Rasos Jansonės (Latvija) personalinė paroda „Apglėbsiu ir sušildysiu“ Šiaulių dailės galerijoje atidarė šiuolaikinio meno festivalį VIRUS’23. Paroda veikia iki lapkričio 10 d.
Latvijoje R. Jansonė yra žinoma kaip emocijų prisotintų bei psichologiškai turtingų instaliacijų tapytoja ir autorė. Taip pat ji yra „Rygos laikas“ žurnalo redaktorė ir 2018 metais išbandė savo jėgas naujame amplua: Latvijos Fotografijos Muziejuje kartu su filosofe Jana Kukaine sukūrė parodą „Vilna ir šilkas. Naujoji Erotika“.
Dviejuose Šiaulių dailės galerijos aukštuose, apimančiuose 400 kvadratinių metrų erdvę, R.Jansonė eksponuoja naujausius savo darbus. Verta paminėti, jog dalis darbų buvo sukurti būtent šiai parodai. „Apglėbsiu ir sušildysiu“ – tai humaniško veiksmo pažadas, reikšminga veikla, intencija rūpintis, padėti, pagerinti. Vis dėlto atidesnis žmonių, kurie atlieka šiuos veiksmus, stebėjimas, keliant klausimus kodėl ir kam jie tai daro, atskleidžia santykių daugialypiškumą ir priveda prie išvados, jog rūpestis, pagalba, gėris ne visada slypi už veiksmų motyvacijos bei rezultato. Taigi kaip iš tiesų vystosi žmonių santykiai? Kokia dalis veiksmų yra tikrai mūsų pasirinkimas? Kokio laipsnio poveikį turi išorinės sąlygos ir aplinkybės? Kokią įtaką daro iš tėvų bei senelių paveldėti elgsenos kodai ir kokią kainą turi išsilaisvinimas nuo jų?
Pirmasis parodų salės aukštas dedikuotas R. Jansonės instaliacijoms. Viena iš jų dalijasi parodos pavadinimu „Apglėbsiu ir sušildysiu“ – sudaryta iš keleto tuzinų vaflių keptuvių, atvertų ir plokščiai išdėstytų.
Nors iš dalies jos primena liemenėles, moteriško erotiškumo įspūdį ar motinos žindančią krūtį, tai tik akimirkos blyksnis – metalinė medžiaga ir tai, kad šios ketaus keptuvės gali būti įkaitintos iki 200 laipsnių Celsijaus, mintis nukreipia į gerai žinomą „geležinės mergelės“ kankinimą. Maisto gamyba – tai gyvenimą palaikantis veiksmas, bet nemažėjanti ir niekad nesibaigianti jo reikiamybė suvaržo ir kankina. Viso to centre Mergelė Marija, Dievo motina. Jos krūtis maitina Dievo Sūnų – šis pasiekimas iškelia ją aukščiau visų moterų, tačiau vyriškojoje hierarchijoje ji vis tiek lieka tik instrumentu – indu, sklidinu dėl Dievo Sūnaus.
Instaliacija „Ritualo vieta“ žaismingai perteikia kito virtuvės rakando – pjaustymo lentos – semantiką. Kelios grupės skirtingų formų pjaustymo lentų su vaizdais iš Latvijos fotografijos muziejaus kolekcijos, privačių autorės archyvų ir našlaičių darbų, rastų antikvarinėse parduotuvėse. Kaip praktiškas ir kasdien naudojamas virtuvės reikmuo pjaustymo lenta gali sužadinti puikiai pažįstamo komforto ir saugumo jausmus, malonias maisto dalijimosi su šeima akimirkas – tai, kas sena ir fundamentalu. Vis dėlto suvokimas, kad lenta buvo naudojama pjaustyti tai, kas gyva, ir vaizdų iš nepažįstamųjų gyvenimų fragmentai skatina susimąstyti – kokia tų „fundamentalių“ vertybių kaina? Kas paslėpta po „gražios močiutės“ ir „stipraus senelio“ kaukėmis?
Kontrastas tarp aiškios idilės ir to, kas neregima, bet įtariama, taip pat išryškėja „Dangaus krašto“ serijose.
Viršutinis parodų salės aukštas yra dedikuotas R. Jansonės tapybai. Ekspozicija aprėpia darbų, sukurtų 2014–2018, serijas: „Šeimos“, „Mankštos mašina. Autoportretas“ ir „Visa ta laimė“. R. Jansonės tapymo stilius ir paletė pasižymi ekspresyvumu, o ir darbų turinys prieštaringas. Šeimos bei šeimos manifestacijų vaizdavime menas perteikiamas gėriu ir grožiu, tačiau su tokiu pat lengvumu ir šiluma ji tapo, priartėjusi prie temų, kurios dažniausiai paliekamos anapus uždarų durų, – apvalkaluose slepiamos galvos bei ašaromis permirkusios pagalvės. Atvirumas apie asmeninius išgyvenimus tampa ryšio tašku su žmonėmis, kurie gali pasirodyti prašmatnūs ir džiaugsmingi nuotraukose, tačiau grįžtantys į suirusią realybės akimirką, kai palieka saloną.
„Parodyk savo žaizdą“ kaip Joseph Beuys kartą skelbė, nes, anot jo, tai vienintelis kelias į išgijimą.
Jausmai ir jautrumas (taip pat jausmingumas), jų laipsniškumas šiuose darbuose leidžia paaukštinti juos į universalią emocijų sferą ir pajusti jų emocinę įtaką.
Savo kūryboje R. Jansonė plėtoja temas, susijusias su moteriškomis patirtimis bei lyčių problemomis, ir yra viena iš nedaugelio Latvijos menininkų, kurie nevengia iškelti feminizmo klausimų vizualiame mene.
