Pasibalnojus lingvistinius sparnus, staiga nustėri – iš aukštai mūsų kraštas labai romantiškas ir paslaptingas. Natūralu, kad Saulė nemato šešėlio, kurio autorė – ji.

Vaikščiodami po žilagalvę Salduvę, vartydami istorikų darbus, dauguma apsipratome su Šiaulių miesto istorijos pradžia, pažymėta 1236 m. Ankstesni amžiai liko migloti: kažkokios baltų gentys, vilkėjusios žiemgalių ar žemaičių rūbais, dar anksčiau – visokie neolitai ir gauruoti mamutai. Nors archeologų iškasinėti protėvių lavonai tyli, bet lingvistika gieda ištisas simfonijas. Tad į visą tai įsiklausyti siūlo šiaulietis kraštotyrininkas, kultūros istorikas, dizaineris Vilius Puronas.

Kaip romėnai atklydo iki Šiaulių?
Taigi – Šiauliai. Militaristinis pavadinimas „Soule“ mus pasiekė iš 1236 m. mūšio aprašymo Livonijos kronikoje. Miestovardžio įvaizdį lėmė žemaitiško žodžio „šauliai“ (šoulia – soule) skambesys. Vėliau jį sutapatinome su garbiuoju šviesuliu, XX amžiuje Saulę legalizavę Salomėjos Nėries poezijoje, o XXI – biurokratinėje prozoje.

„Grįžkime prie žemaičių „soule“. Pasitelkę romėnus, patieskime šį miestovardį su šia hipoteze istorikams ant stalo šalia jų valdiškų ir neįdomių mokslinių publikacijų. Paimkime skriestuvą, nubrėžkime žemėlapyje 15 kilometrų spindulį apie Šiaulius. Tegu jie paaiškina, iš kur apie Šiaulius tokia lotyniškos lingvistikos gausa? Juk tokios romėniškos kaimynystės neturi joks Lietuvos miestas“, – sako V. Puronas.

Lietuvos senovinė istoriografija jau 600 metų tebekramto, tebevirškina viduramžių teiginį, kad iš tolimosios Italijos bene IV mūsų amžiaus šimtmetyje į Nemuno žiotis atplaukė 500 romėnų karių būrys, vedamas legendinio Palemono (anuometinio romėnų laivyno vado Publijaus Libono). Vieni sako, kad jis bėgo nuo Nerono, kiti – kad norėjo smogti barbarams nugaron, anuomet puolusiems Romą, nes neatsitiktinai mūsų Rėkyvos (tarmiškai – Rikybos) pavadinimas kvepia ostgotais, nes jų karalių titulas „rikis“ išliko žemaičiuose, šachmatuose ir barbarų, tuomet sugriovusių Romą, vadų varduose (Altarikis, Tautarikis ir kt.).

Palemono romėnai, kaip teigia viduramžių istorikai J. Dlugošas, A. Vijūkas-Kojelavičius, M. Stryjkovskis, įplaukę į Nemuną, sustojo ties Seredžiumi. Ten persiskyrė. Vieni nuplaukė link Neries, palikę po savęs legendų ir pavadinimų: Barkus įkūrė Jurbarką, Kunas – Kauną, kurio priemiestis Palemonas iki šiol mena ten nukaršintą romėnų karvedį, padovanojusį mums Lietuvos vardo, heraldikos ir diduomenės raidos hipotezę, kuri nuo to laiko ištisus 600 metų maitina besiginčijančius mokslininkus...  

„Antrieji pakilo Dubysos aukštupin ir... nutilo. O mes atplukdykime tą romėnų šaulių-sagitarijų kohortą prie Aukštelkės, netoliese įkurkime jų gyvenvietę ateities archeologams, kuri iškels eilę tendencingų galvosūkių XXI amžiaus kalbininkams: kodėl pagoniškasis Perkūnas, anuomet griaudėjęs aukštybėse, būsimų Šiaulių žemėje puolė daiginti lotyniškus vietovardžius ir hidronimus?“ – pastebi kraštotyrininkas ir vardija visokiausias įdomybes.

