Sunku vienu trumpu sakiniu apibūdinti tokią iškilią asmenybę kaip Vytenis Rimkus. Profesorius, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos visuomeninis veikėjas, Šiaulių miesto Garbės pilietis, dailininkas, menininkas, Mikelio prizo laureatas... Ir taip be galo. Daug visko gyvenime patyręs ir įvairiausių apdovanojimų pelnęs šiaulietis prisiminimais grįžta į tuos laikus, kai nepriklausoma ir laisva Lietuva buvo svajonė ir siekiamybė, o pokalbį pradeda garsiai svarstydamas kraštotyros ir savojo krašto sąsają.

„Kraštotyra... Žinot, kaip čia pasakius, kraštotyros terminas yra labai platus. Jame sutelpa visas gyvenimas. Kai pradedi suvokti, kad yra tai, kas nusėda kažkur tavo atmintyje ir po to grįžta kalbos ir rašto požiūriu. Kraštotyros pagrindas yra savas kraštas. Bet tada koks tas savas kraštas? Kokios jo ribos? Vėl atsiranda problema. Tai yra gimtinė, po to platesne prasme, miestas, tada kraštas kaip tautinė riba, galų gale pasiekia ir prasiskiria į visą pasaulį“, – svarsto V. Rimkus.

Tautinė išeities pozicija
„Tada gyvenimas Sibire, tūkstančiai lietuvių... Ar Sibiras yra mūsų kraštas ar ne? Ar jie įeina į mūsų kraštotyrą? O Amerikos lietuviai? Milijonas lietuvių kilmės amerikiečių. Ryšiai yra kažkokie, tai gal jie įeina į mūsų kraštotyrą? Čia kalbame apie tautinę išeities poziciją. Aš manau, kad kraštotyra yra nevienodai suvokiamas dalykas. Galbūt tai priklauso nuo tam tikros epochos, nuo to meto visuomenės požiūrio.

Manau, kad kraštotyra savo žodžio prasme Lietuvoje prasidėjo jau atgimimo metais. O mūsų pirmtakai J. Basanavičius, V. Kudirka ir visa eilė kitų ano meto iškiliųjų lietuvių pradėjo svarstyti, kas jie tokie yra, iš kur jie, kokios jų šaknys. Tarkime J. Basanavičius, kilęs iš valstiečių, medikas, baigęs mokslus, bet pradėjo svarstyti, kodėl jam neleidžiama dirbti Lietuvoje. Nepaisant to, kad gyvena užsienyje, kad jo šeima „užsienietiška“, jis visgi užrašinėja pasakas, tyrinėja lietuvių kilmės problemas, galiausiai grįžta ir užbaigia gyvenimą čia. Taigi gal galima sakyti, kad kraštotyra tampa pagalbine gyvenimo pilnatvės priemone“, – pasakoja V. Rimkus.

Apie nepriklausomybės ilgesį anuomet
„Galbūt susidomėjimas buvo ne vien tik kraštotyra, bet visos Lietuvos augimu. Aš pradinę mokyklą baigiau dar nepriklausomybės metais. Ir tada pradinėse mokyklose, kaimuose patriotiškumo klodas buvo stipriai dėstomas. Labai stipriai. Deja, po to viskas pradėjo keistis. Karas, okupacijos, įvairūs nukentėjimai, o gyvenimas vis tiek eina. Tad specialiai kraštotyra nebuvo ta varomoji jėga, bet tas lietuviškumas, Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, ilgesys buvo labai stiprus.

Jaunajai kartai tas laikas yra toks tolimas... Aš tai labai jaučiu. Dabartinė karta Lietuvos praeitį  vertina labai įvairiai. Žinote, kartais ir aš viską pradedu vertinti kiek kitaip.

Mano tėvų karta išgyveno du pasaulinius karus, o jų metu – masinius praradimus, taip pat Lietuvos pirmąjį atgimimą, nepriklausomybės statybas ir praradimą. Lietuva kūrėsi, žmonės padėjo jai kurtis, o galiausiai visi turėjo pripažinti pralaimėjimą. Mano jaunystės metai būtent tada ir buvo.

