facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Danielius Balčiūnas gimė 1935 metų spalio 31 dieną Indubakiuose, Linkmenų valsčiuje. Tai žmogus, kuris daug metų dirbo inžinieriumi konstruktoriumi, ir yra žinomas Šiaulių miesto kraštotyrininkas.

1959 metais baigęs Kauno politechnikos institutą D. Balčiūnas pradėjo dirbti Šiaulių precizinių staklių gamykloje. Vėliau dirbo baldų gamybiniame susivienijame „Venta“, A. Gricevičiaus saldainių fabrike „Rūta“. Į kraštotyros veiklą įsijungė 1970 metais, kai dirbdamas „Ventoje“ subūrė kraštotyros grupę „Jovaras“ ir jai pats vadovavo. Parengė per 30 rankraštinių kraštotyros darbų, vertingiausias iš jų – „Ventos“ istorija. Dabar jo rankraščius saugo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. Spaudoje šis kraštotyrininkas paskelbė daugiau nei 500 publikacijų. 1995 ir 2005 m. surengė kelias personalines kraštotyros darbų parodas.

Kaip pats D. Balčiūnas sako, tikriausiai į kraštotyrinę veiklą įsitraukė jo charakteris: smalsumas, pažinimo džiaugsmas ir noras domėtis praeitimi. Niekada vietoje nenustygstantis garbaus amžiaus kraštotyrininkas aktyviai reiškiasi ir dabar: dalyvauja respublikinėse kraštotyros ekspedicijose, kraštotyros darbų parodose, renka kraštotyrinę informaciją.

Kraštotyrą prisijaukino kelionėse
„Kai savanoriais dirbti atvažiavome 1959 metais į Šiaulių precizinių staklių gamyklą, tada dar pagrindinė ir populiari transporto priemonė buvo dviratis. Tuo laiku net motociklų Šiauliuose nebuvo. Tad daug kur vykdavome su dviračiais. Taip susiklostė, kad su dviračiais labai daug kelionių organizavome ir kone visą Lietuvą esame apvažinėję. Su darbo kolegomis net derindavome kartu atostogas, kad galėtume drauge keliauti. Po kelionių Lietuvoje, ryžomės kelionei ir po Pabaltijį. Viskas tobulėjo. Po metų kitų Lietuvoje atsirado Čekoslovakijos gamybos motociklų. Prisimenu, jog aš pats tada turėjau „Javą“. Gavau pasiūlymą nusipirkti „Ižą“, nors tada šis motociklas buvo labai sunkiai gaunamas. Vėliau kai kurie bendraminčiai kraštotyrininkai jau ir „Zaporažietį“ turėjo. Taip susidarė grupė ratuotų ir mėgstančių keliauti žmonių. Buvo laikas, kai labai pasigesdavome turistinės literatūros. Prisimenu, jog rinkome su kolegomis laikraščių iškarpas ir taip planuodavome naujas keliones. Aš net buvau užvedęs po atskirą knygą kiekvienam aplankytam Lietuvos kraštui, siekiant, kad ir kiti keliautojai galėtų sužinoti apie įdomias ir lankytinas to krašto vietas. Manau, jog tai ir buvo mano pirmosios kraštotyros darbo užuomazgos, nuo ko ir pradėjau rengti kitus savo kraštotyrinius darbus.

Per gyvenimą dirbant ir keliaujant medžiagos susikaupė daug. Didžioji dalis kelionių suorganizuota, kai staklių gamykloje buvo įkurta grupė, kuri rūpinosi dirbančiųjų poilsiu.

