Kaip sako istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Romas Batūra, Saulės (Šiaulių) mūšio reikšmė yra didžiulė, kadangi Lietuva, šiame mūšyje atrėmusi pirmą milžinišką kryžiaus žygį, toliau galėjo egzistuoti kaip valstybė. Net ir vokiečių istorikai pripažįsta, kad Šiaulių mūšis yra pasaulinės reikšmės. Su šia pergale keliolikai metų jauna lietuvių valstybė sustabdė Livonijos ordino puolimus. Tačiau pralaimėtos kautynės agresyvų priešą paskatino veikti operatyviai. Po Saulės kautynių, jau 1237 m. gegužės 12 d. popiežius patvirtino abiejų – kalavijuočių ir kryžiuočių – ordinų susijungimą. Iki tol procedūra gerokai užsitęsė. XIV–XV a. vienas Ordino pagrindinių tikslų buvo laimėti vakarų Lietuvos dalį.

Pradžia: priešai troško strategiškai patogios teritorijos
„Tai didžiulė Lietuvos baltų, Lietuvos laisvės kovų epocha. Tai yra, galima sakyti, tūkstantmetinių kovų palikimas. Senovės baltai gyveno mūsų eros pradžioje plačiuose Europos plotuose – nuo Dauguvos ir Vyslos, plačiąja prasme – nuo Baltijos jūros per  visą Rytų Europą iki Volgos–Okos tarpupio“, – sako R. Batūra.

Oka yra dabartinėje europinėje Rusijos dalyje. Pasak istoriko, Maskvos apylinkės ir upės buvo taip pat baltiškos. Smolensko regione gyveno baltai, taip pat Dnepro aukštupyje, Nemuno baseine, o prie pajūrio baltai – kuršiai, žiemgaliai, prūsai, jų gyventa Priegliaus ir Karaliaučiaus krašte.

„Tai buvo baltiškoji kultūros erdvė su savomis tradicijoms, mitologija, savo papuošalais, materialine, dvasine kultūra. Baltiškasis kraštas buvo turtingas ir strategiškai labai svarbus – jame buvo tarptautinių kelių sankryža. Čia kryžiavosi, pavyzdžiui, net ir arabų prekybos keliai, kurie pasiekdavo Nemuną, Vilnių, tęsėsi per Ispaniją, per Europą ėjo iš arabų kraštų. Pirmajame tūkstantmetyje arabų kraštai plačiai vystė prekybą, ūkį ir mokslą. Tuomet vystėsi labai įvairus gyvenimas. Tačiau jau nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio į baltų žemes pradėjo veržtis ir slavai, vėliau – germanai, skandinavai iš Baltijos jūros (kitos pusės). O vėliau, kai prasidėjo popiežiaus organizuojami kryžiaus karai, į kuriuos įsijungė, galima sakyti, visa Vakarų Europa, Lietuva atsidūrė labai didelėje tarptautinėje agresyvių jėgų sankryžoje“, – sako R. Batūra.

Agresyvios jėgos keliavo ne atversti pagonių į teisingą tikėjimą. Pagonybė, pagonių kultūra buvo labai aukšto gamtmeldystės lygio. Šioje kultūroje buvo reiškiama didžiulė pagarba žmogui ir gamtai. Kaip sako R. Batūra, kai kas ėmėsi suprimityvinti visą šitą baltiškąją kultūrą. Tačiau pakanka užmesti akį vien į didžiulį tomą senovės baltų papuošalų – mūsų kultūros meno apraiškos tiesiog unikalios, nepaprastos ir labai turtingos.

Tačiau grįžkime prie politinės mūsų žemės reikšmės ir vaidmens atsidūrus minėtoje sankryžoje.

„Krikščionys tuo metu vykdė labai agresyvią politiką, ir kryžiaus karai buvo užkariavimo, žemių pajungimo karai Vokietijos imperijai ir Romos bažnyčiai. Kartais ir nelabai patogu ir nesinori apie tai kalbėti, bet visi tie žygiai visgi buvo agresija. Lietuvos valstybė formavosi baltų epicentre, senovės baltų žemėse, kurios jau buvo puolamos iš visų pusių“, – sako R. Batūra.

