facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Medelių sodinimas Šiauliuose tarpukariu
1935 m. mokytojos E. Zablockienės  vadovaujami Šiaulių berniukų gimnazijos gimnazistai apsodino medeliais Sukilėlių kalnelį, Sukilėlių gatvę, Parko bulvarą, Aušros alėją, Dvaro gatvę prie V. Kudirkos mokyklos (Krivickas, 1991, 60).

1935 m. gegužės 1 d. Sukilėlių kalnelyje buvo pasodintas Klaipėdos medis – ąžuolas. Jo sodinime gausiai dalyvavo savanoriai, šauliai, tautininkai, jaunelietuviai, skautų organizacijos, įvairių įstaigų tarnautojai, moksleiviai, miesto visuomenė. Pasodinus istorinį medį buvo surašytas aktas (2000  šiauliečių sodino Klaipėdos medį, 1935, 1).

1935 m. Vilniui vaduoti sąjungos Šiaulių pašto tarnybos skyrius pašto sklype, skyriaus vardu pasodino Vilniaus ąžuolėlį ir jį aptvėrė tvorele.

1936 m. Šiauliuose, Šatrijos gatvėje gyvenęs provizorius ir Šiaulių berniukų gimnazijos chemijos mokytojas Stasys Jurevičius (1876–1942) šventė savo šešiasdešimtmetį. „Ta proga visa šeima pasodino ąžuoliuką. Dabar jis vienas iš gražiausių ąžuolų Šiauliuose“, – sako tėvų name gyvenanti buvusi provizorė pensininkė Vanda Kavaliauskienė-Jurevičiūtė (Mockutė, 2006, 2). Kadaise tėvo garbei pasodintas ąžuoliukas virto gražuoliu medžiu, prie kurio buriasi Lietuvos nusipelniusi provizorės, buvusios Katinų muziejaus vedėjos Vandos Kavaliauskienės artimieji per šeimai brangias šventes.

1936 m. gegužės 1 ir 2 dienomis Šiauliuose įvyko didelė medelių sodinimo šventė. Gegužės 1 d. miesto gimnazijų mokiniai sodino eglaites miesto sode, prie naujosios turgavietės ir prie „Aušros“ muziejaus. Gegužės 2 d. buvo padaryta pradžia apsodinimui Salduvės kalno, kur tą dieną pasodinta 50 000 pušelių. Medelius sodino mokytojų seminarijos, prekybos mokyklos ir pradžios mokyklų mokiniai, vadovaujami Šiaulių mokytojų seminarijos direktoriaus Orlausko  (50.000 pušelių ant  Salduvės kalno, 1936, 3).     

Iki 1938 m. medeliais mieste buvo apsodintos J. Basanavičiaus, S. Daukanto, Aušros alėjos, Zubovo ir kt. gatvės, iš viso 23 (Šiaulių istorija, 1991, 150).

1937 m. Aušros alėjos gale pradėtas sodinti pavyzdinis Šiaulių miesto parkas, kurio plotas 17 ha. Sukilėlių kalnelyje buvo įrengtas Nepriklausomybės parkas.

1938 m. Lietuvos Prezidentas A. Smetona apsilankęs Šiauliuose Aušros alėjoje, neseniai atidarytoje Karininkų ramovėje (dabar – Moksleivių namai), pagal tradiciją pasodino ąžuoliuką šalia tų namų, prie įėjimo į senąjį parką. Dabar šalia šio ąžuolo pastatyta skulptorės D. Matulaitės skulptūra „Aušra“.

„Spaudos medžiai“  
Nemažai šiauliečių ir miesto svečių vaikštinėdami Tilžės gatvės ir Aušros alėjos sankirtoje priešais Šv. Petro ir Pauliaus katedrą dažnai nesusimąsto, kad visai greta auga ypatingi ąžuolai, turintys tiesioginį ryšį su spaudos draudimu. Jie vadinami „Spaudos medžiais“.

1929 metų gegužės 9 d. Šiaulių mieste buvo organizuota didelė šventė, skirta spaudos draudimo panaikinimo 25-mečiui. Centrinėje miesto aikštėje iškilmingai pasodinti keturi Spaudos ąžuolai, turintys miestiečiams priminti lietuviškos spaudos draudimo ir knygnešių metą. Teisė pasodinti keturis ąžuoliukus buvo suteikta iškiliausiems to meto Šiaulių miesto žmonėms, daug nuveikusiems spaudos draudimo metais lietuvių kultūros labui.

