facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Su kraštotyrininku, kultūros istoriku ir dizaineriu Viliumi Puronu toliau leidžiamės į kelionę po istorines Šiaulių apylinkes. Šį kartą pasakojimas apie jau besiformuojantį Šiaulių miestą – kol kas dar tik gyvenvietę Kalniuko rajone, teritoriją supančius piliakalnius ir kūlgrindas mus nukelia į XIV amžių.
V. Purono teigimu, gimstančius Šiaulius supo pelkės, slapti keliai, pilys ir daug kitų šiuolaikiniam žmogui įdomių dalykų.

Šiauliai gimė tarp liūnų
Beveik prieš tūkstantį metų (XI a.) geografas ir istorikas Adomas Brėmenietis apie mūsų protėvius aisčius rašė: „Homines cerulei, facie rubea et eriniti; preterea inaccessi paludibus, nullum inter se dominum pati volunt.“

Išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia: „Žmonės mėlynakiai, rausvaskruosčiai ir plaukingi; dėl liūnų nepasiekiami, nieko savo tarpe viešpačiu pakęsti negali.“

Atrodo, šie žodžiai buvo sukurti senovės šiauliečius apibūdinti. Skirtingai nuo kitų Lietuvos miestų, gimusių šalia upių, Šiauliai gimė tarp liūnų ir nedraugui buvo itin sunkiai pasiekiami.

Šiauliai – trijų piliakalnių miestas
Pasak V. Purono, rimti ir nerimti žinovai tvirtina, kad Šiauliai yra trijų piliakalnių miestas. Pastaruosius sudaro Salduvė, apie kurią šnekame, rašome ir lankome, legendinis Vingaudo Šaulio piliakalnis prie Talšos, ant kurio XVIII a. buvo įkurtos liuteronų kapinės. Trečiasis – mūsų senosios kapinaitės, tai tas kalnelių kompleksas, ant kurio dar XIX a. pradžioje išsidėstė šiauliečių katalikų ir stačiatikių kapai.

„Ar jums yra tekę vaikštinėti po senąsias kapinaites? Žinoma, kaipgi… O į jas pažvelgti iš paukščio skrydžio? Neteko…“ – svarstė kraštotyrininkas.

Populiariojoje literatūroje, liečiančioje tolimiausią Šiaulių praeitį (P. Baltakevičius, A. Nezabitauskas, P. Bilevičius, V. Lastas ir kt.) rašoma, kad pirmoji miesto gyvenvietė įsikūrė dabartiniame Kalniuko rajone prie Talšos. Tą patį tvirtina ir dirbę Šiauliuose archeologai (B. Tarvydas, J. Naudužas).

„Įdomios mintys ateina į galvą, tyrinėjant tą vietovę geodeziniame žemėlapyje. Ledynmetis, palikęs liekaninės kilmės ežerą Talšą, jo kairiajame krante supylė pailgą žvyro „liežuvį“, giliai įsiterpusį į pelkes. Nusikelkime mintimis į praeitį ir pamatysime, kokia ši vieta patogi strateginiu požiūriu. Dabartinės Tilžės gatvės vietoje tvyrojo senasis Vinkšnos ežeras, XVIII a. nuseklintas Tyzenhauzo užmanymu. Įėjimas į senovinę gyvenvietę, ko gero, buvo patogiausias nuo dabartinio Aušros tako ir Kapų gatvelės. Užblokuok jį, ir pelkių akivarai patikimai sergės visą gyvenvietės plotą“, – pasakojimą tęsia V. Puronas.

Senosios gyvenvietės reljefas
Keistai nenatūraliu linkiu bėgęs Rūdės upeliukas, prieš įtekėdamas Talšon, juosia kalniukus, ant kurių išsidėstė senosios katalikų ir stačiatikių kapinaitės.

Pasak V. Purono, šie kalneliai, natūralios ledynmečio sustumtos kalvos, neabejotinai žmogaus rankų buvo pritaikytos gynybai – „akis gali atsekti netgi klasikinę piliakalnio „balno formą“ Aušros tako ir Ežero gatvių kampe“.

1903 m. išleistoje knygoje „Ujezdnyj gorod Šavli“ minimas „žemių pylimas“, tuomet juosęs ir stačiatikių kapines.

Galbūt užtvenktas Rūdės upeliukas, pylimai, medžio basliatvorės sudarė ištisą fortifikacinę sistemą, dengusią įėjimą į Kalniuko rajoną ar netgi egzistavusią savarankiškai.

