Balta Šiaulių Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedra pasitinka atvykstančius į miestą iš tolo. Horizonte šventovė iškyla ne tik dėl grakštaus 70 metrų aukščio bokšto, bet ir dėl lokalizacijos – ji stovi ant aukštumos. Renesanso dvasios architektūros kūrinys žymi miesto urbanistinį vystymąsi. Kaip atsirado įspūdingas, vienas ryškiausių renesanso paminklų Šiauliuose, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorius habilituotas daktaras Vytautas Levandauskas.

Viduramžių architektūra Lietuvoje
Viduramžiai – Europos istorijos epocha nuo antikos iki Naujųjų laikų. Lietuvoje viduramžius ženklina eilė reiškinių: pirmosios knygos pasirodymas, švietimo sistemos vystymasis įkuriant Vilniaus universitetą ir daugybė kitų dalykų.

Lietuvos viduramžiai trunka ilgiau nei kituose kraštuose. Lietuvoje jie užtrunka iki maždaug XVI a. vidurio.

Vakarų Europos viduramžių architektūroje egzistavo romanika ir gotika – du stiliai, kurie daugiausiai reiškėsi sakralinėje, bažnyčių architektūroje ir paliko daugybę statinių, katedrų Vakarų Europos miestuose ir miesteliuose.

„Lietuvoje situacija buvo kiek kitokia, kadangi labai ilgai priešintasi krikščionybės įvedimui. Susikūrusi Lietuvos valstybė, nors ir su apsikrikštijimais kaip Mindaugo ir su kitų valdovų ketinimais, vis dėlto liko pagoniškoje terpėje. Ir tai neskatino vakarietiškų architektūros stilių plėtros, neskatino jų vystymo. Tačiau Lietuva vis tiek niekada nebuvo visiškai izoliuota ir ją su kitais kraštais siejo kultūriniai ryšiai. Pirmieji romaninės architektūros požymiai vis dėlto Lietuvoje atsirado drauge su gynybine architektūra, su pilimis, ankstyvosiomis XIV a. mūrinėmis pilimis. Dar anksčiau jos buvo medinės stilistikos“, – sako V. Levandauskas.

Romaninio  stiliaus užuomazgos aptinkamos XIV a. mūrinėse pilyse. Štai mieste, buvusiame LDK valdovų rezidencija, Lydoje (Baltarusija) galima matyti romaninių, kaip profesorius sako, arkučių motyvų, šio stiliaus užuomazgų.

Romaninio stiliaus bažnyčia – Gardino pilies koplyčia pastatyta tikriausiai XIII a. antrojoje pusėje. „Kažkiek romanikos bruožų galima apčiuopti ir Vilniaus pirmosios katedros architektūroje. Pirmoji katedra – tai vadinamasis kvadratinis pastatas, kuris buvo ir dabar yra po dabartine katedra. Tad romanikos pavyzdžių nelabai daug turime, bet negalima sakyti, kad romanikos visiškai nebuvo“, – sako profesorius.

XIV a. pabaigoje Lietuva patenka į kitą situaciją – yra priimamas krikštas. Tad prasideda bažnyčių statybos. Dauguma bažnyčių buvo medinės, nors buvo ir mūrinių. Jos jau buvo gotikinio architektūros stiliaus.

„Gotika Lietuvoje atsirado apie XIV a. vidurį ir gyvavo labai ilgai – ilgiau nei kituose kraštuose,  net iki XVII a. pradžios. Apie gotiką, kuri yra pasireiškusi Lietuvos bažnyčių statybose, būtų galima kalbėti daug. Mūrinių bažnyčių nebuvo daug pastatyta, bet pastatytosios buvo originalios. Ypač unikali ir savo architektūra išsiskirianti yra Vilniaus Šventosios Onos bažnyčia“, – sako V. Levandauskas.

Lietuvos gotika skiriasi nuo daugelio Europos šalių dėl savo statybinės medžiagos, nes anuomet tašomo akmens nebuvo, lauko rieduliai  – sunkiai apdorojami, naudojami tik pamatuose arba sienų konstrukcijų vidui.

„Buvo profilinės plytos, iš kurių galima sukurti fantastišką ažūrą, supynimų, plastiškus fasadus ir tai buvo įkūnyta Vilniaus Šventosios Onos bažnyčioje“, – sako profesorius.

Gotika dar pasireiškė Lietuvos gyvenamųjų namų ir rūmų statybose, taip pat rotušių, kurių nėra daug išlikę. Antai Kauno rotušė, nors ir buvo vėliau perstatyta, turi gotikos elementų.

Ir pilys – statiniai, kurių funkcija yra karybinė ir gynybinė, turėdavo gotikos bruožų, ypač jie ryškūs Trakų salos pilyje.
Pasak V. Levandausko, patys pirmieji statytojai, kurie mokė lietuvius mūrinių statybų technikos, buvo iš Livonijos. Bet tam tikrų patirčių pietiniuose LDK regionuose perimta buvo ir iš slavų, kurie buvo gana anksti priėmę krikščioniškąjį tikėjimą. Jie statė mūrines cerkves.

