Anot šiauliečio kraštotyrininko, kultūros istoriko, dizainerio Viliaus Purono, vaikščiojant senaisiais piliakalniais Talšos pakrantėje, nejučiomis kyla mintis, kad šie žmogaus rankų kūriniai, tų trijų piliakalnių gyvybinė sąsaja žiloje senovėje buvo viena iš sąlygų Šiauliams tapti Šiauliais – Saulės žemės centru, kaip Kernavei – Lietuvos. Galima drąsiai tvirtinti: Šiauliai – trijų piliakalnių pagimdytas miestas. Išties Šiauliai – Šiaurės Lietuvos Kernavė.

Tad kartu su V. Puronu tęsiame kelionę istoriniais labirintais po Salduvės piliakalnį. Jau pasakojome įvairias legendas, apipynusias šio piliakalnio atsiradimo pradžią, domėjomės kadaise galbūt čia stūksojusia kryžiuočių pilimi, prisiminėme didžiausią LTSR monumentą, meteoru blykstelėjusį šalia Salduvės, o šį kartą aiškinsimės istorines
Salduvės piliakalnio pavadinimo ištakas.

Kaip ir kodėl taip vadinosi kalnas?
Dauguma lituanistų neabejoja: Salduvė atsirado nuo lietuviško žodžio „saldus“, kaip ir brolių latvių miestukas Saldus. Šiauliečiai šio vardo atsiradimą aiškina aiškia ir dviprasmiška legenda: „ar todėl, kad burmistro pavardė buvo Saldus, ar jaunieji labai saldžiai mylėjosi...“

Todėl Salduvės vardo kilmė iš pirmo žvilgsnio yra primityvi ir nesudėtinga, kaip karvės mūkimas ar PVM sąskaita-faktūra. O jei imtume ir viską sukomplikuotume? Pasak kraštotyrininko, tuomet įdomių dalykėlių rastume ir savus protelius pamasažuotume. Tad V. Puronas iš pradžių siūlo žvilgtelėti į kulinarijos priešistorę.

Palaižykime Salduvę. Argi ji saldi?
Kodėl ši skonio savybė prilipo prie piliakalnio pavadinimo, kodėl visi, kaip susitarę, šio vietovardžio pirmavaizdį įsivaizduojame esant jei ne cukrų, tai medų. Jei į pavadinimą pasižiūrėtume priešistorinėmis akimis, skonis labai labai skirtųsi.

Salduvė – sūri. Mes, lietuviai, bene vieninteliai iš europiečių, saldžiu žodžiu vadiname cukraus ar medaus savybę, o visos kitos tautos, net mūsų broliai latviai – sūriąją druską: sals, solj, zalc ir pan. Lingvistai (A. Sabaliauskas ir kt.) įrodė, kaip atsirado tas lingvistinis nesusipratimas.

Kaltas neišrankus mūsų protėvių skonis. Sūdyta mėsa buvo gardesnė už žalią, todėl saldumo (sal-) sąvoka, iš pradžių reiškusi skanumą apskritai, vėliau susiaurėjo ir ėmė žymėti siaurą skonio savybę – saldumą.

Salduvė – druskos prekyvietė?
Kokias strategines prekes gabendavo kitų šalių vaizbūnai mūsų neišrankiesiems protėviams? Titnagą ir druską. Ją reikėdavo sandėliuoti, vykdavo akmens amžiaus „didmeninė“ prekyba. Kitos tautos tokių nesusipratimų išvengė, kai krikštijo savo gyvenvietes – ir latvių Saldus, ir germanų Zalcburgas, ir lietuvių Druskininkai. Tą žinodami atsargiau vertinkime istorines Salduvės pavadinimo ištakas.

Kito paskirtis, keitėsi pavadinimai.

Kas gali pasakyti, kada anuometinis kalnas, šimtamečius medžius nuskutęs, tapo rūsčiu piliakalniu, ąžuoliniais šarvais aptaisytu, ąžuoline pilimi šalmuotu? Archeologiniai tyrinėjimai nieko negali paaiškinti, jų kaip ir nebuvo.

Atrodo, kad kalnui VI–XV a. teko nugyventi ne vieną savo biografijos etapą. Nuo neatmenamų laikų jis buvo aplinkinių genčių slėptuvė – bobkalnis, vėliau alkakalnis – pagoniška šventykla, ką anuomet teigė ir B. Tarvydas, ir M. Biržiška, ir kiti istorikai.

Gal buvo netgi milžinkapis, kaip porina padavimas.

Taigi V. Puronas prisiminė keletą padavimų, žyminčių vis kitokį šio kalno pavadinimą.

„Zelos ar Ceilos pilis? Sunku dabar pasakyti, kada ant Salduvės buvo pastatyta medinė pilis, kaip ji vadinosi.

Kai kurie šiuolaikiniai istorikai spėja čia buvus Zelos ar Ceilos pilį, kurią sunaikino kryžiuočiai 1348 m. karinės kampanijos metu puolę Šiaulių kraštą. O apie kryžiuočių pilį, stovėjusią ant kalno, jau esame šnekėję.“

Kareivių kalnas – toks tikrasis Salduvės kalno pavadinimas?
Leonas Kšivickis „Žemaičių senovėje“ mini senąjį piliakalnį, beje, labai įdomiai: „Pavyzdžiu galime paimti Saldųjį kalną ties Šiauliais (tikras jo pavadinimas „Kareivių kalnas“). Ten iškasamos liekanos liudija jo senumą ir aiškiai nurodo buvus švedus ir kitus. Aplink šį kalną išliko griovys, nors žymiai atsimainęs, bet vis dėlto nesiduoda pamirštamas, primindamas savo senovę“.

