Dabartis – tai praeities ateitis, todėl apie save stenkimės kuo gražesnių aprašų palikti. Netgi – darbų, kas ne kiekvienai kadencijai įkandama. „Šią išmintį verta visuomet atsiminti ir jos nemaišyti su etika, estetika, su demagogų „viešomis erdvėmis“, dvelkiančiomis „viešais tualetais“ ir tuščiais plepalais“ , – sako kraštotyrininkas, kultūros istorikas, dizaineris Vilius Puronas.

Būdami objektyvūs pripažinkime – nesąmonių ir anais laikais buvome padarę nemažai. Kaip ir dabar, kai mąstome varžtais, o ne protu.

Tačiau mūsų straipsnyje kartu su V. Puronu kalbėsime ne apie smulkią ir kvailą kasdienybę, išbarstytą buityje ir neapdainuotą istorikų. Prisiminsime išties didingus reiškinius, kurie išliko dokumentuose, legendose, tikrovėje ir iki šiol neleidžia ramiai miegoti doriems Šiaulių istorijos nagrinėtojams.

Pasak kraštotyrininko, iš to laikmečio mus pasiekė net keturios „nesąmonės“, susijusios arba su dydžiu, arba su didybe, arba su dideliu klaustuku. Iki šiol stebimės jų buvimu, laužome galvas, negalėdami logiškai paaiškinti atsiradimo priežasčių. Logiška, jog kiekvieną nelogišką reiškinį, mūsų logiškas protas vadina nesąmone.

Įžanga apie penkias „dideles nesąmones“
V. Purono teigimu, tai – mūro bažnyčia, gynybiniai požemiai, tiltas per Talkšą, Didždvaris  ir patologinė „didybės manija“ mieste – štai tie šiaulietiškų viduramžių kūriniai, kurių atsiradimui sunku rasti logiškų paaiškinimų.

Pirmoji – požemiai. Apie juos esame girdėję, truputį skaitę, bet nežinome nieko konkretaus. Ar ėjo požeminiai urvai į Salduvę, bažnyčią, Didždvarį, senąsias kapinaites prie Talkšos?

Istorikai atlaidžiai šypsosi, o gavę kategorišką klausimą – kategoriškai neigia: „Nesąmonė! Tokiam mažam miesteliui, kaip tuometiniai Šiauliai, toks įrenginys ne pagal kišenę. Apie 150 medžio namukų, koks 1100 gyventojų … Ne!“

Antroji – bažnyčia. Tikriau, milžiniški pastato gabaritai, kurie ir dabar imponuoja. Apie Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią parašyta nemažai, truputį tyrinėta. Išliko dokumentai, susiję su statybos pradžia ir pabaiga.

V. Puronas tvirtina, kad jei paprašytų, kiekvienas naivus šiaulietis jam ją gali parodyti, netgi leisti pačiupinėti. Jis, remdamasis moksliniu ateizmu ir logika, netiki.

Tai – iliuzija, bažnytininkų apgaulė: „Nesąmonė. Tokiam mažam miesteliui, kaip tuometiniai Šiauliai, toks įrenginys ne pagal kišenę. Apie 150 medžio namukų, koks 1100 gyventojų... Ne!“

Trečioji – tiltas per Talkšą. Iš tiesų, V. Puronas nesupranta, kuriems galams tiltas per ežerą? Kai vienas mokslininkas LTSR Mokslų Akademijoje anuomet jo paklausė, ar nėra girdėjęs apie senovinį tiltą per Šiaulių ežerą, kurį rado senoviniame miesto inventoriuje, pasak kraštotyrininko, jis išpūtė akis, nes prisiminė vieną rusų literatūros klasiką, turbūt Nikolajų Gogolį, kuris tokiu tiltu šaipėsi iš panašių svaičiojimų.

„Gal šnekama apie kūlgrindą?“ – manė kraštotyrininkas. Na, bet sveikas mokslinis mokslininko skepticizmas paėmė viršų ir netrukus užtraukta duetu: „Nesąmonė! Tokiam mažam miesteliui, kaip tuometiniai Šiauliai, toks įrenginys ne pagal kišenę. Apie 150 medžio namukų, koks 1100 gyventojų … Ne!“

