Kai garbus ir miestui žinomas žmogus išeina iš žemiškojo pasaulio, lieka gražūs prisiminimai apie jį, jo nudirbtus darbus. O kas geriau gali papasakoti apie tą žmogų, jei ne kartu tuos darbus dirbę. Šį kartą kalbiname V. Kavaliauskienės katinų muziejaus vadovę Astą Sipavičienę ir ilgametį bendradarbį, provizorių, kraštotyrininką Liudviką Rulinską apie 2011-ais amžinybėn išėjusią Mikelio prizo laureatę, kraštotyrininkę, nusipelniusią visuomenės veikėją, Katinų muziejaus įkūrėją Vandą Kavaliauskienę.

Neišdildomi biografiniai faktai
V. Kavaliauskienė gimė 1923 metų lapkričio 23-iąją Šapnagių kaime, garsaus provizoriaus ir pirmojo Lietuvoje chemijos vadovėlio autoriaus Stasio Jurevičiaus šeimoje. Būsimos provizorės mama Jadvyga buvo namų šeimininkė. Vandos sesuo Aldona tapo gydytoja, broliai Algirdas ir Vytautas – inžinieriais statybininkais.

Prisimindama savo vaikystę V. Kavaliauskienė sakė, kad intelektualioje šeimos aplinkoje nesvetima buvo meilė ir gyvūnams. „Mano tėveliai skiepijo mums – vaikams – meilę darbui, knygai, gamtai, todėl namuose turėjome nemažą biblioteką, o po kambarius lakstė kačiukas. Namus saugojo kieme pririštas šuo. Mūsų – vaikų ir puodeliai arbatai gerti buvo su kačiukais, šuniukais, lėlytėmis“, – prisiminimais su „Šiaulių naujienoms“ dalijosi V. Kavaliauskienė.

Garsi šiaulietė 1941 metais baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją ir iš karto ėmė dirbti vienoje iš Šiaulių miesto vaistinių. 1951 metais eksternu baigė Kauno felčerių-akušerių mokyklos farmacijos skyrių, 1958 metais – Maskvos farmacijos institutą ir tapo diplomuota provizore.

V. Kavaliauskienė dirbo provizoriaus padėjėjos, provizoriaus darbą įvairiose Šiaulių vaistinėse ir farmacijos įstaigose.
Aktyvi visuomenės veikėja dirbo ir miesto Taryboje, dalyvavo miesto Moterų tarybos veikloje, buvo Lietuvos kraštotyros draugijos, Šiaulių krašto kultūros fondo narė.

Tapusi pensininke ji pradėjo dirbti Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre, kur 1990 metų gegužės 17-ąją įkūrė Katinų muziejų. Vienintelis Lietuvoje ir trečiasis Europoje (po Šveicarijos ir Olandijos) Katinų muziejus greitai tapo labai populiarus, gausiai lankomas ne tik šalies gyventojų, bet ir žinomas pasaulyje. O 2010 metų spalį šis muziejus buvo pavadintas Vandos Kavaliauskienės vardu. Ne mažiau svarbus įvykis ir faktas V. Kavaliauskienės spalvingame gyvenime – Mikelio prizo įteikimas 2006-aisiais už jos visuomeninius darbus, muziejaus įkūrimą, kuris taip pat buvo vertinamas kaip indelis į kraštotyrą.

Jau vaikystėje užkrėtė meile katinams
„Vanda Kavaliauskienė norėjo, kad šitas muziejus klestėtų ir būtų žinomas ne tik Šiauliuose, bet ir visame pasaulyje. Katinėliai giliai įsirėžė mano vaikystės prisiminimuose. Aš dar buvau visai nedidukė mergaičiukė, kai teko apsilankyti muziejuje. Ir jis, žinoma, paliko man labai didelį įspūdį. Tada man prieš akis atsivėrė galybė, gausybė katinėlių. Maži ir dideli, linksmi ir liūdni, žaismingi ir rimti, kiekvienas su savo charakteriu ir spalvomis. Katinai visur: sienose, knygose, paveiksluose, net mažos detalės ir smulkmenos bylojo čia gyvenant ir karaliaujant katinus. Niekada negalvojau, net sapne nesapnavau, kad šis pomėgis katėms kažkada mus suves bendram darbui, bendroms idėjoms. O taip įvyko. Ir tada muziejaus katinėlius, ir lankytojus kalbino ne tik muziejaus įkūrėja, bet ir aš. Kartu praleidome nepamirštamus trejus metus“, – prisiminimais dalijasi A. Sipavičienė.

