facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Profesorius Kazys Morkūnas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos vitražo istorijoje. Jo sukurtas vitražas „Saulės mūšis“ puošia mūsų miesto koncertų salę „Saulė“. Monumentalus ir įspūdingas kūrinys, atidengtas 1986 metais, buvo skirtas pažymėti Šiaulių miesto 750-mečio jubiliejų. Tai pirmas tokios tematikos ir tokio masto monumentaliosios dailės darbas Lietuvoje.

Šis K. Morkūno vitražas atspindi senovės lietuvių kovos įtampą, kovotojų ryžtą, jėgą, herojiškumą ir ne tik. Nesuvokiama, kaip Sovietų sąjungos ideologija nepasmerkė šio projekto. Panašu, kad profesorius atidavė ir seniai puoselėto susižavėjimo žirgais duoklę – jis žirgus mylėjo nuo pat mažumės. Apie kūrinį, simboliškai ir meniškai įprasminantį Saulės mūšį ir jo autorių, sutiko papasakoti  K. Morkūno dukra Jūratė Morkūnaitė.

Nerimas dėl būsimo vitražo
„Romuvos“ gimnazijos dailės mokytas Rimvydas Daužvardis dar yra sakęs apie vitraže pastebėtą žirgą, kuris, jo manymu, pavaizduotas kaip Vyčio simbolis. Interpretacijų gali būti daug – kiti gi senovės lietuvių žirguose įžvelgia ir morkūniškąją šypseną… K. Morkūnas nuo mažumės domėjosi žirgais, kuriuos  ganė, o jo brolis tarnavo su žirgais. Vitražo autorius yra sakęs, kad galbūt kažkuris iš pavaizduotų karių yra ir jo brolis.

Žinoma,1986 metais apie Vytį garsiai dar nebuvo galima kalbėti, bet tokiu būdu šiauliečiams vis tiek buvo paskelbti valstybingumo ženklai. Pats K. Morkūnas yra sakęs suprantąs, jog tikrasis mūšis vyko pelkėse, tačiau, pasak R. Daužvardžio, vaizdavimo ritmika jis perkūrė tikrovišką vaizdą.

Profesoriaus dukra Jūratė Morkūnaitė prisimena sovietinius laikus, kai buvo kurtas šis vitražas. „Aš ne viską prisimenu, bet prisimenu kalbas ir nuotaikas“, – sako Vilniaus miesto savivaldybėje   Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vyriausiąja specialiste dirbanti architektė. – 1986-ieji buvo jubiliejiniai metai, tad reikėjo atitinkamai juos pažymėti. Šiauliai jau tuo metu norėjo statyti memorialą, bet, matyt, bijojo Maskvos, kad neleis tokio statyti. Buvo likę mažokai laiko. Žūtbūt ką nors reikėjo padaryti. Kam šovė mintis, kad galima būtų pritaikyti kino teatro „Saulė“ pastatą vitražams, nežinau. Greičiausiai idėją K. Morkūnui pasiūlė šiaulietis.“

O susitikimų su komisijomis, aukščiausios valdžios atstovais, vertinusiais K. Morkūno projektą, buvo išties nemažai. Galų gale apsispręsta ir projektui pritarta, nors prabilta, jog vitražas yra rizikinga idėja.

Morkūnų namuose J. Morkūnaitės tėtis svečius visuomet vaišindavo kava ir saldumynais. Kaip tik vienas vizitas jai ir įsiminė, kuriame idėjos suvienytieji kalbėjo apie būsimus darbus.

Vis dėlto sovietinis partinis veikėjas kultūros ministras Jonas Bielinis ypač entuziastiškai agitavo už K. Morkūno kūrinį. „Jis labai norėjo, kad projektas būtų įgyvendintas. Dalyvaudamas įvairiuose posėdžiuose agitavo už, o nusprendus projektą įgyvendinti atvirai džiaugėsi“, – sako J. Morkūnaitė.

