Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Istorijos ir filosofijos katedros vedėja profesorė Rita Regina Trimonienė sako, jog kalbėdami apie Lietuvą XIII a. istorikai kelia daug hipotezių, ypač apie Šiaulių žemę. Sunkiai patvirtinamais istoriniais faktais apie Lietuvos valstybės kūrimąsi vieni tiki, kiti įsitikinę jų netikrumu prieštarauja. Ką byloja istorikų hipotezės apie Šiaulių žemę?
Šiaulius pirmiausiai siejame su Saulės mūšiu
Nėra visiškai aišku, ar dar prieš Mindaugą jau buvo Lietuvos valstybė, ar būtent jis sukūrė Lietuvos valstybę, tačiau oficialiai šis pasiekimas yra skiriamas būtent jam.
R. Trimonienė sako, kad netgi neturime nė vieno istorinio šaltinio, sukurto pačių lietuvių ar žemaičių. Tad rašė kiti. „Visi šaltiniai svetimi – rusų, vokiečių, šiek tiek – lenkų. Kiek jie matė, kiek jiems buvo įdomu, svarbu parašyti, tiek jie ir parašė. O rašė žiūrėdami iš priešo, ne iš sąjungininko ar gerai pažįstančiojo pusės. Priešus reikia pažinti, tačiau XIII a. kaip tik buvo susipažinimo amžius, nes tik tada prasidėjo kryžiaus karai į Lietuvą“, – sako profesorė.
Pirmasis kryžiaus žygis, surengtas į mūsų žemes buvo 1236 m., kuriuos ir siejame su Šiauliais. Ankstyviausias šaltinis, kuris pasakoja apie Saulės mūšį, yra eiliuotoji Livonijos kronika, parašyta livoniečio XIII a. antrojoje pusėje. „Parašyta jau išaugus naujai kartai po mūšio, bet vis tiek manytina, kad pasakojo tie, kurie dalyvavo arba bent jau neblogai žinojo apie Saulės mūšį. Pasakojimas parašytas senąja vokiečų kalba eilėmis apie tai, kaip kalavijuočiai pralaimėjo prie Saulės išjuokiant, beje, tuos kalavijuočius. Tuo metu Livonijos ordino magistras Folkvinas labai priešinosi žygiui, kadangi žinojo, jog tos žemės yra menkai ištyrinėtos, žinomos ir kad ten yra pavojinga keliauti“, – sako R. Trimonienė.
Tas pirmasis kryžiaus žygis buvo surengtas, istorikų manymu, būtent į to meto Žemaitiją, bet ši kaip teritorinis arba visuotinis administracinis dalinys tuo metu dar neegzistavo. Žinoma, kad teritoriją valdė du galingiausieji vyriausieji vadai, kunigaikščiai: vakarinė-šiaurės vakarinė dalis buvo valdoma Vykinto, rytinė-pietrytinė dalis – Gerdvilo.
Kaip Eiliuotoji kronika rašo, priešams nusiaubus ir apiplėšus teritorijoje buvusius kaimus, gyvenvietes, žemes, pasiėmus grobio, belaisvių, galvijų ir pan. grįžtant į Rygą pasitiko pasala ties Saule. Klausimas – kur ta Saulė.
„Folkvinas ragina riterius kuo greičiau susikauti, bet riteriams gaila žirgų, geriau išvengti mūšio. Jie lieka nakvoti. Iš ryto, atvykus naujoms Vykinto pajėgoms, kai kas spėja, kad net ir lietuviai galėjo atsiųsti tam tikras pajėgas, buvo susikauta. Kadangi kovos laukas buvo pelkėta ir miškinga vieta, riteriams buvo sunku kautis, kariuomenė buvo sutriuškinta, galų gale užtvatinta basliais. Tai buvo vienas iš ginklų ir, beje, labai sėkmingų. Ypač kai žmogus negali gerai pajudėti su šarvais, turint omenyje, kad tai buvo ruduo (koks oras nesakoma), bet žiediniai riterių šarvai ilgiau pabuvę šlapi per tris-keturias dienas pradėdavo rūdyti. Judesiai galimai negalėjo būti staigūs. Pralaimėjime žuvo 480 riterių, apie 2000 karių, tarp jų ir vietinių iš Livonijos pusės, taip pat pskoviečių, novgorodiečių, dalyvavusių tame mūšyje. Taigi su tuo pirmu kryžiaus žygiu paprastai ir siejami Šiauliai“, – sako profesorė.