Prie Šiaulių žemės viliojo gamtos turtai
Štai Rusija susikūrė iš slavų, kurie vystėsi pietvakariau Prūsijos, baltų pariby, o paskui slinko į Rytus. „Paskui nuo Dnepro vidurio pradėjo veržtis į baltų žemės, jas perkirto ties Smolensku ir Dnepru ir atskyrė rytinius-pamaskvio galindus nuo vakarinių baltų, kur buvo taip pat vakariniai galindai. Ten kūrėsi rusų valstybė, o ją sustiprino Bizantijos imperijos tradicijos ir krikštas. Atsirado didelė valstybė, atakuojanti baltų žemes, t. y. Lietuvos regioną iš Rytų“, – sako R. Batūra.

O iš Vakarų per Lenkiją artėjo Vokietijos imperijos agresija. Lenkija priėmė krikštą per Vokietiją ir kartu vystė agresiją iki Vyslos. Tad artinasi Saulės – Šiaulių – kautynių metas, kadangi agresija nukreipta į mūsų protėvių žemes vystosi labai aktyviai.

„Kraštas gynė savo egzistenciją, savo kalbą, savo kultūrą, o Lietuva gynė seniausią gyvąją indoeuropietiškąją kalbą. Lietuvių kalba buvo ginama šimtmečius kaip didžiulė pasaulio vertybė. Pasaulio mokslas dabar pripažįsta, kad be lietuvių kalbos germanų ir slavų kalbos moksline prasme negali būti tyrinėjamos. Tai štai kokias vertybes gynė mūsų protėviai – ir savas, ir europines, ir pasaulines. Jeigu lietuvių kalba būtų išnykusi XIII a. dėl kryžiuočių, kalavijuočių ir mongolų-totorių, tai pasaulio mokslas būtų labai daug praradęs“, – pergalės reikšmę primena istorikas.

Taigi, XIII a. prasideda jau vokiškos agresijos veržimasis, ji pajungia iš Vakarų ir Lenkijos kunigaikščius ir bažnyčią kartu. Įkuriami ordinai. „Ordinai Vakarų Europoje – prancūzų, vokiečių – buvo nukreipti vystyti kryžiaus karus į Artimuosius rytus. Bet arčiau Artimųjų rytų buvo baltų: lietuvių, prūsų, žiemgalių ir kuršių žemės. Ir todėl puolimai krypsta arčiau, kur labai derlingos žemės“, – sako R. Batūra.

Pavyzdžiui, dar  XII a. anglų karaliaus aplinkoje buvo žinoma, kad kažkur toliau į Šiaurę, Šiaurės rytus baltų žemės yra tarsi rojaus kampelis – gausu gėrybių miškuose. Žvėrys, kailiai, gintaras, derlingos žemės – didžiulis turtas viliojęs net iš Anglijos.

Jau XII a. pab. – XIII a. pr. suintensyvėjo vokiškoji agresija iš Vokietijos miestų, esančių tarp Oderio ir Reino, prie Elbės – tų prekybos miestų, Šventosios Romos imperijos teritorijos. Šioji savais tikslais pradėjo veržtis į Pabaltijį.

Arčiau Šiaulių žemės: priešas suaktyvėja Rygoje
Štai viena priešo atšaka Dnepru artėjo į Baltijos jūrą, o vokiečiai pradėjo kurti savo kolonijas Dauguvos žiotyse prie Ikškilės. Taigi priartėjame prie Šiaulių žemės. Ikškilė – Latvijos miestas, kurį galima vadinti seniausiu miestu Latvijos teritorijoje. Miestas įkurtas 1185 m. labai palankioje geografinėje padėtyje, 28 km nuo Latvijos sostinės Rygos.

„Štai čia iškilo labai įdomus dalykas, kad pirmieji sureagavo lietuviai ir 1185 m. lietuvių smūgis tai vokiškajai besikuriančiai kolonijai prie Ikškilės buvo labai istoriškas – tuo pirmuoju smūgiu buvo pradėtas karas prieš vokiečių agresiją į Pabaltijį. Kolonija buvo išblaškyta, tačiau jau kelias buvo atvertas. Įdomu tai, kad buvo smūgiuota iš centrinių baltų žemių maždaug nuo Vilniaus. Tuo prasideda ilgas 250 metų užsitęsęs karas prieš vokiškąjį ordiną, jo dvi atšakas – kalavijuočių ir kryžiuočių. Kadangi dar viena vokiečių kolonija kuriasi prie Vyslos – ten agresija prasideda kontinentiniu keliu nuo Elbės. Štai tokiu būdu vokiečių kolonijos atšakos ir atsiranda XIII a. pr. Dauguvos žiotyse, kita – kiek vėliau prie Vyslos žemupio“, – dėsto R. Batūra.