Prisimenu, jog keitėme keliavimo priemones. Tada pagal mūsų brėžinius irklavimo bazėje  pagamino baidares, su kuriomis mes plaukiodavome sugalvotais maršrutais. Kražantė, Dubysa ir kiti vandens telkiniai po kelis darbuotojus iš atskirų skyrių net kelis kartus plaukė. Buvo sudarytas grafikas, kada poilsiautojai plaukia ir kur palieka baidares kitiems. Buvo laikas, kai gyvenimas mane nunešė į Vilnių, tai baidarių gera idėja tiesiog žlugo. Kas paliko baidares ir jų neberado... nuplaukė Dubysos upe. Tačiau buvo laikas, kai mūsų keliones itin vertino. Už aistrą keliauti kartą kaip mažos įmonės turistai buvome apdovanoti ir kiekvienas gavome po gintaro gabalą už aktyvų turizmo vystymą. Tada buvome vieni pirmaujančiųjų. Vėliau man kilo idėja aprašyti tas visas keliones. Dabar sukauptas kelionių žinias naudoju dalyvaudamas išvykose su Šiaulių senjorų bendrijos nariais. Šiais metais jau buvome trijose kelionėse, kurias visada lydi nuotykiai ir atradimai. Maršrutų rengimas, kur keliaus pilnas autobusas – didžiulis darbas. Man daug padeda poeto Jovaro sūnus, mano buvęs bendradarbis.“

Prisidėjo prie Mikelio prizo tradicijos atsiradimo
„Mikelio prizo įteikimas geriausiems, darbščiausiems kraštotyrininkams – graži šiauliečių tradicija, kurią perima ir kiti Lietuvos miestai bei rajonai, rinkdami ir apdovanodami geriausius metų kraštotyrininkus.

Po paskutiniojo Šiaulių Mikelio – V. Vaitekūno – mirties, 1988 m. minint jo 80-metį, ,,Ventos“ gamykloje pasiūliau įsteigti Mikelio prizą geriausiems, darbščiausiems šiandienos šiauliečiams kraštotyrininkams. Idėjai pritarė ,,Ventos“ gamybinio susivienijimo direktorius L. Stankus, pirmuosius tris Mikelio prizus finansavo ,,Venta“, juos sukūrė tautodailininkas Feliksas Vargonas (1912–1992). Pirmoji skulptūrėlė priminė caro laikų knygnešį – draudžiamos lietuviškos spaudos platintoją. Kitus Mikelio prizus sukūrė skulptorius Kazys Kasperavičius. Šiuo metu Mikelio prizai finansuojami iš Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros projektų programos. Pirmasis Mikelio prizas 1989 m. buvo įteiktas kraštotyrininkei bibliotekininkei Birutei Knizikevičienei, 1990 m. prizas atiteko kraštotyrininkei Irenai Rudzinskienei, 1991 m. – mokytojui Jonui Krivickui, 1994 m. – menotyrininkui Vyteniui Rimkui, 1995 m. aš buvau penktasis, kuriam įteiktas Mikelio prizas. 1996 m. – Mikelis įteiktas jaunųjų kraštotyrininkų ugdytojai ŠU docentei Elenai Adomavičienei, 1997 m. – dailininkui Antanui Krištopaičiui, 1998 m. – mokytojai Zitai Subačienei, 1999 m. – žurnalistui Stasiui Bulzgiui, 2000 m. – kraštotyros organizatorei Lidijai Joanai Pranienei, 2001 m. – kraštotyrininkui Klemensui Kučinskui, 2003 m. – dizaineriui Viliui Puronui, 2004 m. – inžinieriui Romualdui Rutkauskaui, 2005 m. – bibliotekininkei Nijolei Petraitytei, 2006 m. – provizorei, Katinų muziejaus įkūrėjai ir vadovei Vandai Kavaliauskienei, 2007 m. – mokytojui Vytautui Mažeikai, 2009 m. – inžinierei-muziejininkei Genovaitei Žukauskienei, 2010 m. – pedagogei, ilgametei Šiaulių jaunųjų turistų centro darbuotojai Jadvygai Urbonienei. 2011 m. Mikelio prizas pirmą kartą buvo įteiktas ne vienam kraštotyrininkui, kaip įprasta, o kraštotyrininkų šeimai – farmacininkams Antaninai ir Liudvikui Rulinskams. 2012 m. Mikelio prizo laureate tapo gydytoja Giedrė Petkevičienė. 2013 m. Mikelio prizu vėl buvo apdovanota kraštotyrininkų šeima – pedagogai, fotomenininkai Birutė ir Algirdas Musneckiai. 2014 m. už ilgametę kraštotyros veiklą, jaunųjų kraštotyrininkų ugdymą, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejaus puoselėjimą Mikelio prizu buvo pagerbta Juliaus Janonio gimnazijos etikos mokytoja, gimnazijos muziejaus vadovė Rita Margevičienė. 2015 m. Mikelio prizu apdovanota kraštotyrininkė, Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriaus vedėja Rima Giržadienė. Šiais metais pasveikinome Mikelio prizo laureatę pedagogę, jaunųjų kraštotyrininkų ugdytoją Vydą Šegždienę.“