Vis dėlto niekur nenurodyta, kurioje vietoje buvo ta Saulė. „Įvairių hipotezių yra – ir dėl Latvijos, dėl tų pačių Šiaulių žemės, jokiu būdu ne miesto. Taip pat yra hipotezė, kad jos būta ties Tverais, hipotetikai ir netgi iki Baltarusijos nukeliauja. Bet tai jau tolimos hipotezės, nors yra ne vienas straipsnis parašytas apie tai, kad buvo Baltarusijos Saulė. Tad jeigu tai buvo ties Šiauliais, greičiausiai kažkur priešai turėjo grįžti, vadinasi, turėjo būti Žemaitijos pakraštyje. Viena iš hipotezių Šiaulius, ką mes darome, sieja su miestu. Tradiciškai turėtų būti viso krašto gimtadienis, siejamas su šita 1236 metų data“, – sako profesorė.
Šiauliai Mindaugo kovose
Kita data Šiaulių žemę iškelia su kovomis dėl Mindaugo sosto. 1248 m. prasideda pilietinis karas, Mindaugas siekia sosto ir pradeda kovoti su savo brolėnais, kitais kunigaikščiais. Į kovą įsijungia taip pat ir žemaičiai, tarp jų ir vienas iš Žemaitijos stambiųjų kunigaikščių – Vykintas. Minimi broliai Bulioniai (Bulevičiai, Bulaičiai) – lietuvių kunigaikščių giminė, kurių valdos veikiausiai buvo Šiaulių žemė, kaip rašoma šaltinyje rusėnų kalba. Šiame šaltinyje minimi tiek žemaičių, tiek ir ne žemaičių kunigaikščiai.
Vienas iš Bulionių (Vismantas) buvo vedęs būsimąją karalienę Mortą. Jis stojo į Vykinto pusę vidaus kare prieš Mindaugą. 1251 m. jis žūsta kovoje su Mindaugu mūšyje ties Tverais. Mindaugas veda našlę, būsimąją Mortą. O Mortos sesuo buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto, kuris vėliau sukėlė maištą 1260 metais prieš Mindaugą ir buvo vienas iš Mindaugo ir jo vaikų žudikų. Tokie Šiaulių žemės opoziciniai ryšiai.
Pirmasis hipotezę pagrindė Vilniaus universiteto profesorius Edvardas Gudavičius, kuris teigia, kad greičiausiai Bulioniai buvo Šiaulių kunigaikščiai, Šiaulių kariniai vadai, o Šiauliai nebuvo ištikimi Mindaugui ir stojo opozicijon. Tai viena iš tebevyraujančių hipotezių. Tačiau yra kitų.
Bulionis pirmą kartą mini Voluinės kronika 1219 m. Joje išvardijami Lietuvos kunigaikščiai, kurie pasirašė su Haličo-Voluinės kunigaikštyste sutartį. Galima pastebėti tam tikrą lietuviškų žemaičių žemių konfederaciją. Čia minimi Lietuvos kunigaikščiai – Dausprungas, Mindaugas ir kiti. Toliau – žemaičių kunigaikščiai, tarp jų Vykintas, Gedvilas, čia būtent ir išvardijami Bulioniai – trys kunigaikščiai – Vismantas, Gedvilas ir Sprudeika.
Nors E. Gudavičius teigia, kad Bulaičiai-Bulionys yra Šiaulių, kiti istorikai teigia, kad greičiausiai tiek Ruškaičiai, tiek Bulionys buvo nuo Laukuvos, Tverų, Varnių teritorijos.
Kai Bulionys išmiršta (ne tik Vismantas žūva tame mūšyje, bet ir jo broliai – Gedvilas ir Sprudeika), Šiaulių žemė ilgą laiką išvis nebeminima jokiuose šaltiniuose.
Istorikai kelia hipotezę, kad greičiausiai po 1251 m., kada žūsta šis Šiaulių žemės elitas ir jo nebėra, Mindaugas greičiausiai pajungia Šiaulių žemę sau. Ji tampa pavaldžia dalimi.
Kita hipotezė atsako, kodėl vokiečiai, Livonijos kronikos nebemini šiauliečių. Greičiausiai tose žemėse niekada nebevyko pasipriešinimai žygiuojantiems Livonijos ordino riteriams į Žemaitiją. Galbūt žygiuojantieji atsipirkinėjo duoklėmis, kadangi nebuvo jokio elito, organizuojančio stoti kovai prieš juos. Galbūt tai buvo žemė, pro kurią livoniečiai galėjo apskritai laisvai praeiti, tad nebuvo ir jokio reikalo rašyti apie vietinius.