Draugiška katinams ir jų šeimininkams
Dabar katinų muziejaus direktorė A. Sipavičienė sako, kad jai labai smagu, jog turėjo galimybę artimiau susipažinti ir su pačia V. Kavaliauskiene, nes tai pagarbos ir dėmesio vertas žmogus.

„Ji labiausiai įsiminė kaip trykštanti gyvenimo džiaugsmu, be galo optimistiška moteris. To optimizmo, teigiamo požiūrio rodos beviltiškose situacijose tikrai būtų galėjęs iš jos pasimokyti ne vienas jaunas žmogus. Kaip ir sveiko humoro jausmo. Pamenu, kartą lankytojui pasakius, jog katinėliai ne tokie jau ir mieli, nes jie gaudo ir ėda paukštelius, ši nusišypsojo ir atsakė, jog kiekvienas šiame gyvenime sukasi taip, kaip gali, katinėliams irgi gyventi juk reikia. Su lankytojais niekada nepamiršdavo pašmaikštauti, papasakoti linksmų istorijų, nutikimų ,,iš  katinų gyvenimo“, apie jau įžymybe tapusį buvusį muziejaus direktorių katiną Mikį, apie savo katiną Žuliką, kuris vis mėgdavo ką nors nukniaukti ir daug kitų. Turbūt jos darbo specifika lėmė, kad turėjo daug pažįstamų, draugų, nepaisant to, kiekvieną jų labai vertino ir mylėjo, buvo jiems be galo svetinga ir vaišinga, visada jų su džiaugsmu laukdavo apsilankant. Juokdamasi man sakydavo, jog geriau jau turėti ne pinigų, o 100 draugų“, – pasakoja A. Sipavičienė.

Muziejaus lankytojus žavi ne tik ekspozicija
1990 metais įkurtas V. Kavaliauskienės Katinų muziejus praėjusiais metais minėjo jubiliejinius – 25-uosius – metus. Kas galėtų paneigti, kad šis muziejus mūsų miestą išskirtiniu daro unikaliu, nes dar vieno tokio nėra niekur kitur Lietuvoje. Gal todėl Katinų muziejus kasmet sulaukia itin daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

„Apie muziejų iš svečių šalių atvykę lankytojai kartais  sužinodavo ne tik iš informacinių leidinių, bet vienas iš kito, iš lūpų į lūpas. Tai kas gi taip traukė ir tebetraukia lankytojus pas mus? Kodėl jie sugrįžta čia ir ne vieną kartą, atsiveda savo draugus, o po daugelio metų atveda aplankyti ir savo vaikus? Manau, kad juos traukė ir tebetraukia ne tik gausi įspūdinga katinų kolekcija, bet ir šiltas bendravimas, dėmesys kiekvienam, apsilankiusiam mūsų muziejuje, todėl šias tradicijas dabartiniai muziejaus darbuotojai stengiasi tęsti. Muziejų aplanko labai skirtingi žmonės: įvairaus amžiaus, išsilavinimo, charakterio ir pomėgių. Bet visus mus su jais lyg kokia nematoma gija sieja, vienija katinėliai. 2010 metų rugsėjo 30 dieną Katinų muziejaus ekspoziciją Vanda Kavaliauskienė padovanojo miestui. Tuo pačiu muziejui suteiktas jos vardas. Manau būtent čia, muziejuje,  jo įkūrėja liks atminty amžinai…Na, o man ji visada bus  kaip begalinio gyvenimo džiaugsmo,  neblėstančio optimizmo ir stiprybės pavyzdys“, – „Šiaulių naujienoms“ pasakojo A. Sipavičienė.

