Palemonas – Lietuvos metraščių  legendinėje dalyje ir kituose istorijos šaltiniuose minimas legendinis Gediminaičių ir kitų ankstyvosios LDK valdovų pirmtakas bei protėvis, iki XIX a. I pusės daugelio lietuvių ir lenkų kildintas iš senovės Romos didikų. Lietuvos metraščiuose, XVI a. rašiusių lenkų istorikų veikaluose ir kai kuriuose kituose XVI–XVIII a. šaltiniuose įvairiais variantais pateikta Palemono legenda, kuri yra lietuvių romėniškosios kilmės teorijos sudėtinė dalis, susiformavusi XV a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XVI a. I pusėje bei viduryje.

Pasak dalies minėtų šaltinių, I a. pr. m. e. Romos Respublikoje vykstant pilietiniam karui, Pompėjaus laivyno vadas Publijus Libonas, kurį vėlesniais laikais Lietuvoje žmonės esą ėmė vadinti Palemonu, paliko tėvynę ir išvyko į šiaurę kartu su žmona, vaikais bei 500 Romos patricijų. Apiplaukę Europą, jie išlipo į krantą ties Nemuno žiotimis. Toliau tie pabėgėliai esą plaukę Nemunu iki Dubysos, o ties pastarosios žiotimis, ant gražios ąžuolais apaugusios kalvos įkūrę pilį ar šventyklą.

Iš Palemono vaikaičių esą kilo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir kunigaikščiai Alšėniškiai bei Giedraičiai, o iš kartu su Palemonu į Lietuvą neva atvykusių Romos patricijų palikuonių – didikai Goštautai, Davainos ir Manvydai. O kadangi dauguma Šiaulių miesto istorijos pradžią sieja su 1236 metais, tai šiaulietis kraštotyrininkas, kultūros istorikas, dizaineris Vilius Puronas siūlo pasižvalgyti po mūsų miesto priešistorę ir sužinoti, kaip prie Šiaulių istorijos prisilietė legendinis Palemonas ir kokius pėdsakus jis joje paliko.

Sudeginti Gytariai įkūrė Šiaulius?
Lingvistiniais sparnais vėl nuskriskime į anais priešistoriniais laikais gyvavusią, vėliau žuvusią ir nebeprisikėlusią gyvenvietę. Jos pavadinimo nežinome. Viskas atsistotų į loginę eilę, jei šią gyvenvietę pavadintume sagitarijais (liet. „šauliais“), militaristinį pavadinimą nesunkiai radę kariškoje Palemono flotilijos struktūroje. Numetę pirmąjį skiemenį, turėsime... Gitarius, Gytarius.

Tai – natūralus lingvistinis procesas. Kalbininkai žino, kad vietovardžių laipsniška adaptacija laike vyksta pagal taisyklę: tapęs beprasmiu, žodis palaipsniui suprastėja nubyrant skiemenims. Ne priaugant. Su kariška sagitarijų gyvenviete istorija pasielgė kariškai. Užpuolikai ugnimi ją sunaikino VIII mūsų eros amžiuje. Dviem kaimyniniams žemės lopinėliams liko tiedu lotyniškos kilmės vietovardžiai – Lieporiai ir Gytariai šalia karklais apaugusios Vijolos. Užsimiršo, šimtmečiais palaipsniui geso romėniškos auros likučiai, nes lituanizacija lotyniškų vietovardžių neglostė. Be to, virš mūsų tėvynės sklendėjo ir lenkiškos, ir vokiškos, ir švediškos, ir rusiškos epochos. Įdomu, kad pastaroji per XIX ir XX a. Šiauliuose pagimdė Kaukazą, Karpatus, Sachaliną, Kamčiatką, Čkalovką, Mandžiūriją, Besarabiją, net Šanchajų ir daug panašaus žargonizmo, kurį savaime sunaikins raštvedyba. Tačiau grįžkime prie romėnų palikimo. Jie – žodinės tradicijos paveldas, užfiksuotas  pirmųjų metraščių.

Svajokime toliau: žuvusios gyvenvietės degėsiuose liko gyvenvietės pavadinimo tradicija, kuri sužemaitėjusiems sagitarijų palikuonims šauliams parodė Talkšos ežero pakrantę, rekomendavo ten persikraustyti? Karingieji šauliai priešistorinį ozą pavertė piliakalniu, ant jo pastatė pilaitę su gyvenviete žemaitišku vertiniu soule (šaulia – šiauliai), kuri 1236 m. pateko į Livonijos kroniką. Istoriniai šaltiniai paminėjo ir anuometinių Šiaulių žemės valdovo, bajoro Buliaus (lot. bull) sūnų-vyčių Bulevičių – Edivilo, Vismanto ir Sprūdeikos –  vardus.

