Kartu su šiauliečiu kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu toliau vartome Šiaulių miesto istorijos puslapius. Šį kartą kraštotyrininkas mums papasakojo apie pirmąsias krikščionybės užuomazgas mūsų mieste.

Sužinojome, kur stovėjo seniausias krikščioniškasis altorius, kaip atrodė ir kuo ypatinga buvo pirmoji medžio bažnyčia, kas buvo pirmieji Šiaulių bažnyčios klebonai bei kuo Šiauliams net triskart lemtingas šventasis Mauricijus.

Kur stovėta pagonių aukuro?
Pačios seniausios medžio bažnyčios pamatai tebeglūdi žemėje, Katedros šventoriaus šiaurinėje dalyje. Apie 1972-uosius, tvarkydamas aplinką, juos aptiko Balys Tarvydas ir nustatė, kur stovėjo pats seniausias krikščioniškasis altorius. Ten, kur anksčiau – pagoniškasis aukuras.

Dabar toje vietoje stovi koplytstulpis, – taip tą šventvietę 1975 m. įamžino tuometinis Šiaulių klebonas Liudvikas Mažonavičius.

Pasak V. Purono, tai itin šventa vieta, nes anuomet altoriai būdavo statomi pagonių aukurų vietose, t. y. bene dvi religijos toje pačioje vietoje garbino tą patį sutvėrėją.

„Logiška tarti, kad anksčiau ar vėliau Šiaulių archeologai šiais pamatais susidomės, nes tyrinėjimas gali būti nepaprastai įdomus“, – sako kraštotyrininkas.

Bažnyčia pagonybės centre
„Kodėl Dievo namuose kunigui buvo liepta nuolat gyventi?“ – svarsto ilgalaikis Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologijos skyriaus darbuotojas B. Tarvydas vienoje iš savų monografijų. Ne vienas istorikas ir rašytojas rasdavo daug peno savo fantazijai šiame sakinyje. Iš tiesų, kodėl bažnyčioje, kodėl ne klebonijoje, ne atskirame pastate? Tai katalikų tradicijai nepriimtina.

Tad V. Puronas siūlo pabandyti įsivaizduoti aną medžio bažnyčią, kuri 1445 m. buvo pastatyta toje vietoje, kurioje buvo pagonių žinyčia, Šiaulių žemės religinis centras. Kaip elgtis, kad kietakakčiai žemaičiai, norėdami garbinti Perkūną, lenktų savo sprandus mūsų sutvėrėjui, o kunigui beliktų juos kreipti teisinga linkme? V. Purono teigimu, nors nė vienas istorikas to neneigia, tačiau kažkodėl nelabai yra ką paskaityti šia tema.

Bažnyčios aprašas
Daugiausia žinių apie šį neišlikusį pastatą išliko 1621 m. rugpjūčio 1 d. vizitacijos akte – itin retame ir vertingame dokumente. Jame rašoma, jog bažnyčia medinė, sena, gresia griūti. Abejojama, kam ji yra dedikuota. Iš paveikslų ir kryžių galima spręsti, kad buvo pašventinta Lenkijos karaliaus Zigmanto III, taip pat ir didžiojo kunigaikščio Žemaičių seniūno Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu Petro Tarvainio medinės bažnyčios kairėje pusėje statoma mūrinė. Iš tolesnio aprašymo matyti, kad pastatas buvo nedidelio tūrio, bet išlakus, nes tilpo didysis trijų tarpsnių altorius, puoštas paveikslais, šventųjų Petro ir Povilo skulptūromis. Bažnyčia galėjo būti su šonine koplyčia arba kryžminio plano, nes minimas ir šoninis tamsus altorius su medinėmis žvakidėmis evangelijos pusėje (šis altorius, atrodo, pastatytas vėliau, apie 1601 m.).

Už suveriamų ąžuolinių durų buvo zakristija su gražia krosnimi, dekoruota uogų piešiniais. Zakristija sujungta su sakykla; be to, virš jos buvo nedidelė patalpa – sakrariumas, kur stovėjo vargonai. Tai kiek neįprasta – dažniausiai vargonus įrengdavo choruose. Būtent toji kiek neįprasta interjero ypatybė galbūt mena pirmąją pastato paskirtį – kur nors čia buvo ir patalpa, anuomet skirta gyventi kunigui.

Varpai. Senoji bažnyčia neturėjo bokšto, medinė varpinė stovėjo šalia jos, arčiau miesto. Jame minimi du varpai, buvę vizitacijos dieną. Trečiasis kabojo šalia statomos mūrinės bažnyčios, į kurią buvo įkeltas ir pakabintas baigus statybas.

