Palikime sentimentus, demagogiškai aiškinančius, jog mūsų protėviai buvo dvasios milžinai, o ūgiu mažai skyrėsi nuo mūsų. Milžinas yra milžinas, mus domina gabaritai. Pasitelkime mokslą ir šiaulietį kraštotyrininką, kultūros istoriką, dizainerį Vilių Puroną – istorinių žinių šaltinį. Ką jie šia tema gali paporinti? Iš pradžių mokslas liepia atidaryti kompiuterį, visų mokslų mokslą. Ten juk rasime žinių ir apie milžinus, ir apie jų gabaritus, atkastus Gruzijoje ar Indijoje. O pažvelgus į Šiaulių istoriją?

Šiaulių žemėse šeimininkauta milžinų
Tai, kad Lietuvoje kažkada gyveno milžinai, žinome ne tik iš Maironio eilių. Mūsų miesto priešistorė taip pat neatsiejama nuo milžinų. Apie Šiaulių žemės milžinus liudija žmonių pasakojimai, XIX amžiuje užrašyti Balio Buračo, Motiejaus Slančiausko ir kitų.

„Anais labai senais laikais gyveno du milžinu, du draugu, du bičiuliu. Kartu pypkes rūkydavo, – žemė debesų tumulais pasidengdavo. Kartu kvatodavo, o žmoneliams atrodydavo – griaustiniai griaudžia, o kai kartu per mergas eidavo – vienu metu bent dvi laumių juostos ant dangaus kabėdavo. Tai bent vyrų būta! Vienas jų gyveno Šiauliuose, kitas – Šiaulėnuose. Dirbdavo savo namuose kiekvienas atskirai, mat tiktai vieną kirvį abu milžinai teturėjo. „E-hė! Bičiuli, atmesk!“ – šaukdavo vienas. Tas mesdavo ir kirvis visas penkias mylias lėkdavo pas draugą. Draugas pagaudavo, dirbdavo. Kai pavargdavo, kirvį ant debesies pasidėdavo, ilsėdavosi. Kai kitam prireikdavo kirvio, draugas atmesdavo atgal. Ilgai ir gražiai jie gyveno, o apie save paliko pačius geriausius atsiminimus.“

Legendomis ir padavimais apipintas ir Šiaulių rajone, Bubių seniūnijoje stūksantis Girnikų piliakalnis. Tai – milžinkapis. Jo atsiradimas ir biografija neatsiejama nuo milžinų.

„Pasakojama, kad čia, kaip ir ant Šatrijos kalno, buvusi Perkūno šventovė. Nuo Girnikų kalno į vakarus, už keturiasdešimties kilometrų, per miškų viršūnes matyti bemėlynuojanti Šatrija. Raganos senovėje, skraidydavę ant šluotų, turėjo nuolatinį susisiekimą tarp Girnikų kalno ir Šatrijos, o senovės vaidilos mokėdavę ženklais susikalbėti: naktį padedami ugnies, o dieną – dūmų. Tų senovės šventyklų nė pamatų nežymu. Nors tai buvę labai seniai, kalnas ir dabar šventu laikomas, taip XX amžiaus pradžioje kraštotyrininkui Baliui Buračui aiškino vietos gyventojai“, – pasakojo V. Puronas.

Girnikų  milžinkapį supylė milžinai?
Kraštotyrininkas pastebėjo, kad ne iš piršto buvo laužtas dėsningumas, jog daugumos pasakojimų apie Girnikų kalną veikėjai – milžinai, kurie anuomet gyveno ir sugyveno su mūsų protėviais.

