Apie kraštotyrininkę, kuri niekada nenuilsdavo, buvo aktyvi, daug dirbo, o kartais kaip kiti pastebėdavo, gal net ir per daug dirbdavo, pasakojimą „Šiaulių naujienoms“ toliau tęsia  kraštotyrininkė šiaulietė Irena Rudzinskienė. Kapstatų kaime, Endriejavo apylinkėse, Klaipėdos rajone gimusi Elena Adomavičienė daugeliui šiauliečių buvo žinoma kaip pedagogikos mokslų daktarė ir docentė, garbės kraštotyrininkė, Šiaulių jaunųjų mikelių mokyklos įkūrėja ir Mikelio prizo laureatė. Prieš ketverius metus ši garbaus atminimo moteris atgulė amžinajam atilsiui Šiaulių kapinėse.

Kraštotyros atradimai: kraštotyrininkė iš prigimties
„Ne kartą E. Adomavičienė yra sakiusi, jog kraštotyrininkas ir turi būti iš prigimties kraštotyrininkas. Nes vargu ar kuris nors susidomės kraštotyriniais darbais, jei iki tol jie niekada kraštotyra nesidomėjo. Tai E. Adomavičienė buvo tas žmogus, kuris kraštotyra domėjosi iš prigimties.

Gimusi Kapstatų kaime E. Adomavičienė ne kartą yra pasakojusi, kaip savo krašto istoriją žemaitiškai užrašinėdavo. Kaip vėliau paaiškėjo, tai svarbus atradimas, kad E. Adomavičienė užrašė, kaip dzūkuoja žemaičiai. Vienas tokių žemaičių buvo ir E. Adomavičienės tėvas Pranciškus Martinkus. Tai žmogus, kuris buvo tik baigęs pradžios mokyklą, bet visuomet save stengėsi tobulinti.

Stasio Bulzgio knygoje apie kraštotyrininkus Mikelio prizo laureatus daug yra informacijos apie E. Adomavičienės tėvus. Ypač gerbiama buvo jos mama, kuri pristatoma kaip geros sielos, mylinti vaikus ir anūkus moteris. Šis žmogus sulaukė 100 metų gimtadienio. Būtent pas E. Adomavičienės tėvus kurį laiką gyveno rašytojos Ievos Simaitytės motina ir patėvis.

Tai istoriniai vingiai, kurie apipynė E. Adomavičienės šeimos istoriją. Tačiau kaip kažkada yra pasakojusi E. Adomavičienė, ją į kraštotyrą nukreipė  tautosaką dėstęs profesorius Zenonas Slaviūnas ir dialektologiją dėstęs profesorius Vladas Grinaveckis. Šių dėstytojų paskatinta ir pradėjo rašyti savo krašto istoriją E. Adomavičienė. Jos užrašytus dzūkavimo pavyzdžius net mini savo knygoje profesorius Zigmas Zinkevičius knygoje „Lietuvių dialektologija“.

E. Adomavičienė sudarė ir išleido ne vieną knygą, tačiau ypač daug dėmesio skyrė savo vyro lituanisto Kazimiero eilėraščių knygai „Žodis – būties atspindys“ (1999). Už visus šiuos nuopelnus E. Adomavičienei 1995 metais skirtas garbės kraštotyrininko vardas, o po metų  skirtas ir Mikelio prizas.

Tai buvo tas žmogus, kuris paragino kitus kraštotyrininkus rinkti savo kaimo istorijas.“

Nusivylimai ir praradimai
„Parengė didžiulę knygą apie Endriejavą. Tačiau E. Adomavičienė labai nuliūdo pamačiusi, jog jos šeima išardyta knygos puslapiuose, nes leidykla prieš spausdindama knygą pagal save surūšiavo. E. Adomavičienė labai stengėsi išsaugoti šeimos istoriją, kuri atgulė į knygą. Gal todėl ir labai norėjosi, jog apie jos šeimą būtų spausdinama viskas vienoje vietoje.

Prisimenu, kai pas ją buvau nuvykusi ir radau E. Adomavičienę su ta knyga rankose.

Grįžusi iš E. Adomavičienės ir nieko jai nesakiusi, pradėjau domėtis Endriejavo knyga. Man E. Adomavičienė pasakojo, kaip jos mamos surinktą tautosaką knygoje išspausdino tautosakos skyriuje, o kitą pasakojimą į kitą skyrių. Tai ypač liūdino. E. Adomavičienė man net pasakė, jog geriau būtų net nespausdinę, nei taip išdarkę surinktą informaciją. Tiesa, radau ir sau reikalingos informacijos, kurios vedina toliau tęsiau savo kraštotyros paieškas.

