8-asis pėstininkų Kauno Kunigaikščio Vaidoto pulkas – Lietuvos kariuomenės karinis dalinys, veikęs 1919–1940 m., o nuo 1921 m. dislokuotas Šiauliuose. 8-ojo pėstininkų Kauno Kunigaikščio Vaidoto pulko leidinys, kurį parengė leit. E. Bliudnikas ir leit. P. Nazaras, 1934-aisiais išleistas Šiauliuose. Dokumentą, išleistą pulko penkiolikos gyvavimo metų sukakčiai paminėti, pakvietė pavartyti ir patyrinėti šiaulietis Bronislovas Verikas. Jis pasakoja, kad pastate, kuriame įsikūrusi „Šiaulių naujienų“ redakcija, anuomet buvo karininkų ramovė, o joje buvo saugojama ir to paties pulko vėliava. Vis dėlto suintrigavo, ką pasakoja įvykių Šiauliuose liudininkai – kariškiai savo patirtis, faktus ir išgyvenimus išdėstę minėtame leidinyje.

Prisiminimai
Šiauliečiui Bronislovui Vaidotui Verikui 88-eri. Bronislovui toks antrasis vardas duotas neatsitiktinai. Jo tėvas Jonas tarnavo kariuomenėje – 8-ajame pėstininkų Kauno Kunigaikščio Vaidoto pulke. Tėvynę saugoti Bronislovo tėtis pasišventė būdamas devyniolikos.

„Tuo laiku 18–19 metų jaunuoliai nei skaityti, nei rašyti nemokėjo, tad kariuomenėje per pusantrų metų jie viso to išmokdavo. Tėvas gimė 1900 metais, o 1919 m. atėjo į kariuomenę ir pradėjo tarnauti, mokytis, buvo pažangus ir tapo lygtiniu. Kaip ir dauguma jaunuolių, jis stengėsi, tad tapo sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos viršila. Tarnavo iki 1939 m., kol atėjo rusai ir panaikino kariuomenę. Jis išėjo, nepasiliko. Kiti pasiliko“, – pasakoja B. Verikas.

Kaip sako B. Verikas, tada kariuomenė turėjo vieną arklį, du šautuvus, nė rūbų turėjo, nes ir kaime neturėjo kuo apsirengti, kadangi žmonės buvo ir taip nualinti okupacijos.

„Vokiečiai Šiaulius savo rankose laikė iki 1922 metų. Nors Nepriklausomybė buvo paskelbta 1919-aisiais, o Šiauliuose stovėdavo bermontininkai ir net neleisdavo žmonėms šaligatviais vaikščioti.

Tai tie jaunuoliai atėjo ir savo pasiryžimu išvarė okupantus. Pulkas kariavo įvairiose vietose, paskui savo bazę įtvirtino Šiauliuose, ten, kur dabar J. Basanavičiaus gatvėje įrengtos kareivinės. Perduota pulko vėliava buvo laikoma pastate, kur yra „Šiaulių naujienų“ redakcija. Ten buvusi Karininkų ramovė. Ji anuomet buvo kultūros centras, kuriame vykdavo vakaronės. Tėtis ir mama mane su broliu nusivesdavo ten“, – prisimena B. Verikas.

Paėmęs į rankas  8-ojo pėstininkų Kauno Kunigaikščio Vaidoto pulko leidinį Bronislovas pasakoja, kad be pagrindinės kariuomenės paskirties budėti krašto sargyboje pulkas dirbo ir kitose srityse, kurios turėjo būti naudingos visos tautos klestėjimui.

Lietuvos jaunuolis atėjęs į kariuomenę mokėsi ne tik atlikti karines pareigas, gerai valdyti ginklą. Per pusantrų metų jis buvo supažindintas su kitais dalykais. Pasitaikydavo, kad į kariuomenę ateidavo analfabetai. Bronislavas sutinka, kad tai ne jų pačių ir ne jų tėvų kaltė – visa tai padarė laikas ir sąlygos, kuriomis jie augo. Kraštas buvo nualintas didžiojo karo audrų, o žmonės buvo prislėgti okupacijos. Mokslas pradinėse mokyklose buvo neprivalomas ir sunkiai prieinamas. Todėl  kariuomenės uždavinys anuomet buvo tas klaidas ištaisyti. Tad rūpintasi kariškių švietimu, jie buvo įtraukiami į sportines ir kultūros veiklas.

Įsakymais ribojo duonos įsigijimą
8-ojo pėstininkų Kauno Kunigaikščio Vaidoto pulko leidinyje leit. E. Bliudnikas parengė atskirą straipsnį apie Šiaulių gyvenimą karo ir jo padarinių aplinkybes.

Pirmasis pasaulinis karas dar vadinamas Didžiuoju karu. Kaip pasakoja autorius, dar prieš pat Didįjį karą Šiauliuose gyveno 23 624 gyventojai. Karo padarinius Šiauliai pajuto daugiausiai iš visų miestų.

E. Bliudniko teigimu, Šiaulių miestas, pereidamas iš vienų į kitų rankas, buvo naikinamas ir deginamas. Per trumpą laiką buvo sugriauta 65 proc. namų. Daug turto išvežta į Vokietiją ir Rusiją. 1915 m. balandžio mėnesį vokiečių kariuomenė įėjo į miestą, bet po poros savaičių pasitraukė. Liepą Šiauliai galutinai pateko į vokiečių rankas. Okupacinė valdžia miesto gyventojus prispaudė.

„Vis miesto wyrai, moteros ir vaikai tur vokiecių apicierius užsimenancius vieta vokieciu karumenes mandagei sveikinti. Toliau tur visi gyventojei vokiecių kareiviams ant gatves vietą duot norint ir reiktu ir nuo trotuora nuzengti. Pasipriesijimas bus astrei baudziamas. Siauliuose, rugpjucio 17 d. 1916. Miesta galva pasirašė Morsbach Leutnant“ (įsakymo kalba nepakeista).

Anot autoriaus, gyvenimas pasidarė sunkus, persekiojami gyventojai neteko darbo, taip pat ir duonos. Miesto galva Morsbachas išleido dar vieną įsakymą, kuriuo draudė prekiauti javais, miltais ir duona. „Miltai ir duona išduodama gyventojams tiktai per miesto paskirtus kepėjus. Kiekvienas gyventojas turi pirktis duonos ir miltų tiktai pas savo nuovados kepėją. Išduoti duonos pakeleivingiems leista tiktai burmistrui sutikus“, – rašoma įsakyme.

Kiekvienam gyventojui dienos norma buvo po 125 g miltų arba 170 g duonos. Pirktis iš karto leista tik tiek, kiek reikėtų visai savaitei – 0,875 kg miltų arba 1,191 kg ruginės duonos. Net ir arbatinėse buvo galima prekiauti nedideliais duonos kiekiais, o nusipirkę čia pat ją turėjo suvalgyti – išsinešti namo buvo uždrausta.

Iki pat 1918 m. pabaigos, anot E. Bliudniko, kai vokiečiai pasitraukė iš Šiaulių, autorius tikina, kad miesto gyventojai būdavo dažnai nepakenčiamoje situacijoje, nors kartais pasirodydavo geresnio gyvenimo kibirkštėlė.

Mieste siautėjo plėšikų gaujos ir smurtautojai
Liet. E. Bliudnikas pasakoja, kad vokiečiams išvykus situacija kiek pagerėjo. Vis dėlto vyravo chaotiškos aplinkybės „Daug, žinoma, vargo ir darbo buvo, kol pavyko bent kiek apsivalyti nuo įvairių karo liekanų – belaisvių ir plėšikų gaujų“, – dėsto E. Bliudnikas.

Sugriuvusį Šiaulių gyvenimą reikėjo atstatyti, netvarka ir skriauda kaskart  atgydavo pasirodžius nelemtiesiems skriaudėjams.

1919 metų pradžioje miestą užplūdo bolševikai. Po to vėl – vokiečiai.