Daugiskaitos-vienaskaitos
Jei pažvelgtume matematiko žvilgsniu į vietovardžius ir hidronimus, visi kaip vienas patvirtinsime dar vieną krašto dėsningumą. Šiaulių gyvenviečių draugija yra daugiskaitinė, nesvarbu lotyniškoji ar lietuviškoji: Žuvininkai, Šiauliai, Lieporiai, Gytariai, Meškuičiai, Kirnaičiai, Šapnagiai ar Bubiai (ne bubys, gi). Hidronimų bendrijos dauguma – vienetinė: Vijolė, Rūdė, Talša, Rėkyva, Šimšė, Kulpė, Dubysa ar panašiai. Kiekviena jų – ambicinga asmenybė, sklidina orumo ir, savaime suprantama, vandens. Juk kiekvienas matome šį dėsningumą, bet nepastebime tol, kol jo kas nors neparodo.

Sagitarijai – astrologinis ir heraldinis
Apie senovės Romos karius sagitarijus, rudarijus ar legionierius nesiplėsime. Tai – grubūs saldofonai, ištyrinėti dar Naujojo Testamento, prieš jį ir po jo. Apie juos prikurta filmų, knygų, paskalų. Žvelkime dvasingiau.

Astrologinis Sagitarijus
Šis žvaigždynų kentauras, ištempęs lanką strėle, šauna į patį mūsų galaktikos centrą. Tokio šaunaus įvaizdžio pavydėtų bet kuris ufonautas, todėl kukliai žmonijos padermei belieka patylėti. Žinoma, išskyrus mus, šiauliečius, teisėtus Šaulio-Sagitarijaus vardo paveldėtojus. Paviešinkime šį astrologinį ženklą, nes jis įdomus ir galaktikos tuščiagarbiams, ir turistams mūsų mieste.

Heraldinis Hipokentauras
Kalbėsime apie pačią kilniausią lotyniškojo šaulio atmainą. Hipokentauras – vyriškos lyties mistinė būtybė su lanku. Visi jį esame matę paveiksliukuose ir Lietuvos aristokratų herbyne – auksinį, raudoname lauke.

Jei į jį pažvelgtume heraldiniu žvilgsniu, žagtelėtume. Vėl sutapimai? Dauguma viduramžių heraldikų (A. Vijūkas-Kojelavičius, B. Paprockis, kiti) mūsų Vyčio genealogiją sieja būtent su palemoniečių atsineštu heraldiniu hipokentauru – „sagitarijumi-šauliu“, šaunančiu atgal. Jo siluetas – žirgo kūnas ir vyro torsas – vėliau transformavosi raitelio-vyčio pavidalu.

Kilnios simbolikos užuomazgos?
Viduramžių heraldiniai medžiai teigia, kad hipokentauro ženklu žymėjosi Daumantas (Mindaugo žudikas), kurio vardas ir tėviškė susišaukia su mūsų Kryžių kalnu – Domantais. Legendos tikina, kad palemoniečio Dausprungo giminės herbą hipokentaurą pakeitė Vytis, kurį, kaip nuosavybės ženklą, pirmasis „pasisavino“ kunigaikštis Vytenis. Lietuviškieji vyčiai vijo kitataučius iš Lietuvos, slavai ėmė savintis lietuviško vyčio priesagą „-vič“ savo pavardėse, o rusų „vytiazj“ (kelis kartus pakartokite jų pavadinimą) – tai neverčiamas lietuvių Vytis.

Apie valstybinio Vyčio biografiją, ikonografiją ir istoriją rašyta, tyrinėta, medžiagos rasime, jei ieškosime. O šiaulietišką Vyčio priešistorę, pasak V. Purono, labai norisi deklaruoti, dėl jos diskutuoti, neleisti istorikams miegoti.

Kraštotyrininko teigimu, į šią heraldinę problemą žvilgtelėję per Gytarių-Sagitarių vietovardžio genezę, mes, XXI a. atstovai, neabejotinai viduramžių heraldikams suteikėme paspirties. Logiškai mąstant išeitų, kad romėniškos hipotezės sparnais virš Šiaulių sklendėjusios dvi lituanistinės vertybės, du proseneliai: valstybės Vyčio prosenelis ir Šiaulių vardo prosenelis – Gytariai. Tad V. Puronas klausia, ką į tai atsakytų gerbiami mokslininkai, istorikai, kalbininkai. Vis dėlto kraštotyrininkas siūlo kartu suabejoti šia hipoteze, prisidengus rytietiška patarle, kad „vienas asilas gali užduoti tokių klausimų, į kuriuos šimtas išminčių nesugebės atsakyti“. „Garbinga man būti šios patarlės keturkoju dėl lotyniškai-lietuviškų sutapimų gausos Šiaulių žemėje. Primenu, kad mokslinis ateizmas, buvęs netikėjimo mokslu, prasidėjo abejonėmis ir baigėsi bankrotu“, – sako V. Puronas.

05 13 2016 02

Hipokentauras – vyriškos lyties mistinė būtybė su lanku.Vijūko Kojelavičiaus veikalo „Historia Litvana“ titulinio puslapio fragmentas, 1650 m.

05 13 2016 03

Vytis. Vijūko Kojelavičiaus veikalo „Historia Litvana“ titulinio puslapio fragmentas, 1650 m.
Iliustracija iš V. Purono rinkinių

Į viršų