„Būsimo mūsų miesto gimimą neabejotinai lėmė piliakalnio įrengimas ant ledynmečio supilto ozo – pailgoje paežerio kalvoje. Ant jo buvo pastatyta medinė pilaitė, ten nuolat gyveno vietinis kunigaikštis, kuris savo kariaunai – šauliams, liepė kurtis šalia. Taip atsirado papilys. Toje tvirtasodėje glaudėsi koks pusšimtis trobų. Kalniuko „liežuvyje“ galėjo būti auginami javai, maitinę Šiaulių papilėnus. Ruošiant žygius, ten galėjo rinktis, telktis kariuomenė iš aplinkinių pilių. Juk tais laikais Šiauliai buvo ne tik besikuriančios Lietuvos skydu. Buvome ir kalaviju, net agresoriumi Šiaurės priešams bei kaimynams“, – savo mintis ir įžvalgas dėsto kraštotyrininkas.

Šalia pilaitės – trys papiliai
Trys papiliai – stačiatikių kapinaičių teritorija ir dvi katalikų kapinaičių atšakos, gerai matomos plane. Viena – rytinė dalis („Elnio“ link, kur palaidoti Nepriklausomybės karų savanoriai), dabar aptverta skaldytų akmenų mūro tvora.

Kita – tarp piliakalnio ir stačiatikių kapinaičių. Atrodo, būtent ši kapinaičių dalis ir yra ta pirmoji senovės kariaunos stovykla, gavusi Šiaulių pavadinimą.

„Tai, kad visos trys kapinės tik XIX amžiuje buvo įkurtos ant šių kalnelių, irgi byloja apie tvirtasodės naudą – piliakalniai, alkos visais laikais mūsuose gerbiami, ant jų nebuvo statoma, nors mieste, kur žemė brangi, sentimentai greit užmirštami“, – sako V. Puronas.

Netyrinėtas ir legendose minimas piliakalnis
Vingaudo-Šaulio piliakalnis yra šalia irklavimo bazės. Seni šiauliečiai mena pasakojimus, kad jo būta dvigubai didesnio – anksčiau iš jo buvo imamas žvyras statyboms.

Be to, jo kultūrinis sluoksnis smarkiai sužalotas – likusioje dalyje apie du šimtmečius buvo protestantų kapinaitės, įkurtos XVIII a. pabaigoje, kada A. Tyzenhauzas, steigdamas manufaktūras Šiauliuose, pasikvietė specialistų iš Rygos, Silezijos, Vakarų Europos.

Penkios kūlgrindos miesto teritorijoje
Kalbant apie ankstyvąją Šiaulių raidą, minėtinos kūlgrindos – slaptakeliai per pelkes.

V. Puronas pasakoja, kad kilus pavojui jais būdavo galima pabėgti į kitą ežero pusę, pasikviesti pagalbą. Paprastai slaptas kelias būdavo nematomas vandenyje, jis vingiuodavo pelkėmis, dažnai atsišakodamas aklavietėmis. Sunku ir praktiškai neįmanoma būdavo priešui juo eiti, bet saviškiui, žinančiam paslaptį – saugu.

„Savo metu buvo žinomos penkios kūlgrindos Šiaulių miesto teritorijoje. Dar Liudvikas Kšyvickis knygoje „Žemaičių Senovė“ mini Šiaulių ežero viduriu ėjusį „grįstą kelią“. Senieji miesto istorikai apytikriai nurodo jo vietą nuo Vingaudo-Šaulio piliakalnio „Kalniuko“ rajone Salduvės link. Kitas kelias vedė liūnais Gubernijos link ir baigėsi ties Mėsos kombinatu“, – pasakoja V. Puronas.

Kraštotyrininkas teigia, kad Salduvės piliakalnio apylinkėse žinomos dar trys kūlgrindos. Archeologas J. Naudužas dvi iš jų aprašo išsamiau.

Viena iš jų, einanti nuo Aleksandrijos plytinės, yra 200 m ilgio. Kūlgrindos plotis 4 – 5  metrai, ji padaryta iš šalia vienas kito suklotų ir akmenimis prislėgtų rąstų.

Antroji kūlgrinda įrengta taip pat, kaip ir pirmoji – vedė nuo Malavėnų kaimo, bet buvo gerokai ilgesnė.

Šiaulių „Aušros“ muziejininkai girdėjo ir apie Bačiūnų durpynu ėjusią kūlgrindą, kurią aptiko durpių kasimo įmonės darbininkai apie 1959 metus.

V. Purono teigimu, miesto apylinkėse slaptakelių galėjo būti ir daugiau.

2016 07 01 02

Prie Talšos, dabartinių senųjų kapinaičių kalvose, buvo įsikūrusi pagoniškoji gyvenvietė – pilis su keliais papiliais.
V. Purono iliustracija

Į viršų