Ištakos – kai Šiaulių dar nebuvo. Šiaulių archeologijos istorija ir geležies amžiaus pabaiga

Kaip atrodė, kaip gyveno žmonės dabartinių Šiaulių miesto teritorijoje pirmajame mūsų amžiaus tūkstantmetyje, papasakojo archeologė dr. Birutė Kazimiera Salatkienė, kuri tyrinėjo ir tyrinėja Lieporių I gyvenvietę. Tačiau kur ir kiek tokių gyvenviečių buvo, nei ji, nei kiti archeologai pasakyti negali, nes jie ištyrinėjo tik nedidelę dalį dabartinio miesto teritorijos.

Sprendžiant pagal, kai tai vienoje, tai kitoje Šiaulių vietoje rasta ir randama įvairių archeologinių radinių, kad senamiestyje dar iki pirmojo Šiaulių-Saulės paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 1236 metais būta ne vienų kapinių, tikėtina, kad tokių gyvenviečių būta bent kelių ir jos vis didėjo ir taip artėjo viena prie kitos.

Tad kas buvo tie Šiaulius tyrinėję archeologai.

Pagrindai – B. Tarvydo
O archeologinių tyrinėjimų istorija, pagal Šiaulių „Aušros“ muziejaus svetainę „Šiaulių miesto archeologija: radiniai ir atradimai“, Šiauliuose prasidėjo nuo 1934 metų Balio Tarvydo kasinėto kapinyno.

B. Tarvydas, 1927 metais baigęs Kauno universitetą, kur įgijo istoriko diplomą, dar studijų metais dirbo Kauno miesto muziejuje su profesoriumi E. Volteriu. O nuo 1928 metų jis dėstė istoriją Šiaulių mokytojų seminarijoje, bendradarbiavo Šiaulių „Aušros“ muziejuje, buvo jo direktorius.

Svarbiausia, kad B. Tarvydas buvo Šiaulių kraštotyros draugijos narys, pirmasis profesionalus Šiaurės Lietuvos archeologijos paminklų tyrinėtojas. 1931–1937 m. jis tyrinėjo 12 Šiaulių, Joniškio, Pakruojo rajonų kapinynų, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo katedros požemius, žvalgė 12 Šiaulių krašto senkapių. Jis pagal naujausius to meto metodus suklasifikavo ir tvarkė „Aušros“ muziejaus archeologijos rinkinį ir kartoteką. Visus savo archeologinių tyrimų rezultatus B. Tarvydas publikavo Šiaulių kraštotyros draugijos leidiniuose „Šiaulių metraštis“ ir „Gimtasai kraštas“. Apie savo archeologinę ir muziejinę veiklą, kraštotyros problemas rašė spaudoje.

Kaip teigiama Aušros“ muziejaus svetainėje, B. Tarvydo archeologinė veikla padėjo pagrindus nuosekliems moksliniams proistorės tyrimams šiame krašte – muziejus nuo 1931 m. tapo Šiaurės Lietuvos archeologinių tyrimų centru.

J. Naudužas ir archeologiniai paminklai
Archeologas Julius Naudužas, 1954 metais baigęs Vilniaus universitetą ir įgijęs archeologo diplomą, buvo paskirtas Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriumi. Jis atnaujino dar prieškaryje nutrūkusius muziejaus archeologinius tyrinėjimus, rūpinosi archeologijos paminklų apsauga, gausino muziejaus archeologinį rinkinį, skelbė mokslo populiarinimo straipsnius periodinėje spaudoje.

Žinoma, daugiausia J. Naudužo nuveikta tyrinėjant archeologijos paminklus. Nuo 1954 iki 1969 m. jis kasinėjo 10 archeologijos paminklų: 2 piliakalnius (Žvelgaičio, Joniškio r. ir Velžių, Radviliškio r.) ir 8 kapinynus (Šiaulių miesto Varpo-Gluosnių g. bei Vaisių g. kapinynus, Valdomų, Gibaičių, Šiaulių r. ir kitus). Beveik visi J. Naudužo vykdyti archeologiniai tyrinėjimai žvalgomojo pobūdžio, kai atidengiamos nedidelės perkasos, ištyrinėjama po keletą ar keliolika kapų.

J. Naudužas ėmėsi skelbti savo tyrinėjimų medžiagą periodinėje spaudoje – apibendrino tyrinėjimų rezultatus, juos interpretavo, datavo. Straipsnyje „Šiaulių miesto archeologiniai paminklai“ (1959 metai) remdamasis muziejaus radiniais bei prieškarinių ir paties vykdytų archeologinių kasinėjimų metu surinkta medžiaga, apžvelgė Šiaulių miesto archeologinę praeitį.

„Aušros“ muziejaus Archeologijos skyrius
XX amžiaus paskutiniuose dešimtmečiuse ir XXI amžiaus pradžioje archeologinius tyrinėjimus Šiaulių miesto teritorijoje vykdė ir vykdo jau keli profesionalai archeologai, dirbantys „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriuje.

