Šiemet Damilė Martinaitytė baigė Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją. Rudenį mergina ketina tęsti mokslus Vilniuje. Kadangi domisi menais, renginių organizavimu, viešaisiais ryšiais, studijuoti nusprendė Kūrybos komunikaciją Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Tačiau ši jauna mergina tikrai išskirtinė. Ji yra baigusi Šiaulių jaunųjų mikelių mokyklą. Pasak D. Martinaitytės, kiekvienas turi vertinti savo šeimos istoriją, o jei ji dar pasakoja iš lūpų į lūpas, tada ji visuomet skamba kaip gyva.

– Kokią įtaką jūsų pasirinkimui domėtis kraštotyra darė tėvai: tautodailininkas tėtis ir etnologė mama?
– Nėra jokios abejonės, kad tokį mano sprendimą nulėmė ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir šeimos įtaka. Tėtis Albertas – tautodailininkas, o mama Diana – etnomuzikologė, laikinai einanti Šiaulių kultūros centro direktoriaus pareigas. Mano tėvai – visuomenininkai, tad nenuostabu, kad ir aš gyvenu kūrybos, renginių ritmu. Tėvai manęs prievarta niekur nestumia – nei į renginius, nei į folklorą. Labai žaviuosi jų atsakingumu, išmintimi, siekiu dirbti visuomenės labui, todėl nesistebiu, jog renkuosi kelią, panašų į jų.

– Kas atvedė į Jaunųjų mikelių mokyklą?
– Apie Šiaulių jaunųjų kraštotyrininkų Mikelių mokyklą sužinojau iš auklėtojos pasakojimo. Ji mane ir keletą bendraminčių pakvietė dalyvauti šios mokyklos veikloje. Mikeliukai keliauja, domisi savo krašto istorija, gamta, kultūra, rengia kraštotyros darbus, dalyvauja protų mūšiuose. Iš pradžių mano žinios apie kraštotyrą buvo tikrai nedidelės, maniau, kad ji susijusi su muziejais, etnografija. Tačiau, įsiliejusi į mikeliukų veiklą, supratau, kad tai – visapusiškas gimtojo krašto pažinimas – nuo savo giminės medžio sudarymo iki pažintinių ekskursijų po Lietuvą. Tas kraštotyros platumas, universalumas mane ir sudomino.

– Kokie buvo pirmi įspūdžiai ir ko tikėjotės?
– Labai džiaugiuosi, kad ir man teko galimybė susipažinti su kraštotyra – šis užsiėmimas pastūmėjo nuodugniau pasidomėti savo giminės istorija: rašiau darbą ,,Parėjęs namo, gailiai verkė“. Tai pranešimas apie mano prosenelį smuikininką, gabų meistrą Kazį Eitmantį. Rašyti apie jį įkvėpė tėčio prisiminimai bei pasakojimai apie jo senelį, šeimos gyvenimą Sibire.

Be to, visada domėjausi savo giminės artimu ir giliu ryšiu su muzika, ieškojau to iš kartos į kartą persiduodančio muzikalumo šaknų. Tiesa, prosenelio gyvenimu domėjausi jau anksčiau, rinkau nuotraukas, užrašinėjau prisiminimus. Tačiau pradėjus veiklą Mikelių mokykloje mano susidomėjimas tik dar labiau išaugo.

– Kraštotyra ne kiekvienam patraukli, kuo sužavėjo jus?
– Kaip ir minėjau, ieškojimai prasidėjo nuo tėčio pasakojimo. Jis prisimena kažkokį įspūdį susijusį su seneliu ar jo grojimu, kurį patyrė būdamas maždaug trejų metų (o, kaip žinia, iš tokio amžiaus žmonės nelabai ką teprisimena).
Vyresnioji tėčio sesuo pasakojo, kad senelis, pasisodinęs jį ant kelių, grodavo smuiku, sakydavo: „Dabar pagrosiu, kaip smuikas verkia, o dabar – kaip juokiasi.“ Vaikams tokie smuiko žaidimai labai patikdavo.

Toks bendravimas su senelio smuiku vyko tremtyje, Sibire. Pasirodo, kad tėčio senelis ruošdamasis į Sibirą pasiėmė tik pačius svarbiausius daiktus, tarp kurių buvo ir smuikas. 8-erius metus pragyvenęs Sibire prosenelis nusprendė grįžti į Lietuvą. Pasiėmęs smuiką jis vienas išvažiavo iš Sibiro į savo namus, bet nepasiekęs Lietuvos kelionėje mirė.

– Papasakokite plačiau apie prosenelį.
– Namuose prosenelis gamindavo ir įvairius buities, žemės ūkio darbų įrankius, rakandus, pvz.: verpimo ratelius, linų mintuvus, šukas, audimo stakles, skrynias, šaukštus, samčius ir kt. Užgavėnėms darė kaukes – jas išdroždavo taip plonai, kad šios beveik persišviesdavo. Vaikams darė įvairius žaislus. Padarė savo sūnui smuiką, kad mokytųsi groti. Šeimos kapelai pagamino basą (basedlę).

Toje kapeloje grodavo prosenelis Kazys, jo brolis ir 2 sūnūs, kartais ir kaimynai. Be prosenelio gamybos basedlės, kapeloje dar buvo smuikas, bandonija, bandžiulka (bandža), klarnetas. Tais instrumentais atgrota šimtai vestuvių ir kaimo vakaruškų. Kazio Eitmančio anūkai Albertas Martinaitis ir Lina Eitmantytė-Valužienė tęsia senelio „smuiko kelią“: mano tėtis Albertas gamina įvairius liaudies instrumentus, Užgavėnių kaukes, o jo pusseserė Lina groja smuiku. Ji, beje, yra literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“ vyriausioji redaktorė ir dailininkė.