Kai pasiligojo ši šviesaus atminimo moteris, ji paliko Šiaulius. Išvažiavusi gyventi į Obelius pas sūnų, E. Adomavičienė turėjo puikias gyvenimo sąlygas: gražų kambarėlį, mylinčią šeimą, tačiau ten jau nebuvo vietos knygoms, kurias taip mylėjo, rinko bei brangino. Kraustydamasi iš Šiaulių knygas ji išdalijo. Didžiąją dalį savo bibliotekos knygų E. Adomavičienė atidavė Šiaulių universiteto dėstytojai Džiuljetai Maskuliūnienei. Prisimenu, kad Elena pasakojo, kaip jai skaudėjo širdį, kai knygas nešė iš jos namų. Ji net užsidengė akis, kad nematytų tokio baisaus vaizdo. Tai tik parodo, kokios brangios šiai moteriai buvo knygos.“

Emeritai išlydėjo į Obelius
„Klubas „Emeritus“ – universiteto bendruomenė, kuriai priklausė ir E. Adomavičienė. Kai ji ruošėsi išvykti iš Šiaulių, emeritai surengė specialiai jai atsisveikinimo vakarą, kuriame dalyvavo ir Birutė Musneckienė, kuri sukūrė labai gražų filmą apie E. Adomavičienę.

Kai mirė ši kraštotyrininkė, visą surinktą videomedžiagą atidavėme po laidotuvių jos sūnui. Taip pat buvo spausdinamas emeritų leidinys, į kurį pateko ir E. Adomavičienės poezija.

Prisimenu, jog bendraudama su emeritais E. Adomavičienė rašė, kad ieško žiburio. Tai jai visi sakė, kokio žiburio ieškai, juk tu pati esi tas žiburys.

Kai susitikau su gerbiama E. Adomavičiene, aš jos paklausiau, kuriuos ji savo eilėraščius labiausiai mėgsta ir vertina. Tai jai vertingiausi buvo tie, kurie buvo išspausdinti emeritų leidinyje, bei tie, kurie buvo parašyti slaugant sūnų jau netekus vyro. Šiuos abu vyrus E. Adomavičienė labai mylėjo ir gerbė, todėl atsidavusiai slaugė.

E. Adomavičienė buvo itin šviesus, motiniškas visiems žmogus, kuris niekada savęs neaukštindavo. Ji sakydavo, kad reikia kiekvienam stumtelėjimo ir padrąsinimo. Ji man ne kartą sakė, jog kiekvieną vaiką reikią paskatinti, kad jis norėtų stengtis ką nors daryti.

Buvo 2006 metais išleista garsi E. Adomavičienės knyga – etnografinių eilėraščių rinkinys „Patirties skrynia“, kurios pristatyme dalyvavo emeritai. Labai gražus buvo tas renginys. O pati knyga išsiskyrė tuo, kad E. Adomavičienė kiekvienai tautosakos detalei skyrė po eilę. Knygoje galima rasti eilėraščių, skirtų klumpėms, spragilui, ližei, mestuvams, kultuvei, kočėlams, mintuvams, brauktuvei, naginėms ir kitiems...

Vienas ne kartą spausdintų E. Adomavičienės eilėraščių – „Neužmirštuolės“, nors labiausiai ji vertino savo eilėraščius „Beržas“, „Nuogas beržas“ ir „Lazda“.

Ir Obeliuose nesėdėjo vietoje
„Veikli ir visada aktyviai besireiškianti kraštotyrininkė E. Adomavičienė net ir nuvykusi pas sūnų į Obelius negalėjo sėdėti vienoje vietoje. Atsikrausčiusi jau tą pačią dieną suskubo aplankyti muziejų. Norėjo išsiaiškinti, kas kur yra. Kai aš atvažiavau, ji man sakė, kodėl atvažiavau ne laiku, nes muziejus pirmadieniais nedirba. Toliau bendravome laiškais.
Prisimenu susitikimą su E. Adomavičiene Šiauliuose. Kada vyko kraštotyrininkų susirinkimas Šiauliuose, Chaimo Frenkelio viloje, ėjome kartu su Nijolės Petraitytės mama į Slaugos ligoninę ieškoti ten augančių japoniškų gėlių, o E. Adomavičienė skubėjo lankyti sūnaus.

Mums išėjus iš ligoninės kiemo ji jau buvo šalia ligoninės autobusų stotelėje. Aš ją nufotografavau sėdinčią su lazdele ir paprašiau vieno eilėraščio prie nuotraukos. Ji man išsiuntė tuos eilėraščius, bet kitu adresu.

Taip išėjo, kad jos laišką gavau tik po pusės metų. Kažkas sąžiningai išsaugojo laišką ir vieną dieną visai netikėtai pas mane iš kaimynų rankų pateko E. Adomavičienės laiškelis. Ji rašydama adresą vietoje 100 numerio parašė 200-ąjį. Ir dabar turiu išsaugojusi šį laišką.

Turiu išsaugojusi ir daug jos eilėraščių. Prisimenu, kai kažkada kraštotyrininkų pasisėdėjime prieš Kalėdas E. Adomavičienė visiems padovanojo po eilėraštį. Šis žmogus visada ir visus sugebėjo nustebinti ir pamaloninti, todėl gyva išliko daugelio atmintyje.“

Kaip kažkada laiške pavadino E. Adomavičienė savo knygą: „Tai mano mažas darbelis – „Žvilgsnis į praeitį“.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

Mikelio prizo laureatai tradiciškai fotografuojasi bendrai nuotraukai.
Irenos RUZDINSKIENĖS archyvo nuotr.