Buvęs Šiaulių burmistras Jackus Sondeckis (Sonda) savo prisiminimuose rašo: „Senąją turgavietę buvo numatyta paversti parku, paruoštas planas. Jos vidury stovėjo ąžuoliukas, o 1929 metų gegužės 9 d., gausiam būriui šiauliškių dalyvaujant, netoli Tilžės gatvės pasodinti keturi Spaudos medeliai, ąžuolai. Aušros alėjos ir Tilžės gatvės kampe vieną pasodino senosios spaudos atstovai – aušrininkas Miglovara, poetas Jovaras ir Liudas Jakavičius, antrąjį – „Kultūros“ žurnalo redaktorius Peliksas Bugailiškis ir „Momento“ redaktorius J. Janulaitis. Kitoje pusėje, Tilžės ir Pašto gatvių kampe, trečiąjį ąžuoliuką pasodino gimnazijos direktorius Šliogeris, mokytojų seminarijos direktorius Juozas Orlauskis ir pradžios mokyklų inspektorius, buvęs burmistras, Kazys Ubeika. Ketvirtąjį ąžuoliuką pasodino savivaldybių atstovai – burmistras J. Sondeckis, miesto tarybos pirmininkas K. Venclauskis ir apskrities valdybos pirmininkas, apskrities viršininkas A. Pranculis“ (Sondeckis, 1993, 154–155).

Žymus muziejininkas, „Aušros“ muziejaus bendradarbis Vladas Zdzichauskas savo prisiminimuose  „Spaudos medžiai“ Šiauliuose, 1974 m. gegužės 8 d. rašė: „Šiaulių miesto Pergalės aikštėje (dabar Prisikėlimo aikštė – J. N.) esančiame skvere auga keturi ąžuolai. Seniau čia buvo senoji miesto turgavietė, kuri 1938 m. sausio 1 d. oficialiai perkelta kitur. Jie buvo pasodinti gerokai anksčiau prieš turgavietės perkėlimą, 1929 metų gegužės 9 dieną. Jų sodinimas virto savotiška švente. Tada jie buvo pavadinti „spaudos medžiai“. Pačiame aikštės centre augo dar vienas ąžuolas, bet jo dabar jau nebėra. „Spaudos medžius“ pasodino aikštės pakraštyje pagal aikštę kertantį Tauragės-Joniškio plentą, kurio dalis miesto ribose dabar vadinama Lenino gatve (dabar Tilžės g. – J. N.). Medeliai buvo pasodinti ir aptverti.

Antrojo pasaulinio karo metu plentu persirito ištisos armijos. Kitame aikštės pakraštyje buvo įruoštos viešosios slėptuvės. Centrinis ąžuolėlis žuvo. O keturi „Spaudos medžiai“ išliko ir augo.

Po karo aikštė visiškai pasikeitė ir buvo apželdinta. Atsirado nauji, greičiau augantieji medžiai.  Dabar auga keturi stamboki, 45 metai atgal pasodinti ąžuolai.

Miesto gyventojai jau baigia užmiršti, kas ir kokia proga juos sodino. Turbūt daugelis mano, kad juos sodino į dabartinį apželdinimo trestą panaši organizacija. Pakanka pasakyti, kad juos sodinusių visuomenės veikėjų tarpe buvo Jovaras ir Bugailiškis. Todėl reikėtų miesto gyventojams priminti šių medžių istoriją.

Jau buvo žinoma, kad ateityje šioje aikštėje nestovės vežimai ir arkliukai, kad čia bus centrinis miesto skveras. Šiauliuose buvo labai gyvos literatūrinės tradicijos. Čia buvo leidžiamos knygos ir žurnalai. Čia pirmus žingsnius žengė ir mūsų teatras. Bet ir teatras yra kilęs iš spausdinto žodžio. Taigi tegul pirmieji aikštėje pasodinti medžiai mums spaudą primena.
Jovaras tada gyveno kaime, o kiti „Spaudos medžių“ sodintojai gyveno Šiauliuose. Pirmą ąžuolėlį sodino Šiaulių laikraščio „Momentas“ redaktorius J. Janulaitis ir „Kultūros“ žurnalo redaktorius teisininkas Peliksas Bugailiškis. Bugailiškio visuomeninė veikla buvo nepaprastai plati: leidykla „Kultūros bendrovė“; žurnalai „Kultūra“, „Gimtasai kraštas“, „Sietynas“, prieškarinė Šiaulių kraštotyros draugija, „Aušros“ muziejaus organizavimas. Antrą sodino poetas Jonas Krikšiūnas-Jovaras, poetas ir 1863-1864 metų sukilėlis Juozapas Miliauskas-Miglovara ir Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis (teatro organizatorius, spaudos platintojas, leidėjas, knygų autorius).

Trečią sodino savivaldybių atstovai: tuometinis Šiaulių miesto burmistras Jackus Sondeckis, Šiaulių miesto tarybos pirmininkas, advokatas Kazimieras Venclauskas ir Šiaulių apskrities tarybos pirmininkas A. Pranculis.

Ketvirtą sodino mokyklų atstovai: Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Juozas Orlauskis, Šiaulių gimnazijos direktorius Vaclovas Šliogeris ir pradinių mokyklų inspektorius Kazimieras Ubeika“ (Zdzichauskas, 1970, 1-4).