Lotyniškų radinių sąrašėlis?
Nuo anų laikų praėjo daugiau kaip pusantro tūkstančio metų, todėl iškasenos ir radiniai turėtų džiuginti specialistus. Pirmoji apsidžiaugė archeologė Birutė Salatkienė, 1992 m. sustabdžiusi Šiaulių Gytarių gyvenamojo rajono užstatymą. Radinys buvo nemažas – bene 300 trobelių gyvenvietė iš IV–VIII mūsų eros amžių ir... ir keli nukrypimai nuo įprastų dėsningumų.

Stulpavietės. Kastuvas užtiko iš tiesų mįslingą reiškinį. Gyvenvietės kaimynystėje būta stulpaviečių zonos, apsuptos palaidojimų. Šurfai aiškiai rodė, kad tais laikais į žemę dėl kažkokių tikslų trumpam buvo įkasami stulpai, vėliau, po kažkurio laiko, išraunami. Kas buvo jų viršuje? Gal meškų ir taurų kaukolės, gal krikštai ar koplytstulpių protėviai, tačiau vienu balsu sutariama – tie stulpai, jų statymas buvo susijęs su mirusiųjų kultu. Šalia matėsi laužaviečių, kai kada ilgalaikių, pėdsakai. Bene 400 metų truko ši tradicija, kol šalia gyvavo senoji gyvenvietė Gytarių žemėje. Niekas iš mokslininkų, tyrinėjusių senuosius baltus, nebuvo susidūręs ir su tokia stulpaviečių gausa – apie 70 vienetų. Daugumai atrodytų, kad stulpų viršūnėse būta kažko gražaus, kilnaus, pagoniško: krikštų, koplytstulpių ar saulutės atvaizdų... V. Puronas, kaip dailininkas, tuo teiginiu suabejotų.

Pasak jo, tradicija ir logika tikina, kad sakraliniai kūriniai kuriami stovėti tol, kol supūva ar ateiviai-ateistai nuverčia.

Gal stulpavietės turėjo kitą funkciją – bausmių, kurioms tikdavo kapinių kaimynystė? Gal tose stulpavietėse stovėta kryžių, ant kokių Romoje buvo kryžiuojami sukilę vergai, o senovės Gytariuose – arkliavagiai?.. Toji netikėta hipotezė tebūnie pirmoji nesąmonė su 20 proc. tikimybe.

Pinigėlis. V. Puronas siūlo prisiminti ir tuojau užmiršti romėnišką pinigėlį ir karoliuką, rastus kasinėjimo metu. Nebent susimąstyti, kodėl būtent jie – bene vienintelės „užsienietiškos iškasenos“ tarp vietinės „pramonės“ gaminių. Jos puikiai tiktų mūsų romėniškojo lobizmo rinkinėliui, bet... gal pirklių dėka, gal iš žygio koks barbaras dovanų parvežė močiutei sengalvėlei..? Dizaineris tvirtina, kad jis – už pirklišką variantą. Anot jo, istorikai taip pat su juo. Tad V. Puronas siūlo nedaryti kulto iš radinių, geriau –  iš vietovardžių ir hidronimų.

Iš kur tokia lotynizmų gausa?
Šiauliai – trijų piliakalnių miestas. Tai – liuteronų ir senųjų kapinaičių kalvos prie Talkšos, taip pat – Salduvė, nes „sal“ lotyniškai reiškia druską. Priešistorinėje lietuvių kulinarijoje žodis

(latv. „sals“, lenk. ir rus. „sol“, vok. „zalc“ ir pan.), daugumoje Europos kalbų reiškiantis druską, pas mus transformavosi į medaus skonio savybę. Ji mūsų kalbininkų ir lingvistų yra pastebėta, laižyta, be abejo, tyrinėta. Priešais dabartinius Ch. Frenkelio rūmus – dar XIX a. vadintas Limanto kalnas, kaip ir Domantų piliakalnis, tapęs garsiuoju Kryžių kalnu, tinka mūsų kolekcijai, nes liet. „kalnas“ – lot. „monte“. Lotyniškus skiemenis li – ar do – nesunkiai išsiversime elektroniniu būdu.