Pagal Šiaulių „Aušros“ muziejaus svetainę „Šiaulių miesto archeologija: radiniai ir atradimai“, nuo 1994 metų muziejuje Archeologijos skyriuje (nuo 1998 metų skyriaus vedėja) dirbanti Audronė Šapaitė 1997–1998 m. pradėjo žvalgomuosius archeologinius tyrimus Šiaulių senojo miesto vietoje – ji kasmet tyrinėja Šiaulių senojo miesto vietą, kaupia, interpretuoja, datuoja radinius ir tyrimų medžiagą. Šių tyrimų rezultatai įgalino įtraukti jį į archeologijos paminklų sąrašus;

Nuo 2000 metų A. Šapaitė buvo pagrindinė pirmųjų eksperimentinės archeologijos renginių „Senųjų amatų dienos“ prie Žaliūkių vėjo malūno organizatorė. Be to, ji yra muziejaus archeologinės ekspozicijos „Šiaulių krašto praeitis nuo seniausių laikų iki XVII a.“ kuratorė, originalios Lietuvos tūkstantmečiui skirtos parodos „Lietuva prieš tūkstantį metų. Praėjusio gyvenimo pėdsakai“ idėjos autorė ir kuratorė, projekto „Šiaulių „Aušros“ muziejaus Edukacijos centro modernizavimas pritaikant jį inovatyvioms kokybiškoms edukacinėms veikloms“ vadovė.

A. Šapaitė buvo viena iš pagrindinių edukacinių užsiėmimų muziejuje iniciatorių (nuo 1999 m.).

Dr. Birutė Kazimiera Salatkienė, 1974 metais baigusi Vilniaus universitetą ir įgijusi istorikės specialybę, iš karto pradėjo dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejuje, ji vadovavo Istorijos skyriui. O 1989 m jos iniciatyva muziejuje buvo įkurtas Archeologijos skyrius, kuriam vadovavo 1989–1998 m. Nuo 1998 m. dirba muziejininke Archeologijos skyriuje ir Šiaulių universitete. Ji bendradarbiavo kuriant 2004 m. archeologijos ekspoziciją „Šiaulių krašto praeitis iki XVII amžiaus“, dalyvavo rengiant 6 archeologines parodas.

Nuo 1981 metų B. K. Salatkienė tyrinėja Šiaulių krašto archeologijos paminklus-piliakalnius, gyvenvietes, kapinynus, dvaro sodybas. Vienas pagrindinių jos tyrinėtų objektų buvo Lieporių archeologinis kompleksas – dvi neįtvirtintos gyvenvietės ir kapinynas – datuojami IV–VIII a. pietiniame Šiaulių miesto pakraštyje.

Ernestas Vasiliauskas dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriuje 2007–2011 metais ir tyrinėjo Šiaulių senojo miesto vietos objektus, dalyvavo rengiant originalią Lietuvos tūkstantmečiui skirtą parodą „Lietuva prieš tūkstantį metų. Praėjusio gyvenimo pėdsakai“.

Virginija Ostašenkovienė dirba Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriuje nuo 1997 metų. Ji buvo viena iš edukacinių užsiėmimų muziejuje iniciatorių ir yra eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narė. Dalyvavo organizuojant pirmuosius eksperimentinės archeologijos renginius „Senųjų amatų dienos“ prie Žaliūkių vėjo malūno, rengiant muziejaus archeologinę ekspoziciją „Šiaulių krašto praeitis nuo seniausių laikų iki XVII a.“ .

V. Ostašenkovienė nuo 2010 m. tyrinėja Šiaulių dvarą (Didždvarį), kaupia, interpretuoja, datuoja radinius ir tyrimų medžiagą, publikuoja straipsnius, dalyvauja kuriant naujos archeologinės ekspozicijos ir atvirų saugyklų Edukacijos centre koncepciją.

Geležies amžius baigiasi
Tad visų šių straipsnyje išvardytų archeologų nuopelnas yra tas, kad dabar tarp saugomų objektų patenka senojo Šiaulių miesto teritorija po miesto gatvėmis ir aikštėmis. Taip pat saugomos ir tiriamos kitos archeologinės vietovės: du dvarai, kapinynas bei miesto pakraštyje esantis IV–VIII a. Lieporių archeologinis kompleksas.

Taigi, pagal Šiaulių „Aušros“ muziejaus svetainę „Šiaulių miesto archeologija: radiniai ir atradimai“, geležies amžiaus laikotarpio (IV a. pr. Kr.–XIII a.) pavienių radinių, gyvenviečių, kapinynų Šiaulių miesto teritorijoje būta ne taip mažai.
Tai ir IV–V a. kapinynas Vaisių gatvėje, kur surasta daugiau nei 10 kapų, ir IV–VIII a. po Kr. Lieporių kapinynas, kur ištirti 95 kapai, surinkta apie 450 radinių ir laidojimo apeigų vieta su stulpų ir židinių vietomis.

Būta kapų II–IV a. pilkapyne Žaliūkių gatvėje, V–VI a. Šilų gatvėje, V–XI a. Tilžės gatvėje. Teritorijoje tarp V. Kudirkos, Vilniaus, Z. Gėlės gatvių – II–IX a. kapinynas.

Išsamiausiai tyrinėta geležies amžiaus gyvenvietė – Lieporių, ji datuojama IV–VII a. po Kr. Fotografuojant Lieporių I gyvenvietę iš lėktuvo, kitoje kelio Šiauliai–Bubiai pusėje 1993 m. buvo pastebėta Lieporių II gyvenvietė, kuri dar netyrinėta, iš šių negausių radinių ji datuojama I tūkst. viduriu.

Šalia Šiaulių esantis Salduvės piliakalnis datuojamas XI–XIV a. Per papėdės archeologinius tyrimus gretimoje kalvelėje buvo aptiktas akmenimis sutvirtintas pylimas – dalis gynybinės linijos, saugojusios Salduvės piliakalnį iš šiaurės vakarų pusės.

Geležies amžius baigiasi su Lietuvos valstybės sukūrimu. Jį keičia viduramžiai, tai yra, XIV–XV amžiai.

2016 05 27 21