Šie keturi ąžuolai, dar vadinami „Spaudos medžiais“, išliko iki šių dienų ir žaliuodami puošia mūsų miesto Prisikėlimo aikštės prieigas. Dabar prie kiekvieno ąžuolo yra įkastos į žemę marmurinės lentos, kuriuose surašytos šiuos medžius sodinusių žymių šiauliečių pavardės ir data – 1929 metų gegužės 9 d.

Vincento Vaitekūno ąžuolai
Ilgametis Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojas ir esperantininkas Vincentas Vaitekūnas (1908–1987) garsėjo ir kaip didelis ąžuolų sodinimo propaguotojas per savo netrumpą gyvenimą pasodinęs Šiauliuose ir apylinkėse apie šimtą ąžuolų.

V. Vaitekūnas laikėsi gražaus lietuvių papročio – žymesnius įvykius ir įvairias progas pažymėti medžių sodinimu. Jis sodino ąžuolus, matyt, kaip jėgos ir ilgaamžiškumo simbolius, ir skyrė juos dažniausiai žmonių atminimui. Jis apie šį savo pomėgį yra prisipažinęs: „Neslėpsiu, visiems sakau: turiu tokį potraukį – sodinti ąžuolus. Ąžuolai, kaip ir kraštotyra, muziejininkystė – mano silpnybė, pašaukimas. Juose regiu stiprybę, grožį, taurumą. Jie – ilgaamžiai, todėl būsimoms kartoms išsaugos įžymių žmonių atminimą.“ (Kundrotas 1984, 255). Vaitekūnas save laikė kverkomanu (kverko – esperanto k. – ąžuolas) – ąžuolų mylėtoju (Rutkauskas, 1988, 2).

Naujajame miesto parke vakarinėje dalyje auga daug Vaitekūno iniciatyva su bendraminčiais pasodintų ąžuolų. Šiame parke Žemaitės gatvės pašonėje linguoja Vincento sodintų ir įvardintų ąžuolų alėja, kurios ąžuolaičiai (nurodomi pasodinimo metai) skirti atminti:
1966 m.  Šiauliuose vykusio šešių miestų esperantininkų susitikimo dalyvius,
1973 m. – žuvusį gydytoją, esperantininką Antaną Šalavėjų,
1976 m. – Šiaulių krašto švietėją, rašytoją Povilą Višinskį,
1977 m. – gydytoją, vertėją Jaronimą Ralį,
1980 m. – kolegą ir bendramintį Vladą Zdzichauską,
1986 m. – Šiaulių miesto 750-mečio jubiliejų.
Vakariniame parko kampe (prie Žemaitės gatvės) šlama Vaitekūno pasodinti keturi ąžuolai:
1961 m. – kultūros veikėjui Antanui Povyliui,
1965 m. – kultūros ąžuolui  Peliksui Bugailiškiui,
1967 m. – Šiauliui matininkui ir kraštotyrininkui Feliksui Daugėlai atminti.

1968 m. rudenį Šiaulių esperantininkai šventė miesto esperantininkų klubo „Rūta“ gyvavimo dešimtmetį ir V. Vaitekūno šešiasdešimtmetį. Ta proga už Kultūros rūmų (pietinėje pusėje) dalyviai pasodino ąžuolaitį (Rutkauskas, 2007, 18-20).         

V. Vaitekūnas žavėjo šiauliečius savo meile ąžuolams, kuriuos sodindavo Šiauliuose – miesto parke, „Aušros“ muziejaus kieme, prie Kryžių kalno, juos prižiūrėdavo, globojo ir, matyt, tas darbas jam teikdavo stiprybės. Nuo 1962 m. Vaitekūnas sodino ir prižiūrėjo ąžuolus Lietuvos miškininkų patriarcho Povilo Matulionio (1860–1932) ir jo artimųjų atminimui. Jis kartu su bendraminčiais tvarkė ąžuolų giraitę Aleksandrijoje, iš naujo atsodindavo nunykstančius medelius ir kt. 1975 m. čia pasodino memorialinį medelį J. Petruliui, o 1984 m. – Č. Liutikui ir kt. (Vaitekūnas, 1998, 34-35, 38-39).

1986 metais buvo pasodintas ąžuolaitis trijų Vincų (esperanto veteranų V. Vaitekūno, V. Matulaičio, V. Neverdausko) atminimui (Rutkauskas, 1988, 2). Paskutinį savo gyvenimo ąžuolą V. Vaitekūnas pasodino 1987 m. gegužės 16 d. Aleksandrijoje, 100 metų esperanto jubiliejaus proga, likus vos kelioms savaitėms iki mirties. Ir paskutinę savo gyvenimo dieną, 1987 m. birželio 8 d. V. Vaitekūnas pureno žemę prie neseniai pasodinto vieno ąžuolaičio ant Aleksandrijos kalvos, prie Šiaulių, o vakare staiga mirė  (Prėskienis, 2003, 487).
Šiaulių poetė Auksė Vasaitytė (1947–1988), susižavėjusi muziejininko V. Vaitekūno meile ąžuolams, paskyrė eilėraštį „Ąžuolų karaliui muziejininkui V. Vaitekūnui“:

Į viršų