Kapstatų kaime, Endriejavo apylinkėse, Klaipėdos rajone gimusi Elena Adomavičienė daugeliui šiauliečių buvo žinoma kaip pedagogikos mokslų daktarė ir docentė, garbės kraštotyrininkė, Šiaulių jaunųjų mikeliukų mokyklos įkūrėja ir Mikelio prizo laureatė. Studijų suole pradėjo domėtis kraštotyra, kurios ji nepaleido visą savo gyvenimą, nors pradėjo nuo informacijos rinkimo apie savo šeimą ir giminę.  

Pati Elena kažkada  buvo sakiusi, kad ji kaip tas Mykoliukas – bėga ten, bėga šen. Tačiau kraštotyrą mylėjo labiausiai ir visa širdimi daug metų atidavė įvairiems jos tyrinėjimams. Jau ketveri metai, kai šios daug dirbusios ir visiems patarimų nestokojančios ne tik kraštotyros, bet ir gyvenimo mokytojos nebėra. Tačiau apie šią  asmenybę  išlikę daug informacijos, darbų, liudijančių jos gyvenimo veiklą. Ypač artima su E. Adomavičiene buvo kraštotyrininkė šiaulietė Irena Rudzinskienė, kuri „Šiaulių naujienoms“ rodė išsaugotus Elenos laiškus, eilėraščius ir knygas bei straipsnius apie ją, pasakojo atsiminimus, dar gyvi atmintyje išliko ir pokalbiai telefonu su E. Adomavičiene.

„Jei pavargai, pastovėk prie tėviškės beržo...“
„Jei pavargai, pastovėk prie tėviškės beržo...“ – taip  rašė Elena savo straipsnyje laikraštyje „Gimtinė“. Pažinau šią nuoširdaus patarimo nestokojančią šių eilučių autorę dar tuomet, kai ji atvyko į Šiaulius 1982-aisiais. Ir pradėjusi dirbti įsijungė į kraštotyrininkų gretas, universitete dėstė kraštotyros pagrindus. Labai reikšmingų patarimų pateikusi visiems mums, tokių praktinių žinių neturėjusiems, pavyzdžiui, kodėl tampame kraštotyrininku. Ji gebėjo įžiūrėti žmogaus prigimties gerąsias savybes. Kiekvienas vaikas gimsta smalsus, tyrinėja aplinką, ištisai kelia klausimus. Gerai, jeigu mama ar tėtis pasako, o jeigu siunčia nuo savęs užsiimti kuo nors kitu, nelįsti į akis, taip jį atgraso nuo tyrinėjimų, atradimų noro.

Dažnai E. Adomavičienė kraštotyrininkus prilygindavo grybautojams, kurie ir neradę vis tiek į tą pačią vietą vėl ir vėl eina. Atradimai labai smagūs ir jie skatina ieškoti, nes kraštotyrininkui reikia išgyventi tą atradimo džiaugsmą ir patekti į tą taką, kuris parodo ką ir kaip toliau daryti. Ji mokė mus tiksliai ir taisyklingai metrikuoti, kaip tinkamai vesti dienoraščius, kurie vėliau padeda patikslinti žinias. Tokia ji – nuostabi patarėja, sukauptų žinių skleidėja – išliko visą mūsų bendravimo laikmetį. Mokėjo šypsotis ir bendražygiui, ir savo įkurtos Mikeliukų mokyklos klausytojui, kiekvienam pakalbintam. Gal todėl bendraudama su šiuo žmogumi rasdavau vidinę ramybę. Galėjau su ja apie daug ką pasikalbėti, išsiaiškinti, kas rūpi, suprasti, o svarbiausia – išmokti. Tokių dalykų, kurie žmogui, neišklausiusiam paskaitų, nebaigusiam aukštųjų mokslų, tapdavo visiškai suprantami, priimtini savų darbų ruošimui. Ir ne tik. Egoistiška būtų sakyti, kad ji buvo tik nuostabi mokytoja kraštotyrininkui – tai asmenybė, šviesulys susvetimėjusiame, materialinių vertybių troškulyje gyvenančių pasaulyje...“

Teko laiškuose atsiprašyti už neištesėtą pažadą
„Ačiū Tau už viską: laiškus, laikraščius, malonius žodžius... Nesielvartauk – viskas gyvenime ateina ir praeina be mūsų... O mes, kas mes? Dulkelės.“ Šiuos žodžius ji man parašė 2011 metų gruodį, kai gavo mano laišką, kuriame atsiprašiau Elenos, jog negalėjau jai pranešti, nors pažadėjau, apie kraštotyrininkų suvažiavimą. Tiesa, ir pati apie jį sužinojau visai atsitiktinai – iš informacijos Šiaulių rajono puslapyje.

Buvome kalbėjusios su Elena ir ji tikėjosi, kad į šį suvažiavimą ją dar nuveš sūnus. Be to, tais metais buvo švenčiamas 50 metų kraštotyros jubiliejus. Paprastai tokiose suvažiavimuose dalyvauja visi garbės kraštotyrininkai, tad turėjome dalyvauti ir mes, bet niekas nepakvietė.

