Archeologė  Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė-vyriausioji specialistė, Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Kazimiera Salatkienė tęsia pasakojimą apie tai, kas gyveno ir kaip gyveno dabartinių Šiaulių miesto teritorijoje, kai Šiaulių dar nebuvo.

B. Salatkienė pasakodama apie tai, ką valgė, kaip rengėsi, ką veikė, su kuo bendravo pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje žmonės, remiasi radiniais vienoje iš seniausių gyvenamųjų vietų dabartinių Šiaulių teritorijoje – Lieporių I gyvenvietėje.

Taigi nors žmonės tuo metu gyveno nuošalioje miškų apsuptoje vietovėje, tačiau su aplinkiniu pasauliu palaikė tam tikrus santykius: kažkiek prekiavo ir, ko gero, ne taip retai galėjo dalyvauti karo žygiuose į tolimesnius kraštus.

Valiuta
Už ką čia galėjo pirkti? Bronzos amžiuje mūsų kraštuose buvo gyvulininkystės įsigalėjimo laikas, kai žmonės nuo medžioklės perėjo prie gyvulininkystės.

Mūsų archeologai neolito, akmens amžiaus pabaigos, gyvenvietėse nustatė, kad iš visų surastų kaulų septyniolika proc. sudarė gyvulių kaulai, visi kiti – sumedžiotų žvėrių. O ankstyvuosiuose piliakalniuose (piliakalniai bronzos laikotarpiu mūsų kraštuose buvo sugalvoti) iš visų surinktų kaulų jau yra iki 85 proc. gyvulių ir tik 15-20 proc. žvėrių kaulų.

Ir tie piliakalniai susiję su gyvulininkyste: juk piliakalnis yra įtvirtinta gyvenvietė ir ją statė kur nors pelkėse, upių santakose, nuošaliose vietose ir dar apsitvėrę. Iki tol miško medžiotojai miške susitinka ar priešą, ar draugą išsiaiškindavo santykius taikiu arba netaikiu būdu, bet jiems vienam nuo kito atsitverti nereikėdavo.

Tų įtvirtinimų bronzos amžiuje prireikė dėl to, kad piemenys savo bandą pirmiausia turėjo apsaugoti nuo žvėrių, plėšrūnų, savo artimo, kuris irgi turi bandą, bet nori didesnės.

Viskas buvo maždaug taip: jeigu aš esu stipresnis, protingesnis, turiu daugiau draugų – tai apsiginsiu, o jeigu tu esi vėpla – tai man atiduok savo karves, kiaules ir eik pas mane vergu.
Kitaip sakant, įtvirtintos gyvenvietės susijusios su pakitusiu gyvenimo būdu, su kitokio ūkio įsigalėjimu, su turtu ir jo saugojimu bei pakitusiais socialiniais santykiais, kai jau tuos savo turtus reikia apsiginti.

Toje ankstyvųjų piliakalnių epochoje gyvuliai buvo pagrindinis turtas, mainų ekvivalentas, nes bronzos amžius yra šaltas, drėgnas laikotarpis, kai žemdirbystė, kuri tikrai nebuvo užmiršta, negalėjo vyrauti, daugiausia buvo auginami galvijai. O ariamoji žemdirbystė išsiplėtojo ir tapo lygiavertė gyvulininkystei tik pirmaisiais amžiais po Kristaus, kai pagerėjo klimatas.

Taigi bronzos amžiuje galėjo pirkti bronzą už daugelį valiutų, iš kurių viena galėjo būti pats gyvulys – gyvas. Kita valiuta buvo oda, trečia – kailinių žvėrelių, voverių, bebrų ir kitokių, kur mūsų miškai buvo pilni, kailiai.

Tačiau greičiausiai, kad gyvulininkystės produktas buvo tvirtesnė valiuta negu pagalbinis mainų produktas – kailiai. Apskritai mažai tikėtina, kad medžiotojai pirktų brangią bronzą. Kam ji jiems? Socialinio statuso demonstravimas būdingas hierarchinei, rangų visuomenei, kuri ir pradėjo klostytis, perėjus prie gamybinio ūkio.

Kai įsigalėjo žemdirbystė, tas ekvivalentas, į kurį buvo mainomi daiktai iš labai tolimų šalių, galėjo vėl būti žemdirbystės produktai, grūdai, odos, taip pat medus ir vaškas, kuris ypač metalurgijai labai reikalingas dalykas. Taigi vyko mainai „daiktas už daiktą“.