Prisiminimai apie farmacininkę V. Kavaliauskienę
Beveik 40 metų dirbęs kartu provizorius L. Rulinskas sako, jog apie velionę V. Kavaliauskienę daug rašė spauda ir ji pati, pasak provizoriaus džiaugėsi, kad dovanotas gyvenimas jai buvo mielas ir gražus bei prasmingas.

„Bendrauti su V. Kavaliauskiene pradėjau 1963 metais, kada iš Kelmės atvykau dirbti į Šiaulius vyriausiosios farmacijos valdybos tarprajoninės kontoros pirmininku. Dirbau kartu su V. Kavaliauskiene, tad teko bendrauti kone kasdien. Mūsų pagrindinis darbo tikslas tada buvo aprūpinti pacientus reikiamais medikamentais. Kasdien visi jautė V. Kavaliauskienės didžiulį troškimą padėti ligoniui. Kas kreipdavosi į ją pagalbos, visada jos ir sulaukdavo. Tuo metu nuo 1963 iki 1990 metų buvo laikas, kada vaistų trūkdavo. Ateidavo dirbti ir jaunų specialistų, kurie mokydavosi taip pat padėti visiems. Tuo metu mūsų kontora aptarnavo 90 Šiaulių ir Panevėžio krašto vaistinių. Tačiau kiek aš prisimenu V. Kavaliauskienę, ji niekada nesėdėjo sudėjusi rankų. Kiek galėjo, tiek dirbo.

Išėjusi užtarnauto poilsio, įkūrė 1990 metų gegužės 17 dieną Katinų muziejų. V. Kavaliauskienė dirbo, kol galėjo. 2011 m. baigė savo žemiškąjį gyvenimą.

Reikia paminėti ir tai, kad V. Kavaliauskienė rašė knygą, kurios pati taip ir nebaigė. Knyga „Ką šlama ąžuolas“ buvo išleista 2013 metais. Provizorė V. Kavaliauskienė gyveno prie ligoninės. Ten šalia ligoninės auga ąžuolas, kuris buvo pasodintas 1936 metais jos tėvo, kada provizoriui Stasiui Jurevičiui buvo 60 metų. Džiaugiuosi, kad V. Kavaliauskienė pasekė tėvelio pėdomis ir kaip tėtis tapo provizore.

Prisimenant muziejų temą: su V. Kavaliauskiene turėjome idėją Šiauliuose įkurti farmacijos muziejų, tačiau ši idėja taip ir liko neįgyvendinta. Ir dabar dar turime labai daug eksponatų, kurie galbūt kada išvys dienos šviesą. Turime išsaugotą unikalų 1862 metų receptą, seną 1777 metų  medicinos knygą ir kitų vertingų leidinių. Yra didelė surinkta eksponatų kolekcija.

V. Kavaliauskienė buvo aktyvi visuomenininkė, Šiaulių miesto deputatė, Moterų tarybos narė, Knygų bičiulių narė, teismo patarėja. Buvo apdovanota Sveikatos apsaugos darbuotojos garbės vardu, jai suteiktas nusipelniusio provizoriaus garbės vardas, Mikelio prizas, o padėkų ir garbės raštų už ilgametį ir garbingą darbą tiek daug, kad jų visų ir nesuskaičiuotumėme“, – prisiminimais apie kolegę dalijosi V. Rulinskas.

2016 09 03 07

V. Kavaliauskienė buvo vienintelė grynakraujė šiaulietė: čia gimusi, čia užaugusi, dirbusi ir tapusi miesto istorijos dalimi.
Katinų muziejaus archyvo nuotr.

2016 09 03 10

Muziejaus lankytojams V. Kavaliauskienė pasakodavo linksmas istorijas, nutikimus ,,iš katinų gyvenimo“: apie buvusį muziejaus direktorių katiną Mikį, apie savo katiną Žuliką, kuris vis mėgdavo ką nors nukniaukti ir daug kitų.
Katinų muziejaus archyvo nuotr.

Į viršų