Kartu su  šiauliečiu kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu žvalgydamiesi po  Salduvės piliakalnio istoriją atvertėme dar vieną puslapį – gali būti, kad karalius Mindaugas su būsima žmona kunigaikštyte Morta Vismantaite susipažino Salduvės pilyje.

Kur aplaistėme Saulės mūšio pergalę?
Karaliaus Mindaugo raštas (1254 m.) netiesiogiai mena, kad karaliaus Mindaugo vedybos su kunigaikštyte Morta Vismantaite įvyko netrukus po Saulės mūšio pergalės.

Viena iš legendų apie karalienę byloja, jog Salduvės pilyje mūsiškiai šventė Saulės mūšio pergalę, ten kunigaikštytę sutiko būsimasis karalius Mindaugas. Vėliau ji tapo Lietuvos karaliene Morta. Garsus buvo kunigaikštis Vismantas, bet dar labiau išgarsėjo jo duktė. Beje, tame pačiame rašte užsimenama, jog karalaičiai Mindaugo ir Mortos sūnūs Ruklys ir Rupeikis jau dalyvavo sprendžiant valstybės reikalus, kaip būsimi sosto paveldėtojai...

Pasak V. Purono, taip Saulės mūšio įvykių siužete atsivėrė subtilių jausmų simfonija. Poetai ir rašytojai iki šiol gėrisi Mindaugu ir Morta, jų pirmąja meilės istorija Lietuvos istorijoje. Visi jų meile džiaugiasi, išskyrus patį V. Puroną. Jis iškart atsako kodėl – „Todėl, kad pasiekęs biologinį Mindaugo amžių (~65 m.), pabandžiau įlįsti į jo žudiko pienburnio Daumanto (~23 m) skūrą. Poezija išnyko. Liko intrigos, nuoskaudos ir žiauri kova dėl būvio.“

Mindaugo žudikas – būsimasis šventasis
Kas buvo tas karaliaus Mindaugo (1200–1263 m.) žudikas Daumantas (1240–1299 m.)?

Jis – stačiatikių šventasis Timofejus, bene vienintelis lietuvis – šventasis ir, kas daugeliui bus netikėta, galėjęs turėti sąsajų su senąja Saulės žeme, tiksliau – su mūsų Kryžių kalno praeitimi. Tad pradžiai V. Puronas siūlo susipažinti su šio šventojo biografija.

Daumantas
Daumantas gimė apie 1240 m., mirė 1299 m. gegužį Pskove. Apie 1255–1265 metus – lietuviškosios dalinės Nalšios kunigaikštystės valdytojas, vėliau, 1266–1299 m. − Pskovo kunigaikštis. Po mirties tapo stačiatikių šventuoju Timofejumi – įšventintas 1574 metais.

Pirmas Daumanto paminėjimas šaltiniuose susietas su Mindaugo žmonos Mortos mirtimi 1262 metais. Volynės metraštis rašo, kad Mindaugas pasikvietė Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną į laidotuves. Po jų, neva vykdydamas mirusios Mortos valią, Mindaugas vedė savo svainę, nes žinoma, kad Morta Mindaugienė ir Daumanto žmona Daumantienė buvo seserys. Metraščiai tikina, kad Daumantas dėl to, susimokęs su Treniota, 1263 m. rudenį karalių Mindaugą nužudė, o mūsų Daumantas veikiausiai atsiėmė žmoną ir grįžo Nalšion...

V. Purono teigimu, tokia viena iš keleto istorinių versijų, viena kitai nelabai prieštaraujančių. Tačiau kraštotyrininkas siūlo palikti tas ir kitas hipotezes istorikams, Mindaugo-Daumantienės-Daumanto meilės trikampį – literatams, o mums tiesos pasiieškoti vikipedijose: datose ir vietovardžiuose.

Kryžių kalno Domantų priešistorė
Kalnas vadinamas ir Jurgaičių, ir Domantų piliakalniu. Žinant, kad Jurgio vardas kartu su švento Jurgio įvaizdžiu į Lietuvą atidardėjo krikščionybės ratais, neabejotina, kad Jurgaičių vietovardis galėjo atsirasti tik po Lietuvos krikšto. Galbūt XV amžiaus antrojoje pusėje, gal vėliau.

O Domantai?  Tai – aiškiai ankstesnis, pagonišką Lietuvą menąs vietovardis, dar daugiau – susišaukiantis su XIII a. metraščiuose minimo Domanto (Daumanto) vardu. Jis – istorikų neginčijama asmenybė, karalienės Mortos sesers vyras, Nalšios kunigaikštis. O Nalšia – tai kažkur apie Biržus, Rokiškį, t. y. šiaurės Aukštaitija.