Iki abitūros egzaminų gyvenau Šiauliuose, lankiau tuometinę berniukų gimnaziją. Joje nebuvo nė vieno komjaunuolio! Visi būdavo suvaromi per prievartą.  

O kai po tremties Sibire grįžau į Lietuvą, žiūrėk, iš tų klasės draugų, jau vienas ministras, kitas – viso miesto partijos sekretorius. Vyko štai tokios transformacijos. Ir, ko gero, neišvengiamai. Nuo 1940 iki 1990 metų buvome Tarybų sąjungos priespaudoje. Na ir šiek tiek karo.

Lietuva, kaip valstybė, buvo visada, bet tuo metu atrodė nepasiekiama realybė. Kada visas pasaulis buvo padalytas į 2 dalis, atrodė, kad jokių šansų nėra. Netgi tas garsusis Helsinkio pasitarimas, kuriame tarpusavyje buvo pripažinta sienų neliečiamybė. Atsidūrėme toje pusėje, kur mūsų siena negalėjo būti paliesta. Tą įrodė 1990 metais mūsų nepriklausomybė, kurią pripažino tik mažytės valstybės – tokios, kaip Islandija. Didžiosios valstybės – Amerika ar Anglija – mus pripažino tik tada, kai jau apsvarstė ir žinojo, kad jokio pavojaus nebėra“, – mintimis dalijasi V. Rimkus

Kultūra paskatino priešpriešą rusifikacijai
V. Rimkus pasakoja, kad laikui bėgant priešprieša rusų valdžiai vis didėjo, o už viso šio sąmyšio slypėjo kultūriniai perversmai. Jis taip pat prisimena ir ne tokius malonius dalykus iš tremties į Sibirą, kur jam buvo paskelbta mirties bausmė.

„Visą vaidmenį šioje situacijoje pradėjo vaidinti kultūros dalykai. Nė viena kita Europos valstybė negalėjo iškęsti tokio baisaus, ilgo, žudančio ir kerštingo karo. Žuvo 30 000 paties aktyviausio jaunimo. Nėjo gi ten senukai ar vaikai. Ir mūsų tuometinėje berniukų gimnazijoje kiek areštų buvo... Ir aš juose dalyvavau. O tai buvo tokie pavojingi žingsniai.

Kaskart važiuodamas pro Šilėnus į Vilnių, regiu miškelį ir visada prisimenu, kad ten vyko posėdis, kuriame dalyvavau ir aš. Ir išdrįsk tu man būdamas 17 metų priekaištus pareikšti partizanų vadams... – prisimena V. Rimkus. – Mūsų šeimoje buvo 8 žmonės. Aš buvau tik grįžęs atostogų 2 mėnesiai iki abitūros egzaminų ir staiga viskas apsisuko. Ginčas kilo, ką imti, o ko ne. Aš iš pykčio pradėjau daužyti indus iš bufeto, o tada jau mane paguldė ant žemės, kad nejudėčiau, po to įrėmė šautuvą į nugarą ir liepė eiti iš  tėviškės pro Bazilionus iki plento. Žinote, tuo metu atrodė, kad jau viskas, Lietuvos nebebus, ji bus  sunaikinta. Bet juk tremtys į Sibirą buvo žingsnis ta linkme.“

V. Rimkus prisimena, kad atsidūrus Sibire, jam teko susidurti su kitais klausimais – kaip išgyventi ir kaip neužmiršti savojo krašto.

„Tremtyje su draugais rengdavome šokius, pasilinksminimus, bandydavome kažkaip praskaidrinti savo ir kitų dienas, o kad neužmirštumėme savojo krašto, leidome rankraštinį laikraštuką, už kurį galiausiai buvome teisiami ir man buvo paskirta mirties bausmė.

Sibire buvo per 100 000 tūkstančių žmonių, ir žinote ką? Nė vienos lietuviškos, latviškos ar ukrainietiškos mokyklos! Iš išorės tai yra rusifikacijos paslėpta komunistinė ideologija, o iš esmės tai yra ta pati rusifikacija, kuri buvo caro laikais, tarybiniais laikais, o iš dalies ir dabar atgimstanti. Visa tai verčia pasvarstyti, kas mes tokie esame ir ką darome“, – mintimis dalijasi V. Rimkus.

