Lietuvos valstybei teko sunki okupacijos ir Pirmojo pasaulinio karo padarinių našta. Po 1918 m. paskelbtos nepriklausomybės Šiaulių miesto atstatymas užtruko du dešimtmečius.  

Apie šešiasdešimt penkis procentus visų miesto pastatų buvo sudeginta, sugriauta ir apgadinta, tad nenuostabu, kad pirmieji pokario metai buvo vienas sudėtingiausių Šiaulių miesto raidos etapų.

 A. Tyzenhauzo modernaus planingai tvarkomo miesto iniciatyva
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Jovita Vilimaitienė sako, kad ne tik Šiaulių miestui, bet ir Lietuvos valstybei teko išgyventi daug skaudžių istorinių lūžių, kurie turėjo pasekmių ne tik socialiniam, politiniam, ekonominiam gyvenimui, bet ir labai dažnai keitė architektūros veidą.

„Nepaisant to, kad Šiauliai ilgą laiką buvo svarbus Žemaitijos administracinis centras, vis dėlto čia pastatai buvo mediniai. Tik vienas kitas pastatas – administracinis, visuomeninis ar religinis buvo iš mūro. Ilgą laiką taip pat vyravo praktika statyti medinį pastatą, bet paradinė fasado pusė, kuri būdavo atgręžta į aikštę ar į gatvę, būdavo mūrinė, kadangi norėta suteikti tvarkingesnio reprezentacinio miesto vaizdą“, – sako Istorijos skyriaus vedėja.

Mediniai pastatai Šiauliuose dominavo iki XIX a. ir tik XVIII a. antroje pusėje praktiškai su Antanu Tyzenhauzu, kuris buvo paskirtas Šaulių ekonomijos administratoriumi prasideda naujas, kokybinis Šiaulių miesto vaizdžio etapas. A.

Tyzenhauzas užsimoja daryti radikalias permainas – iš esmės perstatyti Šiaulių ir Joniškio miestus. Tuomet prasideda Šiaulių miesto centro rekonstrukcija – miesto aikštė ir gatvių tinklas pertvarkomas, suplanuojant taisyklingo stačiakampio planą. „Dabartinis miesto gatvių tinklas – tiesios ir statmenai viena kitą kertančios gatvės ateina pas mus iš XVIII a. pabaigos. Nors A. Tyzenhauzas nuo pareigų yra nušalinamas gana greitai ir nespėja savo sumanymų įgyvendinti iki galo, bet jo sumanytas miesto augimo ir plėtros procesas tampa nebesustabdomas, nes XVIII a. pabaigoje Šiaulių ekonomiją ima valdyti grafai Zubovai“, – sako J. Vilimaitienė.

Didelė Zubovų pajamų dalis keliavo miesto statyboms
Visą XIX a. vyksta gana intensyvios statybos grafų Zubovų dvaruose. Jie dalyvauja miesto valdyme renkami į miesto dūmą ir  labai stipriai prisideda prie miesto modernizavimo.

Tuo metu gana didelę miesto tvarkymo finansinę dalį sudarė nekilnojamo turto mokesčiai, o Zubovai turto turėjo labai daug. Tad gana didelė jų pajamų dalis nukeliaudavo miesto tvarkymui, gatvių grindimui. Net asmeninėmis jų lėšomis buvo finansuojami miesto tvarkybos darbai. Dar prieš I pasaulinį karą mieste gimė apšvietimo idėja, kuriai Zubovai pritarė, tik deja, ją realizuoti sutrukdė karas.

„Reikėtų pasakyti, kad XIX a. antroje pusėje nutiesiama geležinkelio atšaka per Šiaulius, tad miesto plėtotė dar labiau sustiprėja ir suintensyvėja – miestas auga, plečiasi, keičiasi. XIX a.– XX a. pr. mes jau turime daugiau mieste mūrinių reprezentacinių pastatų. Tai geležinkelio stotis, Didždvario dvaro pastatai – mergaičių ir berniukų gimnazijos stovinčios iki pat šiandien, mieste besikuriančių fabrikų pastatai ir pan.“, – sako J. Vilimaitienė.

