facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Regis, kad šiauliečio dailininko Vilijaus Vaišvilos tapybos su kokia nors kita tikrai nesupainiosi. Menininkas siurrealistiniu būdu, laisvai ir drąsiai vaizduoja ironiją ir sarkazmą, literatūrinę alegoriją, kuri neretai atskleidžia moralą. V. Vaišvila yra sukūręs ir istorinių paveikslų ciklų.

Juose pavaizduotos istorinės asmenybės tiek Lietuvos, tiek ir pasaulio įvykių ir veikėjų. Tarp jų – ir didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pagoniškieji dievai taip pat tapyti.

Tačiau tapyti tokius paveikslus, pasak menininko, yra nemenkas iššūkis, kuris drauge dovanoja ne tik kūrybinį džiaugsmą. Aštresnė būna ir visuomenės kritikos strėlė. Tapydamas istorine tematika turi atsižvelgti ne tik į istorinių asmenybių reikšmę.

Reikia ir sąžiningai apdoroti informacinę medžiagą. Juk privalai būti taiklus vaizduodamas tam tikro laikmečio aprangą, architektūrą, ekipuotę. Tačiau menininkas, panašu, nebijojo ir šičia išlaisvinti vaizduotės, palikti vietos interpretacijai. Nors panašu, kai kam toks kūrybos kelias ne visai patiko. Vis dėlto visus tuos istorinius paveikslus ėmė ir išpirko.

Apie kunigaikščius
Turbūt patyręs istorikas neprieštarautų – V. Vaišvilos pavaizduotuose istoriniuose siužetuose yra perpus tiek istorijos, tiek fantastikos. Žvelgi į juos ir matai, kad laisvės duota asmeninei pajautai. Dar profesoriaus Vytenio Rimkaus pastebėta, kad V. Vaišvilos paveiksluose kalbant apie aprangą, ginklus, aplinką dominuoja savitas dailininko pamatymas.

„Kažkam užkliuvo, kad kardas – ne toks ar kita detalė. Aišku, tu turi pasižiūrėti, kaip atrodė šarvai, kaip tais laikais buvo kinkomi arkliai. Man tema yra kaip uždavinys – įdomu, kaip tą uždavinį išspręsi, kiek perskaitysi, kaip per save pateiksi.

Dirbi, galvoji, darai eskizus. Tai yra pirmiausiai įdomu, bet yra ir kur kas daugiau atsakomybės, užima daugiau laiko, reikia daugiau darbo. Tai yra pusiau realistiniai paveikslai“, – pasakoja V. Vaišvila.

Tiesa, dailininkas pastebi ir akcentuoja ne tik pergales, bet ir pralaimėjimus, kurie kviečia pamąstyti apie veikėjų likimus. Štai į rankas V. Vaišvila įduoda 2011 m. katalogėlį „Pėdsakai istorijoje“. Čia yra sudėtas ciklas paveikslų, kuriame pavaizduotos asmenybės, palikusios pėdsakus žmonijos raidos etapuose nuo antikos iki viduramžių. Nuo tada V. Vaišvila istorinę tematiką paliko, nors ir dabar svarsto apie galimybes sugrįžti.

Štai vienas paveikslas „Kongresas“ vaizduoja, kaip Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės mieste Lucke 1429-aisiais Vytautas Didysis sukvietė Europos didžiūnus, norėdamas dar labiau įtvirtinti savo pasiekimus. Leidinyje, kurio idėja priklauso Vytautui Jankauskui, po kiekvienu V. Vaišvilos paveikslu pateikiamas paveikslo istorinis kontekstas. Taigi „Kongresas“ primena, pasakoja, kaip Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmantas suvažiavimo dalyviams pasiūlė suteikti didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui karaliaus titulą.

Ir Vytauto pusbrolis Lenkijos karalius Jogaila pritarė karūnavimui. Bet lenkų ponai nenorėjo prarasti 1385 m. Krėvės sutartyje numatytos įtakos Lietuvai, todėl karūnacijai sutrukdė.

Kitas paveikslas vaizduoja Vorsklos mūšį, kai 1399 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, gavęs Romos popiežiaus palaiminimą, Kijeve sutelkė didžiulę 38000 vyrų kariuomenę, kurios tikslas buvo sutramdyti totorių-mongolų Aukso ordos plėšikavimus.

Mūšis su Aukso orda įvyko prie kairiojo Dniepro intako – Vorsklos upės. Kariuomenė, kuriai vadovavo Vytautas, skaudžiai pralaimėjo. Mūšyje žuvo trys ketvirtadaliai karių. Tarp jų buvo didikai, riteriai ir net 20 kunigaikščių. Vytautui su broliu Žygimantu pavyko iš mūšio lauko pabėgti. Paveiksle ir matyti jiedu mūšio įkarštyje...

Dar viename darbe, kuris vadinasi „Palydos“ dailininkas vaizduoja Lietuvos didįjį kunigaikštį Mindaugą, karalienę Mortą ir jų sūnų Vaišvilką. XIII a. viduryje Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas su savo žmona kunigaikštiene Morta priėmė krikštą.

Jie tapo Romos katalikais ir Lietuvos karaliais. Tačiau jų sūnus Vaišvilkas, kuris buvo Naugarduko kunigaikštis, atsisakė kunigaikštystės priėmęs Rytų tikėjimą. Jis tapo stačiatikių vienuoliu ir įkūrė Naugarduko vienuolyną, kuriam vadovavo. Po didžiojo Krikščionybės skilimo Romos katalikai ir Rytų ortodoksai buvo susipriešinę. Jie kritikavo vieni kitų tikėjimo dogmas. Katalikai Mindaugas ir Morta palaimino ir susirūpinę išlydėjo sūnų stačiatikį Vaišvilką. Tėvo ir motinos palaiminimą išvystame šiame paveiksle.