Klebonija. Šalia medinės bažnyčios stovėjo mediniai klebonijos pastatai, einant į bažnyčią iš dešinės – mokykla ir vikaro namas po tuo pačiu šiaudais dengtu stogu.

Išliko jų aprašai, iliustruojantys žemiškąją bažnyčios tarnų buitį, kuriuos cituoja V. Puronas: „Parapijos namai yra į rytus nuo kalniuko, iš visų pusių geros išorės, malonūs ir jaukūs. Gyvenamasis namas naujas ir elegantiškas. Pirmas butas arba valgomasis – didelis, su prieškambariais ir valgomuoju, mūrinis, su kaminu. Prieš jį – kitas butas, turįs du kambarius. Trečias butas yra po antruoju – tai pirtis.

Vienoje pusėje ūkio pastatas, per vidurį perskirtas. Kitoje pusėje alyvų ir gėlių sodas. Kitoje pusėje plynia, obelynas, daržovės. Šeimyninis pastatas vienas, kiek kitaip padarytas, tinkąs ir šeimynai, ir paprastam sandėliui. Pirtys yra skirtingos: pavaldžiai liaudžiai ir bažnyčios valdiniams pavestos valdyti. Vikaro butas – tinkamas, einant į kleboniją iš dešinės, su kaminu, šiaudais dengtas. Čia yra kamara laikyti daržovėms ir maisto produktams. Prieš tą butą yra mokykla po tuo pačiu stogu. Mokytojas – gero elgesio jaunuolis, doras, pakankamai mokytas, todėl tinkamas jaunimui mokyti.“

Pirmieji du klebonai – du Martynai
Spėjama, kad pirmuoju Šiaulių bažnyčios klebonu buvęs vėlesnis Žemaičių vyskupas Martynas (1453–1454). Pasirinkimui nebuvo daug kandidatų, teigia B. Tarvydas, nes beveik visą tos bažnytėlės veikimo laiką nebuvo Lietuvoje kunigų seminarijos.

Vyskupas Motiejus Valančius Žemaičių vyskupystėje mini, kad XV a. pabaigoje Šiauliuose klebonavo kitas šviesus žemaitis, vėliau žinomas Žemaičių vyskupo Martyno II vardu (1485–1501). V Puronas atskleidė, kad spėjama, jog jo iniciatyva prie Šiaulių bažnyčios buvo įsteigta mokykla. Tiedu Martynai – pirmieji mūsų dvasiškių vardai.

Triskart lemtingas šv. Mauricijus
Kraštotyrininkas klausia, ar atsimename, kurią 1236 m. dieną įvyko Saulės mūšis? Ir iškart atsako, jog šv. Mauricijaus, rugsėjo 22-ąją. O tai pat paaiškina, kad šv. Mauricijus buvo juodaodis, vienintelis tokios odos spalvos tarp šventųjų.

„Mauricijus buvo Romos imperijos Tėbų legiono karininkas, krikščionis. Kai žygio metu dalinys įsikūrė stovyklą Oktodurume prie Rhone upės, imperatorius Maksimilijonas įsakė kariuomenei aukoti pagonių dievams. Tėbų legiono krikščionys, padrąsinti Mauricijaus, atsisakė tai daryti ir visi buvo nužudyti. Tas aprašyta Liono vyskupo Šv. Eucherijaus pranešime, rašytame V a. pirmoje pusėje vyskupui Salvijui. Mauricius buvo paskelbtas šventuoju“, – ištrauką iš A.  Bulotos ir L. Benio „Šventųjų gyvenimai“ cituoja V. Puronas.

Kas galėjo įsivaizduoti, kad Šiauliams šv. Mauricijus bus triskart lemtingas?

Pirma – Saulės mūšis įvyko šv. Mauricijaus dieną, antra – šv. Mauricijus buvo Livonijos ordino patronas.

O trečia, kaip aiškėja iš 1621 m. bažnyčios vizitacijos, Šiaulių medinėje bažnyčioje buvo portatilis su kankinių šv. Mauricijaus ir šv. Irenejaus relikvijomis, pašventintas Vilniaus vyskupo Voinos. „Kokiais keliais šio šventojo relikvijos pasiekė būtent Šiaulius. Kodėl Šiaulius? Dievo pirštas ar paprastas atsitiktinumas? Atrodo, kad iki šių dienų Šiaulių katedroje tebesaugoma toji šv. Mauricijaus relikvija, 1930 metais iš naujo pašventinta Kauno archivyskupijoje“, – teigia V. Puronas.

Senasis bažnyčios varpas.
Iš L. Jakavičiaus sapnininko

V. Puronas mums papasakojo apie krikščionybės eros pradžią mūsų mieste.
V. Purono pieš.

Spėjama, kad Šiaulių katedroje  tebesaugoma Šv. Mauricijaus relikvija.
V. Purono nuotr.