Kraštotyros darbai suguldyti knygose    
„Iš mano kraštotyrinių leidinių dažniausiai yra minimos knygos „Gruzdžių skiečiai ir jų staklės“ (1997 m.), „Mokytojas partizanas Antanas Eglinskas (Margiris)“ (1997 m.), „A. Gricevičiaus lietuvių saldainių fabrikas „Rūta“ (1998 m.) ir kiti. Taip pat esu išleidęs mokyklos laidos knygą, kurioje atsidūrė kiekvienas mano bendraklasis. Manau, jog šiais laikais labai svarbu, kad visi kraštotyriniai darbai, kurie kada nors buvo parašyti, patektų į muziejus ir būtų pateikti spausdinta forma. Tik taip galima ateities kartoms išsaugoti surinktą svarbią informaciją.

Pavyzdys – Šiaulių precizinių staklių gamyklos medžiaga, kuri pasikeitus valdžiai virto pelenais, nes buvo sudeginta. Matydamas šią liūdną patirtį ir pradėjau leisti knygutes, siekdamas saugoti istorinę medžiagą. Visi šie darbai turi išliekamąją vertę.“

Gyvenimo atradimai ir praradimai
„Sovietmečiu atradau tėvą Stanislovą, kurį dabar tikriausiai žino kiekvienas Lietuvos gyventojas. Šis atradimas taip pat iš mūsų kelionių. Prisimeni, kad susipažinau visai netikėtai su juo, kai keliavau motociklu. Daug kelionių per gyvenimą būta... Ypač įspūdingos kelionės į Tolminkiemį, K. Donelaičio gimtinę.

Dar vienas mano atradimų – Svirskio kryžius. Mano iniciatyva populiarus tapo ir Kelmės rajone Svilių šaltinis. Prisimenu, kai ten dar nieko nebuvo, tačiau paviešinus apie šią vietą iš karto atsirado informaciniai stendai. Buvo pėsčiųjų žygiai, kurių metu visai netyčia eidami tuos šaltinius rado. Vėliau su dviračiu važiuodamas šaltinius susiradau, aprašiau, nufotografavau. Taip ir atsirado dar vienas lankytinas objektas netoli Užvenčio.

Kitas gana ryškus mano gyvenimo prisiminimas – tai, kai mano gimtinėje buvo užsakytas filmas apie vilkų gyvenimą. Atsimenu, jog buvo filmuojamos įvairios meilės scenos, jų gyvenimas. Tačiau atsitiko taip, kad nuvežus parodyti vilkų moksleiviams, mes juos išgąsdinome ir tada visi vilkai išsilakstė. Tai gana retas reiškinys, kad vilkai per 2,5 metrų aukščio tvorą iššoko. Teko kviesti medžiotojus, kad nušautų vilkę... Dabar toje vietoje yra įkurtas muziejus ir vieta kaip lankytina minima literatūroje. Daug darbų per gyvenimą padaryta, tik ne visi aprašyti, įamžinti. Dabar mano naujas pomėgis – rinkti iš laikraščių ir įvairių įžymių vietų užrašytus aforizmus. Jau sąsiuvinyje esu  užfiksavęs beveik 70 tūkstančių įvairiausių aforizmų. Kažkada sūnus ketino juos išspausdinti atskirame leidinyje, tačiau gaila – jis žuvo...“

2016 06 10 12

Kraštotyrininkas D. Balčiūnas (stovi) savo gimtinėje kartu su V. Juozapaičiu ir K. Maciulevičiene.
D. BALČIŪNO archyvo nuotr.

2016 06 10 08

Šiaulių precizinių staklių gamyklos darbuotojai prie pačių sodinto ąžuolo.
D. BALČIŪNO archyvo nuotr.

Į viršų