„Į Sibirą dykai vežė, o grįžimui ir bilietus pirkti reikėjo“
„Grįžti buvo kur kas sunkiau. Pirmiausia tai turėjome daug problemų su registracija Lietuvoje –  niekas to nenorėjo daryti, taip pat su gyvenamąja vieta, nes ūkių, kuriuos pasisavino, daugumai taip ir negrąžino. Tai buvo slegianti situacija. Į mokslus grįžusių taip pat nepriėmė. Bandžiau stoti į tuometinį Dailės institutą Vilniuje, ten pora dėstytojų mano tėvo mokiniai buvo. Prie egzaminų prileido, bet tada atsirado kiti dalykai, todėl galiausiai išvažiavau į Peterburgą, kur ir baigiau dailės mokslus.

Baigęs institutą Peterburge, pagalvojau, kad šaltkalviu gal jau nebeverta būti, bet daryti kažką reikėjo. Maniau, kad nei į pedagoginį, nei į muziejų nė iš tolo dirbti nepriims. Pasirodo, mūsų Šiaulių pedagoginiam institute susidarė tokia situacija, kad atkėlė naujus mokytojus, jiems reikėjo meno istorijos specialisto ir štai taip pradėjo mane agituoti ten dėstytojauti. Na, ir prasidėjo...“ – apie darbo pradžią meno srityje pasakoja V. Rimkus.

Profesorius prisimena savo darbo knygutę, kurią dar iki šiol tebesaugo. Joje kontrastuoja dvi pareigybės. Pirmoji – šaltkalvis autobusų parke, o antroji – dėstytojas pedagoginiame institute.  „Žinote, vis susimąstau, kaip gi aš galėjau dirbti institute... Situacija buvo gan sudėtinga. Dabar iš archyvo Vilniuje gavau to meto dokumentus, o jie labai jau įdomūs. 1984 metai. Jau dirbau čia, turėjau docento laipsnį, o Šiaulių KGB ataskaitose Vilniuje visur esu įvardijamas kaip antitarybinio jaunimo organizacijų vadovas. Kaip taip gali būti? Tuo metu Lietuvoje vyko transformacija“, – pasakoja V. Rimkus.

Kraštotyros pradžia – visos besikūrusios draugijos
„1966 metais įkurti Liaudies meno draugiją, dabartinę Tautodailininkų sąjungą, buvo labai drąsus žingsnis. Visoje to meto Tarybų Sąjungoje nebuvo tokių draugijų, bet laikui bėgant atsirado poreikis.

Visada buvo daug amatininkų, pavyzdžiui, puodžių. Visas turgus kuršėniškių puodžiais nusėstas buvo. Apskritai, individuali veikla nebuvo leidžiama – visi turėjo priklausyti artelėms. Kai kurios su laiku išsivystė į didesnius dalykus. Individualiai dirbantys menininkai buvo baudžiami. Bet kažkaip po to visi pradėjo domėtis, rengti parodas, pavyzdžiui Kuršėnų keramikos parodas, kaip individualūs meistrai, organizavo Radeckas, Paulauskas. Tuomet dailininkų sąjungos atstovybė leido pradėti steigtis liaudies meto draugijai, kuri anuomet apėmė visas šakas“, – prisimena V. Rimkus.
Pokalbio pabaigoje profesorius teigia, kad visas mūsų kaupiamas kultūros paveldas, viskas, kas atsitiko ir atsitinka Lietuvoje, yra dalykai, padedantys formuoti kraštotyros suvokimą plačiąja prasme.

Per savo gyvenimą profesorius V. Rimkus publikavo tūkstančius tekstų įvairiuose periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose, taip pat išleido keliasdešimt knygų apie dailėtyrą ir visuomenės gyvenimo klausimus. Už tautodailės populiarinimą profesoriui paskirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.

2000 metais jam suteiktas Šiaulių miesto Garbės piliečio vardas. Profesoriaus nuopelnus Lietuvai ir pelnytus apdovanojimus būtų galima vardyti ir vardyti.

Į viršų