Profesorius Vytenis Rimkus nuo 1966 metų gvildena menotyros problemas daugybėje straipsnių. Ką reiškia būti menotyrininku, kas yra menotyra ir menas apskritai? Daug įvairios apimties tekstų lietuvių kalba mūsų spaudoje ir rusų kalba centriniuose Maskvos žurnaluose parašęs ir publikavęs menotyrininkas dalijasi prisiminimais apie anuometinę meno sampratą ir dėsto savo poziciją apie dabartines kultūros problemas, su kuriomis susiduriame.  

Individualiai dirbti – draudžiama
Kaip teigia V. Rimkus, Liaudies meno draugija suvaidino svarbią rolę Lietuvos kultūroje. Dabar jis taip pat egzistuoja, tik vadinasi nebe liaudies meno draugija, o Lietuvos tautodailininkų sąjunga, kuri šiemet švęs 50 metų jubiliejų.

„Liaudies meno draugija buvo įkurta 1966 m. Žinot, tai buvo drąsus žingsnis, nes visoje to meto Tarybų sąjungoje nebuvo tokių draugijų, ir staiga atsirado lyg ir poreikis. Amatininkų Lietuvoje visada buvo daug, tačiau individuali veikla buvo neleidžiama: nei kalvis, nei puodžius, nei siuvėjas negalėjo dirbti individualiai, jie turėjo priklausyti artelėms, tai tas pats, kaip kolūkis. Su laiku tos artelės išsivystė į didesnius mastus, pavyzdžiui, dailės kombinatą, kuris turėjo labai daug padalinių visoje Lietuvoje. Liaudies meno gaminius jie gamino tiražuodami į parduotuves, o amatininkai tapo eiliniais darbininkais. Taigi, individualiai dirbti draudžiama, o už tokią veiklą – baudžiama. Nepaisant to, buvo jaučiamas nuolatinis domėjimasis. Tarkime, „Aušros“ muziejus nusprendė surengti Radecko, Paulausko keramikos parodas, bet ne kaip artelių atstovų, o kaip individualių meistrų.

Taip įsteigta Liaudies meno draugija, kuri apėmė visas meno šakas, net šokius ir dainas. Po to buvo pastebėta, kad ji yra labai didelė, todėl nuo jos atsiskyrė plastikos menai – tie, kurie yra dirbami. Pagrindinis privalumas buvo tas, kad autorių gaminiai buvo parduodami pagal individualų įkainį. Tarkime, keramikas padarė puodą, tada su komisija nusprendė, kiek jis kainuoja. Tada jį galima parduoti, o mokestis nuo tos kainos bene tris kartus mažesnis, negu kai jis būtų parduodamas be draugijos ar sąjungos. Tai liaudies meistrai gavo galimybę per savo saloną parduoti savo individualius darbus su trigubai mažesniu mokesčiu“, – prisiminimais dalijasi V. Rimkus.

Anuometinis menas
Kaip pasakoja menotyrininkas, po to jau prasidėjo: parodos, draugijos, taip pat kūrėsi ir jų valdybos. Šiauliuose pirmą kartą buvo įsteigta specializuota liaudies meno parduotuvė „Devyni broliai“, kur veikia iki šiol.

„Dalyvauja parodos, liaudies menas, bet kyla klausimas, kas tas anuometinis menas? Tai buvo ir drožyba, ir audiniai, ir keramika. Palaipsniui tuo susidomėjo ir kitos tarybinės respublikos. Kai kurias šakas, pavyzdžiui, drožybą, netgi norėjo įteisinti. Dekoratyvinė drožyba buvo savaime suprantama, bet siužetinė… Juk dievukai anuomet buvo griaunami, jų skulptūros buvo verčiamos pakelėse. Kaip sakoma, religinės atgyvenos.

Taigi, iš pradžių meistrai gamina velnių serijas, juk jie irgi religinis personažas. Pamažu atgaivinamas ir tas, ir anas, muziejuose pradedama žiūrėti į rūpintojėlį, Dievo motiną Mariją, jų savitumus, liaudiškus motyvus, reikšmes, atsiranda monumentalistika.

Slapta buvo statomi koplytstulpiai, kryžiai. O slapta todėl, kad tai buvo laikoma nusikaltimu. Atsirado ir Ablingos memorialas. Kiek su juo buvo visko, kiek prieštaravimų, bet tai buvo tarsi kažkoks susitaikymo momentas. Jis pastatytas vokiečių išžudytam kaimui atminti“, – pasakoja V. Rimkus.

Taigi, Lietuvoje tuo metu vyko tam tikras tam tikrų situacijų susijungimas. Kaip teigia V. Rimkus, per šitą liaudies meną kai kurios meno šakos buvo atmetamos kaip nepriimtinos tarybinėje tikrovėje, kaip pavyzdžiui, verbos. Jos yra bažnytinio meno išraiška, todėl buvo išbrauktos.

Pamažu  šis žanras buvo pripažintas per profesionalius dailininkus, tokius kaip Antanas Gudaitis. Kaip pasakoja V. Rimkus, natiurmortuose jis tapė verbas. Būtent dėl verbų tada įvyko keli seminarai ir dabar jis jau yra lygiateisis tautodailės žanras.

„Visose šitose veiklose man reikėjo dalyvauti. Įdomiausia, kad savo diplominiame darbe Peterburge rašiau apie liaudies meną ir dievukus. Toks dalykas kaip diplominis darbas čia nelabai buvo įsivaizduojamas. O jau antrą kartą prie jų grįžau Nepriklausomybės metais, rašiau apie liaudies skulptūrą“, – prisimena menotyrininkas.