Ketvirtoji – „didybės manija“. Gyvenamasis metas tarsi niekuo ypatingas: karai, badai, gaisrai, tarpuvaldžiai, skurdas. Valakų reforma (1557–1569 m.) ir Šiaulių ekonomijos įkūrimas (1589 m.). Šiauliai to laikotarpio Lietuvos mozaikoje lyg ir niekuo neišsiskiria, o nuo 1550 metų oficialūs dokumentai mus tituluoja „Didžiaisiais Šiauliais“.
Didysis Šiaulių gaisras, kuris privertė miestą naujai atsistatyti, vyko 1589 metais. Gal jame ir sudegė toji „didybė“? Kad ir kaip svarstysi, anot V. Purono, išvada ta pati: „Nesąmonė! Tokiam mažam miesteliui, kaip tuometiniai Šiauliai, toks teiginys ne pagal kišenę. Apie 150 medžio namukų, koks 1100 gyventojų … Ne!“

Penktoji – Didždvaris. Čia – tarsi nieko nepaprasto. Juk mūsų miesto teritorijoje buvo gynybine medžio tvora aptvertas Didždvaris, kuriame gyveno karališkasis vietininkas...

Tai – tarsi natūralu, tačiau kodėl tą aplinkybę V. Puronas priskyrė prie nesąmonių? Pasižiūrėkime iš šalies. Ar gali dvaras, būdamas mieste, iš miesto atimti Šiaulių karališkosios ekonomijos sostinės titulą? Istorikai to nepastebi, o V. Puronui, diletantui, tai – nesąmonė!

„Visiškai pritariu tiek sveikam, tiek ligotam skepticizmui. Tikėtina, kad neaiškumus išaiškins ateities istorikų triūsas ir sudėlios į logikos maišiukus, kuriuos jiems pasiūsime. O kad laukti neprailgtų, pasidairykime po aną laikotarpį. Pradėkime nuo galo, nuo tos „didybės manijos“, nes požemiams, mūro bažnyčiai bei Didždvariui bus skirti keli kiti straipsniai. O ir apie Talkšos tiltą užsiminsime viename jų. Probėgomis, lyg tarp kitko“, – sakė kraštotyrininkas.

Iš kur Šiauliuose tokia „didybės manija?
V. Puronas pastebėjo, kad studijuojant senuosius XVI a. antros pusės (1550 m., 1552 m., 1553 m., 1565 m., 1568 m., 1591 m.) dokumentus, Šiauliuose galime pastebėti keistoką „didybės maniją“. Šiaulių miestas dažnai vadinamas Didžiaisiais Šiauliais (Magna Schawle, Wielkie Szawle, Velikije Šovli), jame stovi Didieji teismo rūmai „Sudkovskij dvoriec“, mieste minimas Didysis dvaras  – Didždvaris, iš Šiaulių vedė Didysis kelias į Kražius („Wielka droga do Krož“), Didysis Kelmės pašto kelias (Kelmenski gostinec). 1649 m. dabartinę Vilniaus gatvę inventorius vadina – Didžiąja Šeduvos gatve.

Kraštotyrininko teigimu, įdomios mintys ateina, stengiantis atskleisti šias kelis sykius pakartotos „didybės“ priežastis. Anot jo, minimi Didieji teismo rūmai, atrodo, išliko, kaip miesto savivaldybės pastato kairioji dalis, pirmame aukšte išlaikiusi skliautinio mūro lubas.

Didždvaris prigijo senojo miesto parko vietovardyje, juo pavadinta senoji gimnazija. Didysis kelias į Kražius – šiandien kuklus Žaliūkių gatvės tęsinys, žvyruotu keliuku kertantis parką lygiagrečiai Architektų gatvei ir išnykstantis, atsimušęs į pirmuosius Gardino gatvės namus.

V. Puronas pažymėjo, kad didybė teberusena ir dabartinių šiauliečių širdyse, kurios, tiesą sakant, vis tyliau besididžiuoja ketvirtuoju Lietuvos miestu.

„Nenuklyskime klystkeliais bešmaikštaudami. Atrodo, keistokoje XVI a. Šiaulių „didybės manijoje“ slypi daug informacijos apie mūsų miesto raidą“, – tvirtina kraštotyrininkas.

Apie Didžiuosius Šiaulius
Logika sako: jei buvo Didieji Šiauliai, turėjo būti ir Mažieji Šiauliai? Kas jie, kur jų ieškoti? Mokslininkai neginčija „mažųjų Šiaulių“ buvimo, nors tokio senovinių Šiaulių apibūdinimo istorinėje literatūroje nėra.

