Šiandien su Viliumi Puronu keliaujame 780 metų atgal ir prisimename tuometinį Šiaulių miestą. Dar iš mokyklos laikų visi žinome aksiomą, kad miestai kūrėsi šalia pilių. Šios taisyklės neišvengė ir Lietuvos miestų raida, kuri buvo gana originali ir skirtinga nuo kaimynų. Nenuostabu, X – XII a. buvome pagonys, o tai turėjo įtakos mūsų gyvenviečių raidai. Visi Europos šalių miestai buvo gana ryškūs urbanistiniai kompleksai, besikūrę šalia valdovų bei kitų feodalų mūrinių pilių, kuriuose stovėjo bažnyčios ir vienuolynai. Tuo tarpu pirmosiose lietuvių gyvenvietėse pastatų kultas neegzistavo, nes Lietuva tuo metu buvo pagoniška.

Apie pagoniškus miestus
V. Puronas pasakoja, kad pirmieji Lietuvos miestai nebuvo visai atviri, dažniausiai juos supo medžio ir žemės įtvirtinimai, o šalia būdavo pagrindinė architektūrinė dominantė – piliakalnis su pilimi.

Anot jo, visa tai lėmė iš esmės kitokį miesto tipo gyvenviečių vaizdą. Kartais jie buvo kelių dalių, maži, tankiai užstatyti viename, rečiau – dviejuose ar keliuose papiliuose. Retkarčiais turėdavo jungtį su šalia jų prisiglaudusiomis ar atokiau esančiomis gyvenvietėmis. Visa tai neblogai dera seniesiems Šiauliams.

Tai kas gi tas papilys...
„Latviai iki šiol savo kalboje miestą vadina „pilsēta“ (gyvenviete prie pilies). Toks pavadinimas atsirado dar prieš krikščionybę. Mes, lietuviai ir prūsai, naudojamės slavizmu „miestas“ (miesto – vieta), kuris mūsų kalbon atkeliavo IX – XIII amžiuje. Tai tarsi netiesiogiai palygina su kaimynais, užsimena apie tuometinių gyvenviečių pobūdį. Dabartiniai lietuvių mokslininkai tokias miesto tipo pagoniškas gyvenvietes prie pilių siūlo vadinti papiliais, o miestais vadinti gyvenvietes, kurios kūrėsi šalia bažnyčių XV – XVI a. priėmus krikščionybę. Tuomet ir mes, lietuviai, iš pilėnų tapome piliečiais“, – pasakoja V. Puronas.

Šiaulių papilyje prieš 780 metų
Pamėginkime įsivaizduoti, kaip atrodė Šiauliai XIII a. pabaigoje...

„Ogi visai nieko, jei matuosime ano laiko matais“, – teigia V. Puronas.

Pabandykime nusikelti į gyvenvietę, kai buvo tik vienas papilys, kai dar gyveno vienas kitas senelis, buvęs šaulys tos kariaunos, kuri tapo sėslia...

„Esame žilos senovės tvirtasodėje. Gyvenvietė aptverta basliatvore. Lygiagrečiai Talšai, pailgos kalvelės viduriu, tęsiasi gatvelė, apstatyta panašiais keturkampiais namais – „numais“, kurių durys atgręžtos į vidurį. Vienas gatvelės galas prasideda nuo pilaitės vartų, tikriau, nuo pietinio įvažiavimo į Šiaulių tvirtasodę. Čia palikta nedidelė susirinkimų aikštė su laužaviete viduryje. Senovinio papilio vaizdas dar turi šį tą, kas primena kariuomenės stovyklą: galbūt ta namukų rikiuotė, gal tų namukų panašumas. Tokią tvarką įtvirtino kunigaikštis Bulius, nurodęs savo kariaunai stovyklą aptverti basliatvore ir čia sėsliai įsikurti“, – sako žinovas.

V. Purono teigimu, Šaulių gyvenvietę „Šauliais“ ėmė vadinti aplinkiniai. Taip tas pavadinimas „Soule“ nukeliavo į metraščius ir šis vietovardis atkeliavo iki mūsų.

Kunigaikštis Bulius
Anais laikais geras vadas buvo būtinas. V. Puronas pasakoja, kad anuomet vadas Bulius buvo kaip vėliava ar laužas, prie kurio saugu. Jis mokėdavo laiku ir tinkamai susitvarkyti su atskalūnais, mokėdavo būti protingas ir teisingas, griežtas ir nuolaidus, o žygyje – sėkmingas ir nepalenkiamas.

„Galima samprotauti ir sakyti, kad galbūt vadas, savos epochos vaiko nuojauta, pajuto tą laiko duodamą vienintelę galimybę pastatyti saugų prieglobstį sau ir savo sėkmingų žygių bendrininkams. Mūsų viešnagės metu begyveno tik vienas kitas žilabarzdis šiaulietis, kuris dar atminė senuosius laikus, kada a. a. kunigaikštis Bulius liepė ozo galą arčiausiai alkakalnio padidinti, supilti ir ant jo suręsti tvirtą medinę pilaitę. Atminė, kaip aplinkinių gyvenviečių žmonės kelerius metus dirbo vien žemės darbus: supylė bene naują kalną, perkasu atidaliję pietinę ozo dalį, kasė fosus (gynybinius griovius), kuriais nukreipė Rūdės vagą, kad vanduo juostų būsimus įtvirtinimus. Ruošė miško medžiagą“, – pasakojimą tęsia V. Puronas.

Pasak kultūros istoriko, ąžuolinė pilaitė išdygo per porą metų. Tai buvo ąžuolų kamienų aptvaras su pora bokštų, kuriuose „iš bėdos“ buvo galima gyventi, jei „bėdą“ pranešdavo aplinkinių kalnų signaliniai laužai. Šalia aptvaro savaime pradėjo kurtis statybininkai, o ir aplinka palengva apaugo laikinomis pašiūrėmis.

„Tą netvarką Bulius leido tik iki pilaitės pastatymo. Baigęs statybą, aplinkinius statinukus įsakė nugriauti. Tuo pačiu atsikvėpimu jis atmatavo tolesnę ozo dalį ir įsakė kurtis gyvenvietei abipus tako, vedusio Vingaudo–Šaulio piliakalnio link. Šia papilio gatvele vaikštome ir dabar. Ji – senųjų kapinaičių viduriu tebeeinąs takas, gerokai senesnis už Šiaulių miestą, išsiplėtusį vėliau ant kalno“, – sako V. Puronas.

Taigi, taip tvirtasodė ir medinė pilaitė tapo kompleksu ir jos valdos ėmė vadintis Šiaulių žeme. Naujoji pilis buvo natūralus apylinkės centras, čia rinkdavosi satelitinių pilių valdovai iš Bubių, Kulės, Luponių, Busikės ar kitų pilaičių. Šioje vietoje gana dažnai užklysdavo keliautojai vaizbūnai su druska, žiniomis, atvežtiniais ginklais, čia įsikūrė geresni vietos kalviai, mokantys lydyti ir kalti Rūdės molyje glūdinčią geležį.

Pro „numų“ čiukurus rūko dūmai
„Atskleisiu paslaptį: sąlygiškai taikūs statybų metai iš šauniųjų šaulių raitužėlių išugdė neblogų statybininkų, odos dirbinių specialistų, kalvių. Tapę sėslūs narsieji bendražygiai kūrė šeimas, todėl vienintelėje tvirtasodės gatvėje visuomet dūko narsūs bambliukai – anų kariauninkų anūkai ir anūkės, atstovavę jaunajai šiauliečių kartai. Pro „numų“ čiukurus rūko dūmai, girdėjosi bliaunant pienburnį veršiuką, kriuksint paršą, įkyriai zyzė musės, sklido įvairūs kvapai, kuriuos geriau nutylėkime. Kitame gatvelės gale, pribarstytame šiaudų, matėsi atviri vartai, vedantys tolyn Kalniuko link. Ten – šiauliečių laukai ir ganyklos. Taigi taip atrodė kūdikis papilys – Šiauliai“, – pasakoja V. Puronas.

Jis teigia, kad tai buvo „rūstūs laikai“. Ne tik mums: „1234 metais anglų metraštininkai savo karalių pavadino laiminguoju, nes jam pirmam teko miegoti ant čiužinio, kuris buvo prikimštas šiaudų. 1300 metais Europoje apie pečių ir kaminą niekas nė girdėję nebuvo. Namai buvo šildomi deginant malkas patalpos viduryje, dūmais išleidžiami pro duris ar mikroskopinį langelį – skylę šviesai ir orui. Pagrindinė importo prekė – druska, eksporto – kailiai. Rūstūs veidai žmonių, nemokėjusių rašto, nepažinusių gailesčio. Rūstūs papročiai: kas stiprus – tas teisus. Juk taip? Ir taip, ir ne taip.“

Anot V. Purono, darbas, veikla, karyba – ano meto žmonių natūrali būsena. Žiemą mėtydavos sniego gniūžtėmis, vasarą girgždėdavo sūpynėse, maudydavosi ežere. Kepė meduolius, mėgo midų ir alų. Visi žinojo, kas yra meilė ir laukimas, artimo žmogaus būtinybė.

Palaidoję tėvą, Buliaus sūnūs Vismantas, Gedivilas ir Sprūdeika gražiai sugyveno, broliškai dalijosi rūpesčiais ir duona. Kam tuomet buvo svarbu, kad Mindaugas Lietuvą kūrė ir meiliomis akimis į Mortą žiūrėjo?

Iš V. Purono piešinių archyvo.

Dailininko Sigito Kazlauko darbas.
Iš V. Purono piešinių archyvo.