Mitologinės vizijos
V. Vaišvila prisimena 1997 m. parodą „Pagoniškos vizijos“. Ir ne veltui pagoniškosios dievybės – tarsi vizijos – čia autorius pasikliovė savo fantazija bei tyrinėta ir skaityta mitologija. Šiame cikle buvo pavaizduota dvylika senųjų dievybių, tarp jų – Žemyna, Laima, Perkūnas ir kt. Iš viso – dešimt moteriškųjų dievybių ir du vyriškosios giminės dievai.

Štai geriausiai žinomas Perkūnas V. Vaišvilos nutapytas kaip baltabarzdis senis, sviedžiantis savo žaibus ąžuolan. Rūke išnyra krikščionybės ženklai – bažnyčios bokštų viršūnės su kryžiais.

Moteriškos dievybės atpažįstamos iš gamtos motyvų ir kitos atributikos.

„Pirmiausia pradėjau nuo to, ką žinojau – tai pradėjau nuo tokių dievybių, kaip Perkūnas, Medeina, Laima. Ir vaizdavau pagal save – nenorėjau to standartinio sprendimo, kaip antai vaizduodavo liaudies menininkai. Vaizduodamas Perkūną nutapiau ąžuolą, juk lietuviai savo dievus kūrė remdamiesi gamta. Ąžuolas – tai jėgos ir vyriškumo simbolis. Paveikslo mintis buvo tokia, kad čia susiduria dvi religijos – pagonybė ir ateinanti krikščionybė. Tarsi lietuviškas pasipriešinimas“,  – sako V. Vaišvila.

Dailininkas pripažįsta, kad jį domina istorinė nuotaika arba psichologinė būsena. Tai įdomesnis istorijos priėmimas. Na, pavyzdžiui, tokia nuotaika atsispindi paveiksluose „Viltis“, „Žinia“. Pastarajame matyti, jog tolumoje dega laužas, o čia pat bėgančio žmogaus figūra. „Lietuviai žinias pranešdavo laužais. Taip pat pavaizduota alegorinė žmogaus figūra, kuri nusako istorinę nuotaiką“, – sako menininkas.

V. Vaišvila yra nutapęs daugybę žmonių portretų. Daugelis, kuriuose tapė, laikui bėgant jau išėjo Anapilin.

„Kiekviename portrete yra dalelė istorijos – tėvų, artimųjų. Tai irgi istorija. Kiekvieno žmogaus paveikslo suvokimas jau kitoks. Taigi kiekvienas skirtingas matymas ir žmogaus suvokimas žiūrint į paveikslą – irgi dar viena atskira istorija“, – tikina menininkas.

Panašu, kad autorius į savo kūrybą žiūri labai praktiškai. Tad nenuostabu, jog norisi paklausti, ar tebėra visa ta kūrybos romantika.

„Cinizmas atsiranda nuo to, kad turi išgyventi. Staiga susiduri baigęs Dailės akademiją, kai reikia galvoti, o kur paskui eiti. Yra du etapai, romantiška pusė – pirmasis, kai tapai ir kuri meno kūrinį. Bet paskui užbaigtą darbą neši į apačią – reikia parduoti, išlaikyti šeimą, vaikus išleisti į mokslus. Dailininkas yra profesija, o menininkas – diagnozė. Taip ir pikiruoji tarp šitų dviejų kategorijų. Be romantikos nė vienas dalininkas ir nedirbtų. Bet dažytoju dirbti žymiai paprasčiau, greičiau ir atlyginimas, yra ir socialinės garantijos“, – sako V. Vaišvila.

Ir vis dėlto daugiausiai įkvėpimo menininkui iki šiol dovanoja knygos: labai daug skaito – per savaitę perskaito po knygą. Tad menininko atmintyje susiklojo daugybė medžiagos, praverčiančios kūrybai.

„Mama dirbo bibliotekoje. Iš jos pirmiausiai ir atėjo polinkis į menus. Aš atsimenu, kaip būdamas šešerių varčiau Ivano Aivazovskio, kuris tapydavo jūrą, albumą. Išleido Leningrade knygą ir Šiaulių biblioteka gavo ją, ji dar kvepėjo… Atsiverčiu ir išvystu tas bangas – sušunku, kad duotų pieštuką, nes noriu piešti. Taigi pradėjau studijuoti laivus, kaip jie atrodo... Taip ir dėjosi tas bagažas į galvą. Paskui vaizduotė su tuo bagažu pervirsta į paveikslą. Be žinių nebūtų ir to paveikslo, kadangi visai kitaip žiūrėtum. Bet mano sielai artimesnės gyvenimiškos istorijos – ar realistiškos, ar siurrealistiškos“, – sako V. Vaišvila.

2016 06 22 25

Kongresas.
V. Vaišvilos asmeninio archyvo nuotr.

2016 06 22 24

Palydos.
V. Vaišvilos asmeninio archyvo nuotr.

2016 06 22 13

V. Vaišvila: „Man tema yra kaip uždavinys – įdomu, kaip tą uždavinį išspręsi, kiek perskaitysi, kaip per save pateiksi.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų