Kas būtų žmonija be monumentų, be piramidžių, be nežinomų didvyrių paminklų, be memorialinių ansamblių? Kas tik lankėsi Šiauliuose 1977–1992 metais, visiems teko pabuvoti prie varinio monumento „Tarybinei Armijai išvaduotojai“, iškilusio rytiniame miesto pakraštyje, prie senojo Salduvės piliakalnio. Monumentai statomi amžiams, o mūsiškis paminklas, trylika metelių viešai pastovėjęs, nukeliavo amžinybėn, kurį laiką pasivoliojęs tepaluotame komunalininkų kieme...

Pasak šiauliečio kraštotyrininko, kultūros istoriko, dizainerio Viliaus Purono, kai tik pas mus vykdavo karai, taip ir smigdavo kastuvai Salduvės nugaron. Apie senovės liekanas ir radinius turi šnekėti archeologai, tačiau jo žiniomis, senąjį piliakalnį kasinėjo ne jie. Ir švedai, ir Gardino garnizonas, 1769 metais malšinęs Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimą, ir Pirmojo pasaulinio karo narsuoliai, ir Antrojo sakalai... Visi, kurie kariavo, kurie kalno aukštumą taktiniams tikslams naudojo, apkasus piliakalnio viršuje kniso. Taikos metais, prie Smetonos, ant Salduvės vietos šauliai šventes organizuodavo, o tarybiniais laikais kalne irgi visko būta – čia vykdavo dainų šventės, miesto renginiai...

Monumento idėja
Legenda pasakoja, kad dairantis vietos monumentui, kuris turėjo pažymėti 16-osios lietuviškosios divizijos indėlį į Antrojo pasaulinio karo pergalių vainiką, kažkam, berods, tuometiniam Šiaulių miesto vyriausiajam architektui Povilui Marengolcui, kilo puiki idėja: „Statykime ant Salduvės, bus simboliška! Karo metais ten buvo štabo sekykla įsikūrusi. Ir apleista vieta susitvarkys“...

Lietuvos komunistų partija šiai minčiai pritarė, nors pačiai buvo neramu: ką Maskva pasakys? Ar vyresnysis brolis neapkaltins nacionalizmu jaunesniojo, monumentui išdygus šalia piliakalnio? Juk reikės svečius vežioti. Buvo nutarta paminklą oficialiai pavadinti monumentu „Tarybinei Armijai išvaduotojai”, o visus junginius, kovojusius prie Šiaulių, lietuvių ir rusų kalbomis išrašyti paminklo pjedestale.

O kaip su lietuviškąja divizija?
Jai, paminklo užnugaryje, buvo numatyta padaryti horeljefą, kuriame paminėti vietas, kurios sudarė divizijos kovų kelią.

Žilojo Salduvės kalno kilnią ramybę subirbino buldozeris, aštriu savo plūgu pradėjęs skusti netyrinėtą kultūrinį sluoksnį. Jis formavo reljefą, truputį panašų į buvusį, tuo pačiu ypu naikinamą: gynybinio foso liekanos tapo priėjimo keliu, pilies įtvirtinimų žemutinio pylimo kalvelėje buvo ruošiamas pjedestalas monumentui, sustumiamos žemės, betonuojamas pamatas. Švystelėjo netgi kažkoks istorikas iš Vilniaus, kurio pavardė nusimėtė laiko šiukšlyne.
Monumento statyboje dirbo Šiaulių miesto komunalinio ūkio valdybos, statybinių organizacijų, pramonės įmonių darbo žmonės, talkininkavo kareiviai, moksleiviai, studentai. Pasakojama, kad darbininkai, terado tik tris švedų kardus, iš kurių vienas nukeliavo pas Joną, du – pas Praną...

Monumento gimdytojai
Trijų karių skulptūrinės grupės ir 16-osios lietuviškosios divizijos horeljefo autorius buvo vilnietis skulptorius K. Patamsis. Paminklo aplinkos architektė G. Pajarskaitė, konstruktorius R. Jakas. Skulptūrinės grupės kartu su postamentu aukštis – 19 metrų.

Paminklo karių figūras, 16–osios lietuviškosios divizijos horeljefą atliko meistrų grupė, vadovaujama monumentalisto Ž. Akopiano, kuris buvo sąjunginio masto specialistas. Jis buvo aprengęs variu ne vieną tuometinį monumentą, iš kurių bene žymiausias buvo Jerevane –

„Motina Armėnija“. Mums jį rekomendavo TSRS dailės fondas. Žora buvo armėnas, todėl vieno varinio kario rankovėn įdėjo armėniško konjako butelį, tiesa, prieš tai ištuštinęs, kad taip Salduvės monumente gyventų ir jo Armėnijos dalelė.

Negarsintos atidarymo aistros
Paminklo atidarymas buvo neeilinis įvykis, vertas dramaturgo talento. Įsivaizduokite išvakares. Iš visų gamyklų mobilizuoti, trečia para be perstojo dirba suvirintojai, galo darbams nematyti, o paminklo atidarymo iškilmės bus rytoj. Vienuoliktą valandą. Iš Vilniaus atvažiuos LKP CK sekretorius drg. Petras Griškevičius kartu su nemaža grupe atsakingų darbuotojų ir svečių iš Maskvos, iš TSKP CK. Suvažiuos iš broliškų kaimyninių respublikų atsakingi tūzai, juos reikės priimti, maitinti…

Šiaulių miesto LKP CK sekretorius Jonas Lukauskas, išvakarėse pamatęs dar ant žemės išdėliotas varines galvas, skirtas 16-osios divizijos vyrams, gavo širdies smūgį ir buvo nuvežtas į ligoninę – taip svari atsakomybė smogė į pirmojo Šiaulių miesto žmogaus organizmą. Žodžiu, situacija baisi. Nei pykčiu, nei gerumu darbų nepagreitinsi, o rytoj vienuoliktą...  

Iškilmingas paminklo atidengimas įvyko 1977 metų gegužės 5 dieną. Susirinko tūkstančiai šiauliečių. Dalyvavo LTSR miestų ir rajonų, Piarnu, Jelgavos delegacijos, karo veteranai. Į paminklo atidengimo iškilmes atvyko Lietuvos komunistų partijos centro komiteto biuro ir respublikos vyriausybės nariai. Iškilmingame mitinge kalbėjo LKP CK pirmasis sekretorius

P. Griškevičius, Partijos Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius J. Lukauskas, buvęs Pabaltijo fronto artilerijos vadas, Tarybų Sąjungos didvyris, generolas pulkininkas N. Chlebnikovas, buvęs 16-osios lietuviškosios divizijos politinio skyriaus viršininkas, dimisijos generolas majoras J. Macijauskas, darbo žmonių atstovai. Skambėjo specialiai paminklo atidengimui kompozitoriaus E. Balsio ir poeto E. Matuzevičiaus sukurta  kantata.

Tą vakarą „Baltijos“ restorane buvo iškelta šventė. V. Purono teigimu, ir jis ten buvo, su tokia Izolina iš „Mildos“ prekybinio susivienijimo polką šoko, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjo. „Pamenu kalbant divizijos generolą Karvelį, kad jis, t. y. karvelis, – taikos paukštis. Gražiai šypsojosi maršalas I. Bagramianas, o kažkoks Vilniaus dailininkas Kęstutį Patamsį sveikino su epochos kūriniu, su jo skulptoriška laime, kad toks kolosas nuskilo jo biografijoje…“ – prisiminė kraštotyrininkas.

Monumentas gyveno
Paminklo apžiūrėjimas ir suvokimas buvo suprojektuoti keliais etapais. Jau iš tolo, nuo Vilniaus plento, matėsi monumento siluetas. Paskui, važiuojant keliu, vedančiu link kalvos su apžiūros aikštele, palaipsniui atsiverdavo bendras paminklo vaizdas. Kelias vesdavo dar žemiau, į mašinų stovėjimo aikštelę, iš kurios reikėdavo eiti grįstu taku įkalnėn tašytais akmenimis, perkeltais iš Vilniaus gatvės ją rekonstruojant, kol pamatydavai visu didingumu iškylantį paminklą.
Trijų karių skulptūrinėje grupėje skulptorius puikiai įprasmino tautinį kompromisą, nors apie tai nebuvo garsiai kalbama. Monumentas juk buvo skirtas lietuviškajai divizijai, o jo oficialusis pavadinimas buvo sukurtas vėliau – partiniams ideologams. Tiek žiūrint iš aikštės, tiek nuo piliakalnio, skulptūrinėje grupėje dominavo senovės lietuvių kario figūra. Kitos dvi taip pat simbolizavo LTSR vaikinus, kuriems teko tarnauti vilkint tarybines uniformas – lietuviški veidai po sovietiniais šalmais.

Monumentą buvo galima fotografuoti skersai ir išilgai, bet oficialiuose leidiniuose, spaudoje jis turėjo būti įamžinamas tik iš pergalingojo tarybinio kario, iškėlusio automatą, pusės. Toji išmintinga nuostata buvo reikalavimas iš miesto partijos komiteto, nes senovės lietuvių karys buvo nepageidautina nacionalistinė atgyvena, kuri, neduok Dieve, kažkur kažkam galėjo užkliūti.

Horeljefas
Eidamas aplink kalvą-postamentą, ant kurio stovi skulptūrinė kompozicija, aplankydavai horeljefą, skirtą 16-ajai lietuviškajai divizijai. Jo centre – į ataką besiveržianti septyniolikos karių grupė, šonuose – scheminiai divizijos kovų žemėlapiai su svarbiausių kautynių vietomis. Horeljefe – gausu kovinės technikos detalių, fragmentų. Kompozicijos bendras vaizdas ekspresyvus, jaučiama didelė įtampa. Karių figūros, tipažas, veidų išraiška stilistiškai buvo artima monumento pagrindinei trijų karių grupei, o nuotaika skirtinga. Ten – iškilmingumas, didingumas, rimtis, o čia – nesulaikomas veržlumas, kilimas ir griuvimas, dinamika; mūšio ir pergalės simboliai gretinami su mūšių realijomis, jų kontrastingos nuotaikos formavo vientisą nuožmios kovos ir pergalės vaizdą.  

Žinovai vienbalsiai tvirtino: monumento horeljefas savo meniškumu buvo žymiai geriau pavykęs už pagrindinę trijų karių skulptūrinę kompoziciją. Skulptorius horeljefo varyje įteisino nepalaužiamai į priekį judančią plieninę šalmuotų vyrų masę, ištvermę, ryžtą.

Anot V. Purono, būtų netiesa tvirtinti, kad jis šiauliečių netraukė. Gidai turistams aiškindavo, kad nuo čia prasidėjo Šiaulių gyvenvietės biografija. Prie paminklo buvo rengiami kolektyviniai iškilmingi aktai, priėmimai į pionierius, komjaunimą, mitingai, sąskrydžiai ir pan. Lankydavosi vestuvininkai, studentija. Šiauliuose atsirado vestuvinė tradicija: jaunikis turėdavo jaunąją ant rankų užnešti ant Salduvės kalno viršaus.

Monumentas turėjo ir techninių ydų, kadangi jo pagrindas – juodo metalo karkasas. Nenuostabu, kad nepraėjus nė dešimtmečiui, prasidėjo kalbos apie kūrinio remontą, kurios nutilo, kai 1990 metų spalyje būbtelėjo sprogimas, suniokojęs monumento trijulės kojas. Miesto liežuviai tuojau prašneko, kad tiek Salduvės, tiek Kryžkalnio monumentai buvo sprogdinti pagal tą pačią metodiką, tokiais pat sprogmenimis. Iki šiol sprogimų autoriai nepasigarsino.

„Nežinomi patriotai tebetyli arba iš kuklumo, arba iš gėdos. Buvo gėda ir man, kai sužinojau, kad varinę skulptūrų skardą komunalininkai pardavė metalo supirktuvei ir kad tik vieną horeljefo galvą kažkokie apsukrūs norvegai išsigabeno į savo tėvynę...

Deja, niekas nekūrė paminklų paminklams. Tegul šis mano pasakojimas būna rašytinis paminklas monumentui, kometa švystelėjusiam Salduvės pašonėje“, – sakė V. Puronas.

Monumento statyboje dirbo Šiaulių miesto komunalinio ūkio valdybos, statybinių organizacijų, pramonės įmonių darbo žmonės, talkininkavo kareiviai, moksleiviai, studentai.
V. Purono archyvo nuotr.

Kas tik lankėsi Šiauliuose 1977–1992 metais, visiems teko pabuvoti prie varinio monumento „Tarybinei Armijai išvaduotojai“, iškilusio prie senojo Salduvės piliakalnio.  
V. Purono archyvo nuotr.