Vitražas – žavėjimosi arkliais atspindys
Bene pirmą kartą sovietiniais metais K. Morkūnas praktiškai savo mėgstamą žirgų motyvą galėjo panaudoti vitraže. „Laiko buvo labai mažai. O vitražas yra labai didelis: 200 kv. m. Tai labai daug. Visas vitražas yra užpildytas arklių ir raitelių figūromis.

„Visa tai reikėjo išpiešti, o piešimo procesas glazūromis ant stiklo labai yra sudėtingas. Kiek prisimenu, buvo sakoma, kad vitražas atsirado per fantastiškai trumpą laiką“, – sako J. Morkūnaitė.

Monumentaliame kūrinyje, pasak jos, figūros apibendrintos, konkrečiai nėra identifikuotos. Tiesa, K. Morkūnas bandė pratęsti arklio motyvą dabartinio Seimo, tuo metu Aukščiausios Tarybos vitraže, susijusiame su Lietuvos istorija. Bet šio varianto užsakovai nepanoro ir pasirinktas lengvesnis motyvas.

Tačiau K. Morkūnas buvo labai gerai ištyrinėjęs jų gyvenimą.

„Jis buvo jauniausias šeimoje. O Morkūnai buvo vidutiniai ūkininkai, kurie turėjo apie 35 hektarus žemės, dar šiek tiek miško. Tad jie turėjo gyvulių – ir arklių, ir karvių. Tais laikais jau tradiciškai  vienas vyriausias brolis ganydavo bandą, po to ganiavą perleisdavo kitam, tas kitas – jau paaugusiems. Taigi ji vyresniesiems buvo trumpesnė.

O tėtis buvo paskutinis vaikas šeimoje, tad  jam ilgiausiai teko ganyti arklius. Todėl jo įspūdžiai yra stipresni.

Lygiagrečiai tais laikais jis piešdavo. Piešdavo arklius, kariuomenę, nes jo vyriausias brolis Julius buvo husaras, o tai jam darė labai didelį įspūdį“, – pasakoja J. Morkūnaitė.

Keli piešinukai išlikę iš mokyklos pradinės klasės, kai jis piešdavo Lietuvos kovas. Pasak J. Morkūnaitės, piešiniai primityvūs, piešti sau pačiam. Bet čia atsispindi ne tik susižavėjimas žirgais, bet ir patriotinis turinys.

Siužetai vaizduoja Vilniaus vadavimo kovas, o vienas, antai 1936 m. pieštas, vaizduoja žiaurius mūšius prie Širvintų.
Matyt, meilę tėvynei ir ryžtingos kovos už ją dvasią įkvėpė jo brolis, buvęs husaru. Brolio pasakojimai tokių metų vaikui, ypač berniukui, darė nepaprastą įspūdį. Julius žuvo pokario metais neaiškiomis aplinkybėmis. Įtariama, kad jį suvažinėjo rusų kareiviai.

Vedė į vitražo suklestėjimą
Tarybiniais laikas vitražas labai atsigavo ir suklestėjo. „Sovietų Sąjungoje apie vitražą niekas praktiškai nežinojo. Po 1961 m., kai Maskvoje buvo surengta Lietuvos vitražo paroda, jis suklestėjo.

Lietuvoje buvo vis dėlto sukurta šitokia Stasio Ušinsko mokykla. Jis turėjo ne vieną mokinį. Visi jie norėjo dirbti ir ieškojo savo išraiškos priemonių ir pan. Grupė tokių jaunų vitražistų Maskvoje suorganizavo parodą, o ji buvo stulbinanti, turėjo didžiulį pasisekimą, kad paroda pratęsta tris kartus. Sovietų Sąjungos ideologijai vitražai buvo priimtinas dalykas, nors lietuviai ieškojo savo išraiškos priemonių. Ryškiausi buvo K. Morkūno ir A. Stoškaus vitražai.

„Po parodos pasipylė labai daug užsakymų vitražistams. Visuomeniniams pastatams pradėta užsakinėti vitražus. Kokį tėtis gaudavo užsakymą, tokį ir reikėdavo daryti. O žirgo motyvo negalėjo panaudoti“, – sako K. Morkūno dukra.