„Įtakos daugiau turėjo bent jau nuo XIV a. Livonijos statytojai. Jau XV a. Vytauto laikais atsirado tokių, nors ir permainingų kontaktų su kryžiuočiais. Ir vokiečių meistrai, Kryžiuočių ordino statytojai, vis dėlto dažnai dalyvaudavo statybose, konsultuodavo ar statydavo pilis. O Vytauto Didžiojo politika buvo gana įdomi ir permaininga, jis dažnai su Kryžiuočių ordinu bendradarbiavo įvairiomis sutartimis.

Kalbant apie nekarinius, civilinius pastatus, bažnyčias – mes tiesiog neturime archyvinių dokumentų, kurie mums leistų patvirtinti, kas buvo tie architektai, kas buvo tie statytojai.

Bet yra minimi Bernardinų bažnyčios statytojai – tai architektas iš Gdansko. Ir jis vėlgi yra iš tos teritorijos, kurią valdė vokiečių ordinas“, – sako V. Levandauskas.

Katedros priešistorė
Taigi priartėjame prie Šiaulių katedros – parapinės mūrinės bažnyčios, kuri buvo pradėta statyti XVII a. Šventovė tampa konteksto dalimi, pasakojančia, kaip formavosi Šiauliai. Tačiau Katedra turi pakankamai įdomią priešistorę minėtu architektūriniu laikotarpiu.

„Bažnyčia pastatyta senojoje turgaus aikštėje. Ji buvo viduramžiais kelių sankryžoje: vienas kelias buvo Rygos-Tilžės, kiti keliai vedė į vakarus – Telšius iki pajūrio, o rytus – iki Panevėžio ir Vilniaus. Tai yra labai svarbi kelių sankryža šioje vietoje susiformavusiai turgaus aikštei. Panašu, kad ji buvo netaisyklingos keturkampio formos, jos net ir Valakų reforma nebuvo pakeitusi. Nors šios aikštės pastatymas, erdvės ir aplinkinių pastatų architektūra ją keitė, iš esmės ji yra viduramžių palikimas“, – sako profesorius.

Pirmoji nedidelė bažnyčia, Katedros pirmtakė, buvo pastatyta aikštės rytiniame kampe ir buvo medinė.

„Žemaičiai buvo apkrikštyti 1413 m., tad buvo pastatyta keletas bažnyčių, o paskui jau karaliaus  Kazimiero valdymo metais buvo dar penkios pastatytos ir viena iš jų buvo Šiauliuose.

Toji bažnyčia pastatyta 1445 m. pageidaujant vyskupui ir žemaičių seniūnui Mykolui Kęsgailai, kurio organizacinėmis pastangomis buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, – sako profesorius. – Mes žinome, kaip maždaug ji atrodė.

Šventovė buvo medinė, tikriausiai liaudiškų formų, tam tikro stiliaus bruožų neturėjo, bet turėjo šoninę koplyčią. Matyt, buvo kryžminio plano ir be varpines (varpinės anuomet stovėdavo atskirai). Rytų pusėje buvo parapijos namai, klebonija, kur stovėjo gyvenamas namas“, – sako V. Levandauskas.

Profesorius paaiškina, ką reiškia kryžminis planas: koplyčios iš dviejų šonų arba skersinė nava, šventovės plane sudaro kryžių.

„Netgi yra žinoma, kad pirmoji medinė bažnyčia šalia turėjo mokyklą. Tai aprašoma sename vizitacijos akte, kuriame  yra pažymėta, kad ten buvo mokytojas, gero elgesio doras jaunuolis, kuris mokė jaunimą“, – teigia V. Levandauskas.

Ši medinė bažnyčia, statyta XV a., išstovėjo ilgokai – iki XVII pradžios, bet pradėjo nebetenkinti miesto poreikių, o remontuoti jos nebeapsimokėjo. Tad prasidėjo naujos mūrinės bažnyčios statybos.

„Įdomu tai, kad mūrinės bažnyčios statybų metu vis dar stovėjo medinė ir veikė. Pasižiūrėjus į šventorių, kuris yra gana erdvus, šiaurinėje pusėje dar ir dabar galima pastebėti daug erdvės. Tikriausiai toje vietoje stovėjo medinė bažnyčia, bet reikia gerų archeologinių tyrimų, kad šį faktą būtų galima patiksinti“, – sako profesorius.

Senoji nugriauta užbaigus naujosios statybą.

„Mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti XVII a. ir čia mes jau susiduriame architektūra, kuri jau vadinama renesanso manierizmu. Tokią sąvoką taikome, kadangi pas mus jis buvo kiek kitoks nei Italijoje. Ir šios mūrinės bažnyčios, kuri yra nors ir pakitusi, bet išlikusi iki šių dienų, architektūra yra labai aukštos kokybės, labai aukšto lygio. Ji yra unikali ir iš renesansinių Lietuvos bažnyčių išsiskiria tokiais bruožais, kurie yra gynybiniai“, – sako V. Levandauskas.

Profesorius pažymi, kad Šiaulių katedros architektūra yra labai aukštos kokybės ir aukšto lygio.
Artūro STAPONKAUS nuotr.