Mano broliai Dalius ir Vydmantas taip pat gamina liaudies instrumentus, o aš ir sesė Vilija grojame. Vilija savo pradinių klasių dailės kurso baigiamajame darbe nupiešė smuiką. Taigi, instrumentų kūrimas, muzikavimas yra mūsų šeimos tradicija.

Tėčio mama jam dažnai pasakodavo ir mokydavo pasigaminti žaislus, kokius darydavo tėčio senelis. Tačiau didžiausiu senelio kūriniu visi laikė namą. Poetas Marcelijus Martinaitis. „Namai, daugiausia Žemaitijoje, dar buvo vadinami gyvenimu, į šį žodį sudedant viską, kuo žmogus gyvas, garbingas, užimantis teisėtą vietą bendruomenėje ar net Dievo akivaizdoje.“ Į prosenelio statytus namus vėliau grįžo kiti šeimos nariai, tarp jų – ir mano tėtis. 48-erius metus namai buvo pilni gyvybės.

Švenčiant Kazio Eitmančio dukters, mano senelės Onos Eitmantytės-Martinaitienės 85-metį giminės išgirdo tarsi sugrįžusį prosenelio smuiką, kurį pagamino jo anūkas, mano tėtis Albertas Martinaitis. Jis savo senelio atminimui dar sukūrė kankles ir akmens skulptūrą. Namai ir žmonės bus gyvi, kol juos kas nors atsimins. Tuo labiau kad tautosaka moko, jog aplinkinis pasaulis – gamta, daiktai – taip pat gyvi.

– Ar manote bus vertinga surinkta medžiaga ateities kartoms?
– Šį darbą rašiau ne tikėdamasi, kad ateities kartos jį skaitys. Tokie pasakojimai vaikams, anūkams turi būti perduodami iš lūpų į lūpas, nes tada jie – kaip gyvi. Tikiu, kad kiekvienai šeimai savo šaknų suvokimas, pasakojimai apie artimuosius yra vertingi, nes jie padeda pažinti patį save.

Viena šio pranešimo tikrai nebūčiau parašiusi – prie darbo labai prisidėjo mano tėvai, giminaičiai, papasakoję apie prosenelio gyvenimą. Beje, sesuo Vilija sudarė Martinaičių giminės medį.

– Ar kada svajojoje ateitį sieti su kraštotyra, istorija?
– Manau, kad ir kokį kelią bepasirinkčiau ateityje, vis tiek jis nors menkiausia dalele bus susijęs su kraštotyra. Aktyviai ir noriai domiuosi etnokultūra, dalyvauju folkloro ansamblių veikloje, ieškau būdų, kaip liaudies kultūrą pateikti bendraamžiams, įrodyti jos vertę, lankstumą. Gal taip tęsiu ir šeimos tradiciją. Prieš keletą metų savo rankomis pasisiuvau archeologinį lietuvišką kostiumą, o štai šiemet brandos atestatą atsiėmiau pasipuošusi asmeniniu tautiniu žemaitės kostiumu. Manau, kad savo prigimties suvokimas, gebėjimas gyventi dinamiškame moderniame pasaulyje, neatsiliekant nuo nuolatinio technologinio augimo tempų, išsaugant tautiškumą – taip pat kraštotyra.

– Receptas, kaip sudominti jaunimą, kad jis norėtų daugiau žinoti apie savo šeimos, giminės, ar, pavyzdžiui, miesto istoriją.
– Turbūt bendro recepto, atskleidžiančio, kaip paskatinti jaunimą domėtis savo šeimos, giminės, miesto, šalies istorija, nėra. Kiekvienas renkasi pats. Akivaizdu, kad keičiasi vertybės, o kraštotyra nėra vienas populiariausių užsiėmimų. Tačiau jos vertė – nekvestionuojama. Nors ir nėra dideliais mastais propaguojama, kraštotyra yra daugelio mano bendraamžių bent mažytė gyvenimo dalis. Nebūtina rašyti tiriamuosius darbus, išmokti 100 lietuvių liaudies dainų ar aplankyti visus Lietuvos kampelius, kad galėtum pavadinti save kraštotyrininku – to šiuolaikinio gyvenimo tempai neleistų. Todėl gerbiu kiekvieną bendraamžį, kuris bent prisimena svarbiausias Lietuvos istorijos datas, nusipiešia Lietuvos vėliavėlę ant skruosto, giedodamas himną, pašoka liaudiškų šokių vakaronėje, išklauso senelių pasakojimų ar su dviračiu pasivažinėja po mišką. Mano nuomone, toks žmogus ne ką mažiau vertina savo kraštą nei pats geriausias kraštotyrininkas.

Baigusi Mikelių mokyklą tik dar labiau didžiuojuosi esanti lietuvė ir dar labiau gerbiu savo šeimą.

2016 08 12 06

Skulptūra, kurią padarė D. Martinaitytės tėtis A. Martinaitis, skirta K. Eitmančio atminimui.
Damilės MARTINAITYTĖS archyvo nuotr.

2016 08 12 33

Švenčiant K. Eitmančio dukters, D. Martinaitytės senelės 85-metį giminės išgirdo tarsi sugrįžusį prosenelio smuiką, kurį pagamino jo anūkas, A. Martinaitis.
Damilės MARTINAITYTĖS archyvo nuotr.

2016 08 12 04

K. Eitmantis. Fotografuota tremtyje.
Damilės MARTINAITYTĖS archyvo nuotr.

Į viršų