejuoti / Neapsimoka: / Šiauliai tik čiuožia, / Šiauliai tik šoka.“

Kraštotyrininkas pažymėjo, jog 1938 metais mieste buvo bene keturi restoranai: „Metropolis“ (Dvaro g. 71), „Palanga“ (S. Dariaus ir S. Girėno g. 47), „Šešupė“ (Vilniaus g. 255) ir „Versalis“ (Vilniaus g. 150). Neprošal dar paminėti restoraną „Rambyną“, įsikūrusį Aušros alėjoje, kažkur Kaštonų alėjos kaimynystėje. Nors jo kainos, anot V. Purono, kaip mena laikraščiai, buvo gana aukštos, jis išsilaikydavo tuo, kad jame veikė bene pirmasis Šiaulių kabaretas, kuriame šoko dvi šokėjos.

2016 09 09 37

„Romuvos“ valgyklos iškaba.
P. Kaminsko nuotr.

2016 09 09 38

Šiaulių Vilniaus g. tarpukaryje.
P. Kaminsko nuotr.

2016 09 09 34

„Aušros“ muziejuje yra išlikusi Leono ir Onos Šilkų, „Gubernijos“ restorano savininkų, fotografija (t.n. 6042. tif.).
M. Rubinšteino nuotr.

Į viršų