„Netoli Šiaulių yra Saldusis kalnas, ant kurio gyvena daug kirminų“. Tai vienintelė tokio pobūdžio žinutė, kurios nedubliuoja kiti šaltiniai. Ją išspausdino vyskupas Motiejus Valančius „Antano Tretininko pasakojimuose“.

„Jame stovėjo Saldžiausios širdies bažnyčia“ – tai buvo išspausdinta 1925 m. miesto laikraštyje „Šiaulietis“: „Seneliai kalba, kad čia vietoj kalno kadaise stovėjusi graži bažnyčia, kurios vardas buvęs Saldžiausios širdies. Žmonės ją vadinę tiesiog Saldžiausia bažnyčia. Bet šią bažnyčią užpylęs smėlis ir ji virto tyliu kalnu. O žmonės pavadinę šį kalną Salduvės (Saldžiuoju) kalnu. Skylė buvo kalno viršuje. Apie esančią viduryje kalno luomą senelis pasakoja, kad piemenys prakasę duobę ir radę skylę: ten jie įmetę akmenuką, kuris atsimušęs į skambantį daiktą, kaip į grindis. Ant rytojaus duobės jie jau neberadę. Taip jie kasdavę keletą dienų, bet per naktį duobė užsilygindavusi ir užželdavusi žole. Palikęs tiktai to kasimo ženklas.

Anot V. Purono, tas pats pasakojama ir legendoje  „Apie nedorėlių miestuką“.

Apie saldžią meilę: „Kitados čia gyvenęs didikas turėjo nepaprastai gražią dukterį, kurią pamilo šaunus jaunikaitis. Įsimylėjėliai mėgdavo vaikščioti kalno viršūne. Tokia meilė dievui Perkūnui pasirodė labai nepadori, labai saldi ir jis, vieną kartą sukėlęs didžiulę audrą, sugriaudėjo, trenkė į kalną, pliekė žaibais… Esą nuo taip tragiškai pasibaigusios saldžios meilės ir piliakalnio pavadinimas – Salduvė.“

Tokį legendos variantą pateikė žurnalistas Stasys Bulzgis (Šiauliai: Mažasis vadovas. Vilnius: Mintis, 1985, p. 89).
V. Purono teigimu, yra keletas šio padavimo variantų, beje, kiekvieno autoriaus skirtingas. Padavimo atmainą apie burmistro Saldaus dukrą jis pasakoja turistams senosiose Šiaulių kapinėse prie jos kapo.

Šiaulių pilies kalnas?
„Domantų kalno vyrai, girdėdami, kad tame kalne yra senovės bažnyčia, sumanė vidurdienį tą kalną pakasinėti. Pradėjo kasti. Staiga vienas iš jų atsigręžęs pamatė, jog beveik visas Domantų kaimas ugnyje ir dūmuose paskendęs. Visi persigando, galvotrūkčiais bėgo namo. Kai pribėgo arčiau, visa ugnis pranyko. Tada žmonės suprato, kad Šiaulių pilies kalnas nesiduoda kasti.“

Ši legenda, paimta iš knygos „Kai milžinai gyveno“.

V. Purono manymu, atrodo, kad kalbama apie Salduvės kalną, taip pavadintą tik tą vieną ir paskutinį kartą. Juk negalėjo Domantų kaimo vyrai kasinėti Šiaulių piliakalnio, kuriame įkurtos Šiaulių senosios kapinaitės ir kuriame nebūta užverstos senovės bažnyčios.

Gražiosios Salduvės milžinkapis
Senovės padavimai sako, kad šis piliakalnis buvo supiltas Žuvininkų kunigaikščio Rymanto ant jo dukters Salduvės kapo. Apie tai buvo pasakojama smetoniškoje spaudoje, straipsnyje „Salduvės piliakalnis, esantis Šiaulių užmiestyje“ (žr. „Šiaurės Lietuva“, Nr. 23, p. 2).

„Žuvininkų kalnu“ dažnai buvo vadinamas tas piliakalnis XIX a. ir anksčiau.

Šiaulių žemės metraštininkas M. Griškevičius, 1850 m. aprašinėdamas Šiaulių apylinkes, irgi mini, kad: „ant Žuvininkų (Rybaków) kaimo žemės, prie Lepšių rakto prigulenčios, nuo Šiaulių miesto per 3 1/2 varstų yra kalnas, didokas, kurį žemaitiškai vadin Salduva, o lenkiškai Slodka góra“ (rankraščio p. 224, kalba netaisyta – aut. pastaba).

V. Puronas siūlo atkreipti dėmesį, kad Salduvės piliakalnis ne šiaulietis. Jis – Žuvininkų kaimo kūrinys. Beje, senieji dokumentai mini, kad bene XVI a. pabaigoje ši vietovė vadinosi Vekvedžiais.

„Įdomu, kad perbėgus absoliučią padavimų apie Salduvės kalną daugumą, neteko aptikti nė vieno, kuris teigtų Šiaulių miesto ir Salduvės piliakalnio genetinį ryšį – niekada šis kalnas nepriklausė Šiauliams“, – teigia kraštotyrininkas.

Viena iš legendų pasakoja, kad esą nuo tragiškai pasibaigusios saldžios meilės ir kilo piliakalnio pavadinimas – Salduvė.  
V. Purono pieš.