Mes kartu tais pačiais 1995-aisiais metais gavome garbės kraštotyrininko vardą. Būtent po to suvažiavimo ir kilo idėja Šiauliuose skatinti jaunimą domėtis kraštotyra. Po suvažiavo keliaujant į Šiaulius ir buvo pasakyti žilagalvių žodžiai, kad reikia kurti jaunųjų kraštotyrininkų mokyklėlę, nes trūksta jaunimo.  Kai jau pradėjo veikti Mikeliukų mokykla, mes kartu su E. Adomavičiene buvome kviečiamos kaip garbės kraštotyrininkės ir drauge recenzuodavome mokinių darbus.“

Kuklumas, nuoširdumas ir kitų darbų įvertinimas
„Elena buvo tas žmogus, kuri savo darbus labai kukliai pristatydavo, tačiau kitų džiaugdavosi, labai juos girdavo. Net man vieną kartą ji yra atsiuntusi sudarytą giminės medį ir užrašė, kad neva aš galėčiau geriau tokį darbą padaryti, nei ji padarė. Tačiau juk būtent ji ir mokė mus tos kraštotyros.

Net 2003-iaisiais metais išleidusi savo knygą „Žvilgsnis į praeitį“ pavadino mažu darbeliu. Gavau jos laišką su knyga: „Mieloji Irena, aš padariau mažą darbelį. E. Adomavičienė, Šiauliai.“ Ši knyga parašyta siekiant nušviesti bent mažą Endriejavos ruoželį aprašant Endrejavo Švento apaštalo Andriejaus bažnyčią.

Šis istorinis ruoželis, kurį aprašė Elena, ir man svarbus. Perskaičiusi jos knygelę suradau, kad ten kunigavo Justinas Lapis. Tai kunigas, kuris nuoširdžiai tarnavo žmonėms ir jis mano šeimai buvo artimas. Kunigas J. Lapis (1884–1967) gimė Elenos gimtuosiuose kraštuose, tačiau nuo 1918 metų iki mirties kunigavo ir gyveno Šiauliuose. Šis kunigas buvo palaidotas Donelaičio kapinėse, tačiau 1999 metais spalio 18 dieną buvo perlaidotas į Šventojo Jurgio bažnyčios šventorių. Ir Elena dalyvavo šio kunigo perlaidojimo ceremonijoje.

Aš ir Elena – abi buvome net tada, kai klebonijoje buvo ruošiama Šiaulių Šventojo Jurgio bažnyčios istorija, nes kunigas J. Lapis lydėjo mano pačios šeimos gyvenimą, tėvų santuoką, visų mūsų vaikų krikšto, auklėjimo laikotarpiu, laidotuvėse (iki 1944 metų mūsų  išvykimo į Panevėžį).

Vartant Elenos knygelę mane užkabino vienas sakinys, kuriame aprašomas apie ten prieš karą ir pasibaigus karui vargonavusį endriejaviškį Kostą Budraitį. Šis kraštotyros faktas mane nuvedė ieškant informacijos apie kražiškį Budraitį, kuris, kaip pasirodo, yra vienas iš dvylikos vaikų mano renkamai Budraičių giminės genealogijai – „Kražių dalyvių ainiai Budraičiai“. Tuomet rinkdama medžiagą apie Budraičius vykau specialiai į Klaipėdos kraštą, į Obelius ir į Vilnių. Ieškojau medžiagos apie Budraičius archyvuose. Taip pat Elena ne kartą lankėsi pas mane. Iki pat to laiko, kol neatsisveikino – rašiau jai laiškus, o ji man skambindavo telefonu. Visuomet padėkodavo. Tai šviesus žmogus, kurio daugeliui trūksta.“

Pokalbiai, kurie vis dar skamba
„Kai Elenai visai sušlubavo sveikata, ji nebegalėjo tvarkingai rašyti laiškų, nes praleidinėdavo raides. Kaip ji pati sakydavo, mintys bėgdavo greičiau, nei ranka jas užrašydavo. Tačiau būdama pedagoge, negalėjo sau leisti netaisyklingai rašyti. Taip ir nutrūko mūsų susirašinėjimai.

Po kiekvieno laiško sulaukdavau Elenos skambučio.

„Mieloji Irena, ačiū tau už tokius gražius žodžius ir įdomius laiškus. Man labai gaila, kad nebegalėsiu paruošti medžiagos apie tave... tavo laiškai – epistolinis žanras sodriam rašiniui.... tavo siunčiama medžiaga... kaip dar norėčiau apie tai parašyti...“ Tokie buvo paskutinieji telefono skambučiai iš Obelių, kurie vis dar skamba mano ausyse ir sukelia skaudų gniužulą gerklėje. Ne todėl, kad mieloji, nuoširdžioji Elena jau nebeparašys išsvajoto rašinio. Ašaros aptemdo akis nuo netekties skaudulio, kad nebeturiu kam rašyti tokių laiškų. Ne tik tokių, pasakojančių apie gyvenimo akimirkas bendraminčių aplinkoje, kaip rašydavau Elenai.“

2016 07 29 06

E. Adomavičienei įteiktas šeštasis Mikelio prizas (1996 metai).
 Irenos RUZDINSKIENĖS archyvo nuotr.

2016 07 29 05

E. Adomavičienė (stovi) yra jaunųjų kraštotyrininkų  Mikeliukų mokyklos įkūrėja. Nuotraukoje kartu su kitais kraštotyrininkais – moksleivių darbų recenzentais.
Irenos RUZDINSKIENĖS archyvo nuotr.

2016 07 29 03

Jaunųjų mikeliukų 7-oji laida. Mokslo metų baigimo šventėje mokiniai ir jų darbų recenzentai (iš karės) sėdi L. J. Pranienė, E. Adomavičienė, I. Rudzinskienė, V. Šegždienė, J. Krivickas. J. Urbonienė, R. Giržadienė.
Irenos RUZDINSKIENĖS archyvo nuotr.

Į viršų