„Kartą ėję du milžinai pasižvalgyti po savo šalį. Pamatė lauke jaučius pasijungusį artoją ariant. Sustojo ir susidomėjo, kas per vabalas. Vienas jų pasilenkė ir labai atsargiai pasiėmė tą artoją, pasistatė jį ant delno su visais jaučiais. O paskui atsigręžė į brolį, tokį pat milžiną, kad paklaustų: „Kas čia per padaras?”. Nepažino artojo.“

V. Puronas aiškina, kad tokia milžinų reakcija yra visiškai natūrali ir suprantama. Juk ir jam pačiam dažnai tenka pasijusti nykštuku tarp liliputų. O šnekant apie kalną, tai jį tikrai milžinas supylė. Tą tikina padavimas apie milžiną Ansiulį: „Girnikų kalnas atsirado tais laikais, kada žmonės dar klaidžiojo girių tankumynuose, o visoje Lietuvoje gyveno milžinai, kurie gynė mūsų šalį nuo svetimtaučių užpuolikų. Šiuos kraštus tais laikais valdė toks milžinas Ansiulis (ar Ančiulis? ar Ancukas?) – amžių tėkmėje baigiamas užmiršti jo vardas, tačiau to karžygio ūgis ir dydis buvo tokie, kad į vieną savo pirštinės pirštą jis galėjo sutalpinti net dvidešimt žmonių. Padavimas pasakoja, jog kartą Ansiulis išmušė išnaikino nematytą neregėtą priešų daugybę, ištisą kalną sukrovė iš jų kūnų. Po to neskubėdamas nužingsniavo į pajūrį – ištisus 125 varstų. Pajūryje nusiavė batus, pasisėmė jais jūros smėlio, grįžo ir išpylė ant žuvusių priešų. Taip atsirado aukštas kalnas, kurį paskiau žmonės Girnikų kalnu pavadino.“

Vardai trumpi, prasidėję „A“.
Legendos tvirtina, kad milžinus užtikome būdami prabaltais, kai atsibastėme į šį kraštą. Tai ir mūsiškis Ansulis, ir Vilniaus priešistorijoje po Vilnelę braidęs lietuviškas milžinas Alcis, patekęs į LR sostinės herbą šv. Kristoforo įvaizdžiu.

Viena akimi žvilgtelėkime į europietiškųjų milžinų lingvistinius likučius, kurių Šiaulių universiteto lingvistai dar netyrinėjo, nors dar XIX a. pradžioje tą pastebėjo Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas. Senovės germanai turėjo du milžinus dievaičius Aldus, amžinai jaunus, kurie buvo garbinami miškeliuose. Antikos laikų graikai ir romėnai Herkulį vadino Alcidu, Minervą — Aldda. Jie taip pat turėjo atskiras dievybes, vadintas Alcidėmis (Alcides). Antikoje buvo taip pat milžinas Alcijonas (Alcyon), o Senojo Testamento žydukas Dovydas milžiną Alijotą (pardon, Galijotą!) nugalabijo. Beje, XXI a. pradžioje gruzinų archeologai, Boržomio tarpeklyje netikėtai užtikę trimetrinio milžino griaučius, prisiminė, kad paskutinysis jų turėjo vardą Ambri, – vėl lingvistinis sutapimas! Gal jie – hominoidų atmaina, išsigelbėjusių nuo tvano, pasklidusių po Europos necivilizuotus miškus?

Pas mus, Lietuvoje, milžinai taip pat turėjo panašius vardus, prasidėjusius „A“. Istorikai ir lingvistai to dar neužtiko, kadangi akademinis požiūris trukdo regėjimui.

Kilnių geraširdžių milžinų epocha...
Anot V. Purono, apie milžinų supiltą Girnikų alkakalnį yra ir daugiau padavimų. Jis prisiminė dar vieną padavimą, kaip milžinas mamos gailėjo.

 „Prie to kalno gyvenęs milžinas. Jo vardo nebežinome. Žinome tik tiek, kad jo motina gyvenusi Luokėje. Nors jis buvo didelis ir rūstus – savo mamą labai mylėjo. Atlėkė atskrido gandas, kad motina mirė, jog reikia skubėti į Luokę, į laidotuves. Šoko milžinas į savo klumpes – labai sunkios buvo – pilnos žemių prisisėmė. Iškratė vieną klumpę – prie Girnikų kalnas pasidarė. Kitą iškratė tik prie Luokės... Palaidojęs motiną, milžinas grįžo atgal, atsisėdo. Vėl graudulys suspaudė jam širdį, – pravirko. Verkė, verkė – net Bulėnų ežeras pasidarė.“

Luponių kaimynas milžinas buvo agresyvesnis ir kerštingesnis.