Brangieji metalai kaip mainų ekvivalentas ir pinigai yra vėlyvojo geležies amžiaus produktas, kai mainų apimtys išauga iki tokių mastų, kad reikalauja paslankesnio ekvivalento, negu gyvulys. Kita vertus, turi būti nusistovėjusi vien ar kelios matų sistemos, kad prekių ir ekvivalentų mainai eitųsi sklandžiai.

Karo grobis
Žinoma, kai kurios importo prekės galėjo būti karo grobis, kuris vis dėlto yra atsitiktinumas. Vėlyvajame geležies amžiuje jau yra karinės demokratijos sistema, santvarka, kai vadas renkamas vienam karo žygiui. Jis telkia kariauną žygiui dėl grobio, jei reikia – už dalį grobio „nusiperka“ kelią per kitos genties teritoriją, su grobiu grįžta ir tą grobį naudoja.

Bet koks tas grobis? Gyvuliai, žmonės, o paskui tik ginklai, papuošalai, brangieji metalai. Be to, daug kiaulių neparsivarysi (galvijų – galima), daug grūdų neparsiveši, tad grobiamųjų žygių ypatybė, kurią ir kryžiuočių vėliau naudojo, – tai sudeginti javų laukus ir taip susilpninti bendruomenę.

Manau, kad dalis prekių iš svetur tikrai gali būti karo grobis, bet tik mažoji dalis. Didžiąją dalį skirkime ekonomikai ir ekonominiam potencialui, ūkiui, mainams, kurie iš tiesų yra bendruomenės gyvybingumo požymis.

Iš kito atimdamas, teigia lietuviška patarlė, iš kito gaudamas – kada sulaukdamas, savo turėdamas – kada norėdamas. Kitaip sakant, jei pats neužsiauginsi, gali likti ir alkanas, jeigu kitas bus už tave stipresnis ir gudresnis.

Nors karo grobis yra karo vadų ir jų karių pagrindinis užsiėmimas ir socialinio statuso politinių procesų pati pradžia, bet ir kariams valgyti reikia, tad geriau užsiauginti kviečių patiems, negu tolimame krašte keletą saujų grūdų pagrobti.

Kariai
Mes apie save pradėjome rašyti kur kas vėliau, negu apie mūsų, taip pat kuršių ir kitų baltų genčių karo žygius parašė kitos raštingos tautos, tačiau karo žygiai beveik visą pirmąjį tūkstantmetį po Kristaus buvo kasdienybė.

Geležies amžiaus kapinynuose vyrų kapai dažniausiai yra su ginklais. Nors pasitaiko ir moterų kapų su ginklais. Tai suprantama, nes ir vikingų moterys mokėjo ginklą naudoti, todėl ir tarp mūsiškių tokių pasitaiko.

Karys – tai sveikas, treniruotas vyras. Treniruotis, mokytis kautis reikia pradėti anksti, bet panašu, kad kiekvienas ginklą išlaikantis vyras buvo ir karys. Nesvarbu, kad kartu jis buvo žemdirbys ar piemuo, ar amatininkas, ar kalvis.

Vėlyvajame geležies amžiuje bendruomenė arba vadas savo kariauną samdydavo, vykdavo į tolimą karo žygį ir mokėdavo tam tikrą atlygį. Samdoma kariauna – tai kariai profesionalai, gentinės diduomenės išgyvenimo garantas.

Tačiau jeigu reikėdavo patiems gintis nuo užpuolikų, tai kiekvienas tapdavo kariu – ir tas kalvis, kuris ginklus kala, nusikabindavo savo nusikaltą kalaviją nuo sienos, arba greičiau ietį, ir eidavo į mūšį.

Piliakalnis yra įtvirtinta gyvenvietė ir ją statė kur nors pelkėse, upių santakose, nuošaliose vietose ir dar apsitvėrę.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Vargu ar galima tikėtis rasti pirmajame tūkstantmetyje Lietuvos žemėje monetų lobių – šis iš daug vėlesnės epochos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Kalavijai – tai išilginti peiliai, skirti kirsti abiem rankomis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Kailiai buvo viena iš populiarių eksporto prekių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Pirmajame tūkstantmetyje tiek moterims, tiek vyrams buvo būdinga turėti privalomų aksesuarų: sagių antkaklių, peilių, ginklų ir panašiai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.