Per daugiau nei šimtą metų apie Šiaulių žemę tylėta
Trečią kartą Šiaulių žemė – Saulen, vokiečių minima 1348 m. – beveik po šimto metų, kada pirmą kartą šiauliečiai nepraleidžia Livonijos riterių kariuomenės ir pasipriešina keliaujantiems keliais būriais siaubti Žemaitijos ir Lietuvos.
„Livonija surengia netgi du žygius ir taip pat jų metu nusiaubia ir Šiaulių žemę. Kaip tik čia Baltramiejus Hionekė, Livonijos ordino kronikininkas pamini, kad Saulen visiškai nusiaubta – „totaliter devastate“. Jis pamini tik Saulen. Deja, šios kronikos originalas neišlikęs. Šiek tiek vėlesnėje Livonijos kronikoje metraštininko Hermano Vartbergės taip pat aprašomi šitie du žygiai. Jis įterpia, kad buvo nusiaubtos, sunaikintos keturios pilys Šiaulių žemėje.
„Dėl vienos pilies – Dubysen (Dubysos) paprastai nesiginčijama ir teigiama, kad tai buvo Bubių pilis. Ji rodo Šiaulių žemę. Bet dėl kitų pilių, tarkime, Kulen (Kulių), Ceilen (Ceilos) ir Bussike – identifikavimo vyksta ginčai. Kulių pilis dažnai identifikuojama su Jurgaičių piliakalniu, dabartiniu Kryžių kalnu. Ceila kartais identifikuojama su Šiauliais, bet vėlgi kiti sako, kad tai Salduvės. Vieni tam prieštarauja, kiti dar kelia ją į Šiaulėnus. Robertas Jurgaitis nukelia į Bridvaišio piliakalnį, jis taip pat identifikuoja apie Pašvitinį tas keturias pilis. Vacio Vaivados teigimu, pilys buvo ties Laukuva“, – pilių lokacijos variantus vardija profesorė.
Anot jos, per šituos du žygius Šiaulių žemė buvo taip smarkiai nuniokota, kad virto iš esmės dykra, beveik be gyventojų. Ir archeologiniai kasinėjimai rodo, kad gyventojų skaičius sparčiai mažėjo. Kai 1390 m. buvo pasirašoma sutartis tarp žemaičių ir Livonijos, kurioje minimos beveik visos Žemaitijos žemės, Šiaulių žemė nefigūruoja. Vadinasi, ji buvo išnykusi – nebuvo elito ir gyventojų mažai.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad čia būta gyvenviečių, piliakalnių, bet jie nėra išsamūs. Lingvistiniai tyrimai rodo, kad šita teritorija nėra absoliučiai žemaičių, o yra maišytas polietninis regionas, kuriame buvo Žiemgalos įtakos, aukštaičių ir žemaičių. Žemaitijos dalimi Šiauliai tapo tiktai XV amžiuje. Tada vyksta valstybės centralizacija.
„Būtent XV amžiaus viduryje, be jokių abejonių, Šiauliai iškyla kaip valsčiaus centras. Šiauliai iškyla greičiausiai todėl, kad nebuvo naujas darinys ir tampa Šiaulių valsčiaus centru, Žemaitijos dalimi. Minima XV a. viduryje funduota parapinė bažnyčia – pirmoji visoje šiaurės, šiaurės vakarų Lietuvoje parapinė bažnyčia. Visur telkiasi bažnyčios, jos pradedamos kurti 1417–1421 metais centrinėje Žemaitijoje“, – sako profesorė.
Šiaulių žemė 1251 m. tampa pavaldi Lietuvos valdovui, o XV a. vidury ji yra pavaldi ne Žemaitijos seniūnui, o Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.
„Tai rodo tam tikrą tęstinumą, kad štai nuo XIII a. buvo pavaldi didžiajam kunigaikščiui ir toliau išlieka didžiojo kunigaikščio valda. Labai tampa svarbi tiktai XVI a., kai Žygimantas Senasis ją atiduoda valdyti savo nesantuokiniui sūnui Vilniaus vyskupui Jonui, kuris įkuria Joniškį“, – pasakoja R. Trimonienė.
Po 1440 metų Šiauliai iškyla su funduojama parapine bažnyčia. Minimas valsčius, renkami nedideli mokesčiai į kunigaikščio iždą. Jeigu kituose Žemaitijos valsčiuose, kurių buvo iš pradžių buvo 60, paskui jau 29, dauguma turėjo tijūnus, tam tikrą bajorų elitą, tai Šiaulių valsčiuje dominavo smulkioji bajorija ir niekada elitas neatsikūrė.