Neapsikentę vietos valdininkai tų pačių metų liepą kreipėsi į vokiečių valdžios atstovą d-rą Knöpfel'į, į Šiaulių brigadą ir komendantą su reikalavimais raštu. Raštas byloja, kaip vokiečių kariuomenė niekino ir naikino Šiaulių kraštą: apiplėšinėjami sodžiai, egzekucijos niekuo dėtiems žmonėms, nekaltų žmonių užpuolimai ir mirtini sumušimai…
„Fronte Vokiečių kariuomenė seniai nebeveikia, iš gyventojų ima paskutinį duonos kąsnį, mindžioja visas teises, išveža iš Šiaulių į Vokietiją turtą, kurį buvo Vokiečių valdžia pardavusi Lietuvos piliečiams (Zoknių geležis, Šiaulių miesto cementinės plytos ir javų pilamieji maišai, Šiauliuose išdraskytieji ir išvežtieji barakai, išvežtieji atsarginiai geležinkelio relsai ir beveik visur net seni supuvę špalai ir t. t. ir t. t., – dokumentą cituoja  E. Bliudnikas.– Du kaltininkai dėl plėšimo sodžiuose, kur du kaltininkai leitenantai, kurie apiplėšė Šiauliuose švedų pulkininką Arenbergą, mūsų kariuomenės instruktorių ir krašto svečią?“

Tuometinė Šiaulių valdžia nė nenorėjo ir neketino jų surasti. Tad nesilaikančiųjų dorų ir kultūringų žmonių etikos ir tvarkos tame pačiame rašte paprašyta išeiti iš Šiaulių krašto ir negrįžti: „Gaila, Jūs neturėjote geros progos būti mūsų išvaduotojais ir palikti gerais kaimynais, bet padarėte viską, kad sukiltų prieš jus viso krašto jausmai.“

Po išdėstytų faktų pareikalauta, kad visa Šiaulių miesto ir apskrities vokiečių kariuomenė tučtuojau išeitų iš Lietuvos į Vokietiją, bet išeitų taip, kaip pridera disciplinuotai kariuomenei – tvarkingai.

1919 m. rudenį Šiaulius užėmė bermontininkai.

Nesiliaujantys plėšikavimai, smurtas ir pikti kėslai vietos valdžią privertė kreiptis su prašymu: „Nepriklausomoje Lietuvos Valstybėje jau antrą savaitę šeimininkauja ne valdžios atstovai, ne savivaldybių organai, o tik plėšikų gaujos, kolčakininkais vadinamos.“

Autorius pasakoja apie įžūlų apiplėšimą, nukreiptą prieš moksleivius, kai rugsėjo 30 d. vokiečių kolčakininkų vadas von Dibič panaudodamas ginkluotą jėgą užėmė Šiaulių gimnazijos „butą“, išmesdamas gatvėn per 400 moksleivių: „Mums jau tuomet aišku buvo, kad vokiečių rengiamasi į kažką nepaprasta. Jau tuomet von Dibič'as raštu ir žodžiais pareiškia, kad lietuviams užimtų butų nebegrąžinsią, o atiduosią rusams, kurie okupuosią Lietuvą.“

1919 metų gruodžio 8-osios naktį į Šiaulius įžengė Lietuvos kariuomenė. Neprašyti svečiai buvo išvyti, tačiau kartu išsinešė daug grobio: „Iš gražaus gausingo pramonės centro okupantų ir visokių perėjūnų ranka paliko griuvėsių krūvas ir užmuštųjų kapus. Gyventojų moralė prislėgta, alkani ir nuskurę, mažai besitikėjo laimingo savo likimo galo. Bet vis dėlto prašvito skaidresnis rytojus! Nuo 1921 m. Šiauliai atsigavo ir sparčiai pradėjo žengti į priekį. Miesto pastatai ne dešimtimis, bet kasmet šimtais pradėjo augti. Kultūra, spauda ir mokyklos atgijo. Ant karo audros griuvėsių išdygo gražus kultūros pastatas – miestas, užimąs trečią vietą nepriklausomoj Lietuvoj“, – savo straipsnį apie Šiaulius užbaigia ltn. Bliudnikas.

Nuotraukose išlikusi istorija: kariškiai, apranga, ginklai,,…
Iš B. Veriko archyvo. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Kariuomenės ir visuomenės diena.
Iš B. Veriko archyvo. Artūro STAPONKAUS nuotr.