O mūsų kaimynystėje – Vismantai ir Ruklaukis, Šiaulių žemės praeitį menantys vietovardžiai. Vieni iš istorikų (E. Gudavičius) tvirtina, kad iki Mindaugo Morta buvo kunigaikščio Vismanto žmona, kiti tikina, kad Morta su seserimi buvo Saulės žemės kunigaikščio Vismanto dukros, nes neatsitiktinai netoli Šiaulių yra Vismantų (Pakruojo rajonas) gyvenvietė. Dar daugiau, greta Vismantų yra karalaičio Ruklio vardu pažymėtas Ruklaukis. Girdi, kunigaikštis Vismantas čia galėjo skirti žemėvaldą savo vaikaičiui Rukliui. Taigi Domantai vėl harmoningai įsirašo į karalienės Mortos ir jos sesutės biografiją, ir į Saulės žemę, ir į Mindaugo likimą...  

Įlįskime į Mindaugo biologinį kūną
Anot V. Purono, vikipedijos kompiuterio ekrane XIII amžiaus istorinės datos netikėtai įgyja ir biologinę prasmę. Juk gimtadieniai kažką slepia, ne veltui jie – vietinės reikšmės šventės.

Mindaugas – naujagimis
Pradedame įsikūnijimą. Tai labai lengva padaryti  – būsimas Lietuvos karalius gimė 1200 m.

Mindaugui – 10~15 m.
Šiaulių žemėje gimė jo būsima žmona Morta (1210~1215 m.). Kraštotyrininko teigimu, logiška manyti, kad jos jaunesnė sesutė, būsima Domantienė, gims kokiais penkeriais metais vėliau.

Mindaugui – 36 m.
Saulės mūšio pergalės puotoje Salduvės pilyje Mindaugas susipažįsta su Morta. Vėliau, gal po metų  – vestuvės.

Mindaugui – 40 m.
Gimsta Daumantas, būsimas Mindaugo žudikas, būsimas Pskovo kunigaikštis, būsimas stačiatikių šventasis. Jo būsimai žmonai, Mortos seseriai, apie 20 metų.

Mindaugui – 51 m.
Pagonio Mindaugo krikštas drauge su kunigaikštiene Morta, dviem sūnumis Rukliu ir Rupeikiu ir daugybe karių.

Mindaugui – 53 m.
1253 m. popiežiaus Inocento IV valia kunigaikštis Mindaugas su jo žmona kunigaikštiene Morta karūnuojamas Lietuvos karaliumi.

Mindaugui – 55 m.
15-metis paauglys Daumantas pradeda valdyti Nalšios žemes. Neaišku, kada ir dėl ko jis veda pagyvenusią Mortos seserį: „Gal – dėl turto, gal – dėl posto, gal – iš pareigos? Negi iš meilės?“ – svarsto V. Puronas.

Mindaugui – 62 m.
Miršta Mindaugo žmona Morta. Našlys gviešiasi Daumantienės, nors nesuprantama, kodėl pastaroji dangstosi suaugusių sesers sūnų Ruklio ir Rupeikio (~25 m.) globa.

Mindaugui – 63 m.
23 metų jaunuolis Daumantas nužudo senį Mindaugą, o tai, anot V. Purono, padaro dėl savo
senės žmonos.

Savoje parapijoje pranašu nebūnama
Kraštotyrininkas pažymėjo, kad apie moralę nekalbėsime – tiek Mindaugas, tiek Daumantas gyveno savo epochos morale, kuri gerokai skyrėsi nuo mūsiškės. Karyba ir gynyba buvo įprasta ūkinė veikla.

Apie biologiją, pasak V. Purono, taip pat patylėsime: „Ar verta karalių žudyti iš meilės sukriošusiai, bevaikei 45 metų senei? Ar verta jos pavydėti šefui, kai jaunų – kaip šieno? Kai tavo rankose – valdžia, po tavimi – žirgas, už nugaros – trys šimtai vyčių? Kažkas nenatūralaus...“ – mano kraštotyrininkas.

Nužudė dėl pažeistos savigarbos? „Nešnekėkite niekų“, – sako V. Puronas. Anuometinė vasalų moralė to netoleravo. O gal Daumantienės amžius slėpė kitą mums nežinomą ekonominę, dinastinę, teisinės priklausomybės paslaptį?

Įlįskime į Daumanto skūrą. „Ogi jis – talentingas!“ – tvirtina kraštotyrininkas. Daumantas iš prigimties turėjo ir vado nuojautą, ir kario talentą. Susiklosčiusi situacija tąkart aiškiai rodė – kirsk dabar, nes gaišatis – mirčiai prilygsta.

O tolesnis gyvenimiškas Daumanto talentingumas buvo svetimųjų tinkamai įvertintas, už jo darbus jį paskelbus šventuoju. „Ak tas paslaptingasis XIII amžius! Istorikai, ko tylite – paaiškinkite!“ – paaiškinimo paprašė V. Puronas.

Viena iš legendų apie karalienę Mortą byloja, jog Salduvės pilyje mūsiškiai šventė Saulės mūšio pergalę, ten kunigaikštytę sutiko būsimasis karalius Mindaugas.
V. Purono pieš.

Karalienė Morta.
V. Purono pieš.