O tokį suvaržymą lėmė pati vitražo specifika. Kitose meno srityse, pavyzdžiui, grafikoje ar tapyboje, galėdavai reikštis kaip tik nori ir taip tobulėti. Bet vitražo galia atsiskleidžia lange, šviesoje – jo neįdėsi į lentyną, o prireikus neištrauksi parodyti draugams. Visais laikais jis praturtindavo architektūrą, daugiausiai buvo naudojamas sakraliniuose objektuose. Tik visi žinome, koks tais laikais buvo Sovietų Sąjungos požiūris į religiją. Patyliukais vienas kitas „neleistinas“ vitražas atsirasdavo, bet kas iš to, jeigu negali jo paskelbti visuomenei ir vystyti savęs kaip menininkas. Tokia buvo realybė.
„Saulės mūšį“ labai mylėjo

Dalydamasi savo prisiminimais J. Morkūnaitė sako, kad tėtis buvo maksimalistas.

„Maksimalus sąžiningumas darbe ir gyvenime. Jis visuomet laikėsi duoto žodžio. Ir jį kartais žeisdavo tokie žmonės, kurie lengvabūdiškai dalydavo pažadus, bet duotą žodį užmiršdavo. Tokiais jis vėliau ėmė nepasitikėti, ypač tokių buvo per pastaruosius dvidešimt jo gyvenimo metų“, – sako J. Morkūnaitė.

Ji stebėjusi savo tėčio darbą iš šalies, tad nekyla abejonių, kad iš meistrų K. Morkūnas reikalavo aukščiausio lygio profesionalumo. „Kankindavo“, – sako J. Morkūnaitė. Jis priversdavo darbą tobulinti tiek, kad būtų pasiektas tiktai tobuliausias rezultatas.

„Sumontuoja tam tikrą fragmentą (dauguma vitražų yra sumontuoti fragmentais) ir, jeigu jis matydavo, kad yra kažkas negerai, tai meistrams netgi mokėdavo iš savo honoraro, kad būtų pasiektas pats geriausias rezultatas. Jis nesusitaikydavo su nesėkmėmis, o vitraže tai yra labai sudėtinga: kol nepakeli ir neįmontuoji, tol nematai rezultato. Tapyboje ar kažkur kitur gali pataisyti ant viršaus užtepdamas dažų. Vitražas yra išdegtas stiklas, glazūros piešinys nepataisomas, tokiu atveju keisti reikia detalę“, – sako V. Morkūnaitė.

Dar kartelį grįžtame prie „Saulės mūšio“ vitražo, tik šį kartą pasiteiraujame apie jo būklę.

„Žinau, kad jis nėra geros būklės. Dalis šio vitražo restauruota“, – sako profesoriaus dukra.

Savo kūrinį, skirtą simboliškai ir meniškai įprasminti Saulės mūšį, K. Morkūnas labai mylėjo. „Jo studijoje, vienoje sienoje kabėjo mažiausiai 20 metų vitražo „Saulės mūšis“ fragmento piešinys. Tai buvo neatskiriama studijos dalis. Visose savo parodose, kurias jis surengdavo dažniausiai jubiliejiniais metais, visada eksponuodavo būtent Šiaulių vitražo fragmentą – piešinį. Jis buvo jam labai brangus, labai mylimas“, – apie nuo sienos nukabinamą piešinį tik personalinių jubiliejinių parodų proga sako J. Morkūnaitė.

Dabar K. Morkūno studijoje kuriasi anūkė Eglė – perdažius sieną senelio darbas kabės vėl ten pat.

2016 07 01 15

2012 m. nuotrauka, daryta namie nedideliame draugų būrelyje švenčiant 87-ąjį gimtadienį. Prof. Kazys Morkūnas su anūke Egle ir dukra Jūrate. „Tai viena iš paskutinių nuotraukų, kur mes visi kartu“, – sako J. Morkūnaitė.
Jūratės MORKŪNAITĖS archyvo nuotr.

 

 

 

Į viršų