„Girnikų milžinas turėjęs labai artimą bičiulį, gyvenusį šalia Luponių kalno. Iš pradžių abu milžinai gyvenę didelėje santaikoje, kaip broliai lietuviai, o vėliau nežinia dėl ko susipyko, įsiuto, susistumdė ir pradėjo muštis, vėliau akmenimis laidytis. Girnikų milžinas buvęs stipresnis ir mesdavęs didesnius akmenis, o Luponiškis silpnesnis – mažesnius. Girnikų milžinas taip įpyko, kad, nutvėręs patį didžiausią akmenį, iš visų jėgų sviedė, norėdamas sunaikinti buvusį draugą ir jo Luponių kalną, tačiau nepavyko. Akmuo perlėkė piliakalnį ir nukrito netoli jo, palei Šiaulių–Gruzdžių vieškelį. Ilgą laiką didžiulis akmuo gulėjo šalia kelio, kol kažkam kilo mintis jį suskaldyti ir panaudoti Kužių bažnyčios statybai. Likusias akmens skeveldras išsivežiojo apylinkių ūkininkai. Vietos senieji akmenskaldžiai prisimena, kad vienas iš suskaldytų akmenų buvo pažymėtas keistu ženklu, tartum būtų suspaustas penkiais pirštais, kurių įspaudai labai ryškiai matėsi.“

Ta proga verta prisiminti, kad Girnikų vardas ne iš piršto laužtas, o iš tų akmenų padarytas.

„Pasakojama, seniau kalnas buvo vadinamas Šikšto kalnu, nes šalia ir aplink jį riogsojo didelių šikšto akmenų daugybė. Kadangi žmonės iš jų dirbosi girnas, kaimelį pavadino Girnikais, o kalną – Girnikų kalnu. Juk žinome, iš kur tie akmenys. Ėgi Luponių milžinas atsviedė. Vienas didelis akmuo nuo neatmenamų laikų yra kalno viršuje. Jis – aukuras, ant jo kūrendavo žyniai šventą ugnį. Nuo senų senovės šį kalną žmonės gerbdavo. Jį supo pušynai, o prie pušų būdavo gausybė koplytėlių.“

Archeologija pasitarnaus teisybei
V. Puronas mano, kad alkakalnis verkdamas laukia mokslininkų. Jis – milžinkapis, o kapų kasinėjimas – malonumas archeologui, nors dizaineriui – ne.

Jei Girnikų kalno legendos nemeluoja, iškastinė milžino kaukolė prilygtų dviaukščiam pastatui. Kur ją padėti? Gal užkonservavus ir vidų atitinkamai įrengus, ji galėtų būti Daukšiškių kapinių administraciniu pastatu. Gal miesto krematoriumu? Gal lošimo namais?.. O gal tai galėtų būti Šiaulių turizmo informacijos centro filialas „frenkelyne“?..
„Nesidalykime nenušauto lokio kailio. Neabejoju, ateities šiauliečiai patys suras būdą kaukolę panaudoti prasmingai, naudingai ir gražiai, jei archeologai ją ras ir tą radinį leis panaudoti miesto labui. Žinoma, prieš tai būtinai turės suderinti miesto savivaldybėje...“ – V. Puronas nestokoja optimizmo.

Mūsiškis milžinas Ansulis, ir Vilniaus priešistorijoje po Vilnelę braidęs lietuviškas milžinas Alcis, patekęs į LR sostinės herbą šv. Kristoforo įvaizdžiu.
Iliustracijos iš V. Purono archyvo

Jei Girnikų kalno legendos nemeluoja, iškastinė milžino kaukolė prilygtų dviaukščiam pastatui.  
Iliustracijos iš V. Purono archyvo

Milžinas ant delno laiko artoją su visais jaučiais.
Sigito Kazlausko iliustracija