Modernizmo architektūros ištakos
Kaip sako „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja, bene dinamiškiausias miesto architektūros istorijos etapas yra tarpukario laikotarpis, kuris tam tikra prasme yra vienas iš sudėtingiausių. „Taip yra todėl, nes po Pirmojo pasaulinio karo miestas buvo labai stipriai sugriautas, suniokotas, trūko specialistų, statybinių medžiagų, ryški buvo valiutos infliacija. Ir nors statybos vyksta gana lėtai ir sudėtingai, bet labai toliaregiškai. Todėl, kad jau 1922 metais yra parengiamas miesto atstatymo planas, kuris vėliau visą tarpukarį pagal poreikį yra koreguojamas. Bet tame plane jau numatytas vandentiekis, kanalizacija, miesto apšvietimas. Siekiama Šiaulius paversti mūriniu miestu“, – sako J. Vilimaitienė.

Tarpukariu apskritai atsirado mūrinės Lietuvos idėja.

Pirmąjį tarpukario dešimtmetį miestus kūrė ir statė architektai, mokslus baigę carinės Rusijos imperijos didžiuosiuose miestuose, o jau ketvirtajame dešimtmetyje subręsta ir Lietuvoje mokslus pabaigusi architektų karta.

„Atsiranda architektų, kurie mokėsi ir stažavosi Vakarų Europoje, tad atsiranda naujų idėjų, naujas požiūris ir nauja architektūros kokybė“, – sako Istorijos skyriaus vedėja.

Šiaulių miesto augimas ir intensyviausia plėtra sutampa su ketvirtuoju dešimtmečiu ir modernizmo architektūros įsigalėjimu. Tai skatina įtvirtinama nepriklausomybė, plėtojasi visos gyvenimo sritys, tad atsiranda didelis naujų statybų poreikis. Negana to, lietuvių inteligentija ir visuomenė jau yra prakutusi ir prasigyvenusi, modernėja, ima sekti vakarietiško gyvenimo būdo tendencijas, tad leidžia sau statyti didelius reprezentacinius namus, kurie dažniausiai skirti ne tik jų gyvenamam poreikiui, bet yra ir nuomojami, turi visuomeninę paskirtį. Pavyzdžiui, Venclauskių namai pastatyti trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmajame aukšte įsikuria pastato savininkų šeima, o antras ir trečias aukštai yra nuolat nuomojami.

„XX a. trečiajame dešimtmetyje miesto architektu dirba žymus architektas Karolis Reisonas. Jis suprojektuoja didžiąją dalį miesto pastatų bei rūpinasi miesto architektūriniu veidu, ima rengti statybos specialistams skirtą metodinę medžiagą, organizuoja kursus. Iš to laikotarpio išlikę Venclauskių namai, Gerardo Bagdonavičiaus namas, kuris nors yra medinės architektūros, vis dėlto turi modernizmo bruožų. Taip pat „Rūtos“ saldainių fabrikas, „Birutės“ saldainių fabrikas, Stasio Pociaus namai Vilniaus gatvės ir Vasario 16-osios gatvių kampe ir kt. K. Reisono projektuoti pastatai“, – sako J. Vilimaitienė.

2016 07 11 16

J. Vilimaitienė rodo ant Venclauskių namo laiptinės sienos atrastą autentišką sienų dekorą – našlaičių motyvą, kuris labai simboliškas – Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių šeima išaugino ir išauklėjo per 100 našlaičių, pamestinukų, beglobių vaikų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 07 11 08

GEK 129950/4 – Dailininko Gerardo Bagdonavičiaus namas, Aušros al. 84, Šiauliai. Projekto autorius arch. Karolis Reisonas, pastatas pastatytas apie 1926 m. Fot. Gerardas Bagdonavičius, XX a. 4 deš.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

2016 07 11 18

Neg. Nr. 9803 – Kairėje Stasio Pociaus namas, Vilniaus g. 134, Šiauliai. Pastatas pastatytas apie 1925 m. Dešinėje Vlado Vaitkaus namas, Vilniaus g. 132, Šiauliai. Pastatas pastatytas apie 1923 m., iki mūsų dienų neišlikęs. Abiejų pastatų projektų autorius arch. Karolis Reisonas. Fot. Mauša Fligelis, apie 1935 m.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

2016 07 11 20

T-N 1920 – Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių gyvenamasis namas, Vytauto g. 89, Šiauliai. Projekto autorius arch. Karolis Reisonas, pastatas pastatytas 1925-1927 m. Fot. nežinomas, apie XX a. 3 deš. pab.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

 

Į viršų