Lietuvos istorija pamažu pamirštama
Netikėtai pokalbis pasisuka apie Lietuvos istoriją. V. Rimkus pripažįsta, kad jam vis tenka susidurti su problema, kad žmonės neretai pamiršta Lietuvos istoriją ir tam tikrus svarbius faktus.

„Man tenka susidurti, kad žmonės dažnai pamiršta, neatsimena arba tiesiog nežino labai svarbių istorinių faktų, o ypač apie okupacinį laikotarpį. Atrodo, kad kai kurios pavardės yra tarytum išbrauktos iš enciklopedijų arba labai trumpai charakterizuotos. Antaną Sniečkų aišku žinote tokį, bet jo kolegas, kas jie tokie buvo?

O  kaip literatūra ir mūsų rašytojai? Kokie sudėtingi laikai... 1940 metais, kai Salomėja Nėris perėjo į komunistinę delegaciją, liaudyje, kūryboje buvo perfrazuojami  rašytojų tekstai. Tarkime, jos eilėraštis „Diemedžiu žydėsiu“ buvo pakeistas į tokius žodžius, kaip „aš diemedžiu žydėsiu, kai priešai naikins tėviškėlę, poemą jam sudėsiu“.

Tas pats buvo su Petru Cvirka. Jo paminklas tebestovi iki šiol, bet kiek pas jį buvo išdavikiškų žingsnių... Kada 1940 metais Lietuvoje vyko pradinių klasių mokytojų kasmetinis suvažiavimas, jis buvo pradedamas Lietuvos himnu. Visi, kaip priklauso, atsistojo, o P. Cvirka ne tik kad neatsistojo, bet ir cigaretę užsirūkė. Jis buvo išvadintas išdaviku.
Kai prasidėjo karas, jis pasitraukė į Rusiją, bet po kurio laiko grįžo. Yra tokių žinių, kad savo bute jis slapstė vieną ieškomą žmogų. Jo sūnus yra skulptorius, tai kada jis studijavo Dailės institute su kai kuriais šiauliškiais, negalėdavo ramiai praeiti pro jo paminklą. Tai taip tos žinios viso dingsta … Dabartinėje literatūroje, kur rašo apie praeitį, kai kas galbūt lyg ir nebežinoma.

Tarkime, Kostas Korsakas – žymus lietuvių literatūros kritikas, Lietuvos kultūros veikėjas, bet ar žinojote, kad jis nebuvo partijos narys? Čia esminis dalykas žmogaus biografijoje, o jo nelabai kas dabar akcentuoja.

Bendras kultūros fonas labai keičiasi. Dabar dauguma, ypač jaunimas, krypsta į šiuolaikines kultūros apraiškas, į muziką... Žino visokių pavardžių, o senąsias pamiršta. Bet to ir neišvengsime“, – pasakoja V. Rimkus.

V. Rimkus apie menotyrą
„Menotyra yra ne taip paprastas dalykas, kadangi pagal meno šakas, pagal meno sritis ir menotyra skaidosi. Galima sakyti, dailėtyra, muzikologija, teatrologija visa tai yra menotyra. Menotyrininkai specializuojasi pagal dailės šakas, sritis: istorija, teorija, dabartis, problematika ir t. t., ir t. t. Galų gale geresni būna rezultatai, kai žmogus specializuojasi.
Apskritai, kas ta menotyra? Ir iš karto grįžtame prie klausimo, o kas čia menas yra, koks meno apibrėžimas? Filosofai nuo pat graikų laikų bando tai apibrėžti, bet galutinio apibrėžimo tai nėra. O iš visų jų aš pasirinkčiau vieną: „Menas – tai yra veikla, vienijanti dvasinį žmonių buvimą“.

Meno kūriniais, menine veikla mes tampame artimesni vieni kitiems. Menas juk neegzistuoja gamtoje, gamta nesuteikia meno. Meno veikla neskirta materialiam žmogaus buvimui kaip gyvūnijos pasaulyje. Menas skirtas dvasiai.

Ir kiekvienas meno kūrinys pats savyje neegzistuoja. Jis egzistuoja man, jums, dar kažkam ir taip susidaro bendras trikampis – mes tampame artimesni. Ir nebūtinai meno kūrinį turime girti: aš girsiu, jūs peiksite, bet mes vis tiek bendrai jį vertiname. Tai gal toks meno uždavinys ir yra, juk kada klausomės muzikos koncertų salėje, kai kurie tai priima, kai kurie ne, bet vis tiek visi jaučia šalia esantį. Juk labai nejaukiai jausiesi, jei grojant orkestrui tu tik vienas klausytojas būsi – ir muzika jau visai kitaip veiks. Arba į paveikslą aš žiūriu, šalia stovintis žiūri tą patį paveikslą – mūsų nuomonės apie paveikslą gali nesutapti, bet vis tiek tarp abiejų žiūrovų atsiranda bendravimo elementas.

Menotyrininko funkcija yra galbūt visuomenei padėti įeiti į meno pasaulį. Jei menotyrininkas kažką kritikuoja, tai eina pagerinimo, patobulinimo linkme, nors čia ir visaip gali būti. Menotyrininko užduotis – galbūt ribų klausimas: kur menas, kur ne menas. Ir galutinių tų ribų nėra – jos vis persilieja. Tai yra diskusijų objektas, o pati diskusija jau sukelia dėmesį, įtraukia žmones į meno gyvenimą. O tie, kurie yra su menu susiję, jau yra geresni visuomenei, ir todėl meno, kultūros (menas ir kultūra yra beveik tapatūs, nors galbūt menas į kultūrą įeina) reikšmė yra labai didelė žmonių bendravimui, tautų bendravimui, valstybių bendravimui, gyvenimo kokybės (jei suprasime, kad žmogus dvasią turi) pagerinimui, o galutinai, galima sakyti, ir materialinės gerovės pagerinimui.“