Ne vienas garbus istorikas, pradėjęs ieškoti „didybės“ priežasties miesto gabarituose, patyrė fiasko. Bandė lyginti su Šiaulėnais, Šiauleliais, kitais mažybiniais vardų turėtojais ir pajuto atsidūręs aklavietėje. Bandė išsiaiškinti pagal gyventojų kiekį – XVI a. Šiauliuose gyveno 1100 žmonių. Tai palyginti padorus skaičius, tačiau tokiam teigimui paremti – per mažas. Vėl aklavietė. Kas nutiko?

V. Puronas siūlo pamėginti prie reikalo eiti iš kitos pusės ir žodį „didieji“ pakeisti žodžiu „naujieji“. Tuomet viskas atsistotų į vietas.

Juk XVI a. gana intensyvių ekonominių permainų metas. Pažvelkime mintimis į metraščiuose minimus „didybės“ objektus: gyvenvietę, kelius, statinius, jų išraišką. Kraštotyrininkas teigia, kad tiek šeimininko, tiek projektuotojo patirtis jam sako, jog naujas objektas visuomet didesnis už senąjį. Tad jis mano, ši taisyklė ne tik neprieštarauja mūsų hipotezėms, o jas dar papildo ir pateikia tris hipotezes.

I. Galbūt „Mažieji Šiauliai“ nunyko pakalnėje, savo papiliuose prie Talkšos, kai „Naujieji Šiauliai“ išsiplėtė ant kalno? Pasak V. Purono, dabar sunku tvirtinti, kiek laiko anuo „persikraustymo“ laikotarpiu Šiauliai buvo du: senieji ir naujieji.

Jei dokumentai įrodytų, kad senieji Šiauliai baigė mirti per pusšimtį metų nuo pirmosios medžio bažnyčios statybos, tuomet pavadinimo raidą paaiškinti būtų nesunku ir realu. Naujieji natūraliai gavo „Didžiųjų Šiaulių“ pavadinimą, idant skirtųsi nuo anų, mažų ir pasmerktų. Apie tai žinių neišliko.

II. Galbūt „Didieji Šiauliai“ pakeitė savo architektūrinį įvaizdį anksčiau negu kitos Lietuvos gyvenvietės, pertvarkytos Valakų reformos metu? Kraštotyrininko teigimu, šis tvirtinimas turi pagrindo. Yra išlikę žinių, kad du Lietuvos miestai buvo naujai perplanuoti stačiakampiais planais dar iki Valakų reformos. Kaunas – po 1537 m. gaisro, ir Jurbarkas.
Atrodo, ir mūsų Šiauliai, degę 1536-aisiais, savo radialinį planą turėjo pakeisti į stačiakampį. Tai, anot V. Purono, sutampa su anuo „didinguoju laikotarpiu“. Taip leidžia teigti viena įdomi Mauricijaus Griškevičiaus rankraščio žinutė, apie kurią kraštotyrininkas žadėjo papasakoti kitąkart.

III. Didždvaris – karališkosios ekonomijos centras. V. Puronas pastebėjo, kad tai – dar viena Šiaulių „didybės“ priežastis: juk anuometiniai Šiauliai tapo valsčiaus, vėliau karališkojo dvaro, karališkosios ekonomijos centru. Tą sąlygojo Valakų reforma bei Šiaulių ekonomijos įsteigimas, kai XVI a. antroje pusėje Šiaulius palietė plataus masto valstybinės priemonės.

1557 m. pradėta vykdyti Valakų reforma. Į Šiaulių valsčių ne kartą buvo siunčiami matininkai: turėjo būti permatuotos ir Šiaulių žemės, rūpinamasi, kad būtų įgyvendinta Valakų nuostatuose numatyta tvarka. Toji miesto valdymo tvarka, miestelėnų teisės ir prievolės iš esmės nepasikeitusios išsilaikė dar 200 metų, iki A. Tyzenhauzo reformų.

1589 m. Lenkijos–Lietuvos valstybės Seimas skyrė valdovams išlaikyti stalo valdas ar ekonomijas, tarp jų buvo ir Šiaulių valda. Nuo to laiko iki XVIII a. pabaigos reformų Šiaulių miestas buvo tiesiogiai pavaldus ŠE administracijai, glaudžiai susijęs su ŠE gyvenimu.

Taigi V. Puronas pažymi, jog vienu metu egzistavo net keli veiksniai, lėmę miestui vadintis Didžiaisiais Šiauliais. Tarp jų, pasak jo, slypi viena priežasčių, dėl kurios Šiauliuose stačiakampių gatvių tinklas atsirado, tačiau apie tai – kitąkart.

Didždvario valdytojai.
Pieš. iš V. Purono archyvo.