Verbūnai susiję su žodžiais „verba“ (lot. „verba“), Amaliai – su blogiu (lot. „a malo“), o Luponiai – su vilkais (lot. „lupus“ – liet. „vilkas“).

Šauliai – sagitariai. Netikėtas prasmės ir sąskambio atitikmuo su sagitariais pagimdė netikėtą paradoksą – mūsų hipotezę „Sagitariai–Gytariai–Šiauliai“, prie kurios dar grįšime užsiskanavimui. Pradžiai patyrinėkime lingvistinį kaimyną – Lieporius.

Zuikiai – lepores. Daugeliui vietovardis Lieporiai būtų aiškus, kaip turto deklaracija, jei viską pradėtume nuo liepų, nuo medžių, kurių pilni Šiauliai, Panevėžys ar Liepoja. XIX a. pabaigos šaltiniai šį vietovardį pateikia kaip Lepary, o patys seniausieji lenkiškieji iš XVII a. Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vizitacijų, – Lepory, Lepary. V. Puronas atkreipia dėmesį į pirmąjį skiemenį „lep“ (ne „liep“) ir... daugiskaitą. Lotyniškai „lepores“ reiškia „zuikiai“ ar panašūs ilgagausiai. Lingvistinis sutapimas?

Smuikas – viola. Upeliuko pavadinimas Vijolė aiškiai rangosi per pievas ir neperžengiamas girias, tarsi violončelės melodija ar romėniško smuiko violos melodija gražuolei Violetai. Kodėl groja viola? Nejau tai atsitiktinė „lingvistinė sąšauka“ su senuoju Neries hidronimu Vilija, su romėniškomis vilomis pakrantėse?

Rūdė – rudarijus. Jau senovės babiloniečiai prieš 4000 metų vario rūdą vadino giminingu žodžiu „urudu“. Mes, lietuviai, – balų rūdą ir rudą spalvą. Romėnų kariuomenėje egzistavo karinis laipsnis, kažkuo tapatus seržantui – rudarijus,. Beje, garsusis Spartakas, būdamas nebe gladiatoriumi, turėjo rudarijaus laipsnį, o žodžio šaknis rud- ten turėjo grubumo prasmę.

Kaltė – kulpa. Romėnai atgailaudavo mušdamiesi į krūtinę: „Mano kaltė – mea culpa!“ Tą sakralinę frazę mokame ir mes, lietuviai katalikai, ją visi suprantame. Vertimo nereikia, nes liet. „kaltė“ – lot. „culpa“. Turime hidronimą – vėl „atsitiktinį lingvistinį sutapimą“?

Štai dar keletas įprastų mūsiškių hidronimų, kurių vertimus nesunkiai galima rasti lotynų kalbos žodyne. Venta (lot. „vent“ – liet. „išsilieti“), Dubysa (lot. „dubia“ – liet. „abejotinas“), Cedronas Kurtuvėnuose (liet. „kedrynas“), Luponė (lot. „lupo ne“ – liet. „vilkų nėra“). Genupis – tai Gytarių upeliukas, dabar tapęs požeminiu (lot. „genai, gentys“, o gal – lietuviškas „genys“...).

Anot V. Purono, jis mato ironiškas, kiek pasimetusias istorikų šypsenėles, tikinant, kad taip į šunkelius galima nuklysti, kad tokie teiginiai kvepia madingais pseudomokslais, visokiais gedgaudais, pičeliais, račkauskais ar dabar madinga Jūrate Statkute de Rosales, kurių jie neskaitė. Tad dizaineris siūlo pagarbiai įsiklausyti į jų argumentus. Jei su vienu hidronimu lingvistika nejuokauja, tai čia, Šiaulių pašonėje, čiurlena bene aštuoni įtariamieji... Todėl verkiant verta dairytis vertėjų, gelbėtojų, ar bent plausto.

05 06 2016 05

Niekas nežino, kaip atrodė Palemonas. Turbūt  taip.
Iliustracija iš Aleksandro Gvaninio renesansinės graviūros (XVIII a. II pusė.)

05 06 2016 07

Palemonas – Lietuvos kunigaikščių protėvis. Palubinskių giminės genealogijos fragmentas.
Aleksandro Tarasevičiaus graviūra, 1672 

Į viršų