Po mūšio prie Ikškilės vokiečiai pirmą kartą suburia riterius veržtis gilyn į Lietuvą 1208 m. Ir šie  metai buvo pirmas įsiveržimas iš šiaurės į lietuvių gyvenamas teritorijas. Greičiausiai galima spėti, kad tai buvo būtent Šiaulių žemė. Lietuviai tame mūšyje sutriuškino kalavijuočius labai įdomiai – panaudodami apgaulingą bėgimą: tai bėgdami, tai traukdamiesi, šaudydami iš visų pusių lankais ir strėlėmis juos visiškai sumušė.

Po to kalavijuočiai neatsikvėpė: jie sutelkė jėgas ir remiami Vokietijos imperijos ir Romos popiežijos 1229 m. vėl surengė naują puolimą į Lietuvą – nuo Dauguvos žemupio įsiveržė į rytinę Lietuvą. Tai vyko maždaug nuo dabartinio Vilniaus į šiaurės rytus. Bet priešas taip pat buvo sumuštas piečiau dabartinių Švenčionių, netoli Pabradės.
Nors mūšis buvo atkaklus, vis dėlto ir lietuviai patyrė daug nuostolių. Tad kaip matome, vienas įsiveržimas buvo į Šiaulių žemę, o kitas – į rytų Lietuvą.

„Ir tik praėjus 7 metams vėl rengiamas naujas įsiveržimas į Lietuvą, kuris baigėsi Šiaulių žemėje.

Tai jau didelis trečias įsiveržimas. Tuo metu vokiečių ordinas vykdė ir Prūsijos užkariavimus. Galima sakyti, įvyko du puolimai į baltų žemes – nuo Dauguvos ir nuo Vyslos. Reikia paminėti, kad puolimą prie Vyslos vykdė ne tik vokiečių žemė, bet ir Lenkijos jėgos – Krokuvos, Vroclovo, Gniezdno. Vokiečių sąjungininkės įsiveržė į Pamedę – prūsų žemę Vyslos žemupyje. Maždaug tuo pačiu metu – 1236 m. – kalavijuočių ordinas subūrė didžiules jėgas Rygoje“, – sako istorikas.

Šitas įsiveržimas į Šiaulių žemę, pasak jo, 1236 m. buvo labai didžiulio tarptautinio masto, vykdomas agresyvių jėgų sutelkimo rezultate. Mobilizuotos ne tik vokiškos žemės, bet ir Švedijos karalystės jėgos. Iš viso šiame 250 m. kare prieš Lietuvą kariavo beveik visa Vakarų Europa, rėmusi kryžiuočius – tai ir Italijos, ir Anglijos riteriai, ir prancūzų riteriai ir kitos centrinės Europos pajėgos. Įsivaizduokite, iš vienos pusės – milžiniškas kryžiaus žygis prieš Lietuvą ir tuo pačiu sutelktos rusų jėgos.

„Kalavijuočiai dar maždaug 7–8 metai prieš  Saulės (Šiaulių) kautynių žygį, XIII a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje sudarė sutartį ne tik su Gotlandu, bet ir Pskovu, Naugardu, Smolensku, Polocku, Vitebsku – visais Rusios centrais, įkurtais daugiausia baltiškose rytinėse žemėse. Ir štai įvyksta milžiniškas susidūrimas. Jau dvi Rytų slaviškos-rusiškos žemės, taip pat ir Vakarų sutelktos Rygoje įsiveržia į Žemaitiją. Tai pirmas ir paskutinis toks atvejis per visą 250 metų karą. Ir jų tikslas buvo pramušti per Šiaulių žemę kelius. Strategiškai svarbių kelių troško dvi jėgos. Tačiau  nepavyko – jos buvo sutriuškintos. Tad priartėjame prie didžiulio tarptautinį vaidmenį turinčio mūšio, kuriame kryžiaus žygių planai buvo likviduoti, Lietuva apginta“, – sako R. Batūra.

R. Batūros „Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m. monografijoje išsamiai ir tiksliai nagrinėjamas Saulės mūšio priežastys, eiga ir t. t.
Artūro STAPONKAUS nuotr.