Kaip skamba daudytė? Kada akmuo paukščiu pavirsta? Kas yra šilainė ir kodėl ji prie širdies nešiojama? Su kokiu kraičiu į pasaulį keliausim?

Į tokius klausimus atsakymų ieškojo moksleiviai, susirinkę į Šiaulių krašto edukacinį-kultūrinį  renginį „Laiko ženklai. 2017 metai“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

LR Seimas  2017-uosius  paskelbė Piliakalnių, Tautinio kostiumo, Lietuvių kalbos kultūros, Reformacijos, Sporto, A. J. Greimo,  I. Simonaitytės, K. Bradūno metais, o tradicinis Šiaulių profesinio rengimo centro Mechanikos skyriaus ir Maironiečių būrelio  edukacinis-kultūrinis renginys „Laiko ženklai“  šiais metais išaugo „iš savo marškinėlių“ ir virto respublikiniu  projektu, siekiančiu aprėpti bent dalį šių temų. Į veiklą įsitraukė Šiaulių m. „Saulėtekio“, J. Janonio, S. Daukanto  gimnazijos, Šiaulių r. Gruzdžių gimnazija, Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centro Šeduvos skyrius,  Kelmės PRC, Mažeikių politechnikos mokykla, Šiaulių PRC Buitinių paslaugų skyrius.

Žadinti dvasią
Siekta paminėti 2017-ųjų metų  kultūrines ir literatūrines datas, aplankyti piliakalnius, ugdyti moksleivių kūrybingumą, saviraišką,  lavinti tiriamuosius, pranešimo rengimo ir pristatymo gebėjimus,  kaupti kultūrinę patirtį, ugdytis rašytinės ir sakytinės viešosios kalbos kultūrą.

Tarsi senovės krivis muzikiniu sveikinimu šventę pradėjo etnokultūrininkas, tradicinių amatų meistras, muzikantas Algirdas Martinaitis, paukšteliu iš lietuviško akmens apdovanojo  viešnią JAV etnologę E. Bradūnaitę-Aglinskienę už lietuvybės puoselėjimą, už tautinės kultūros sklaidą.

Kazys Bradūnas (1917 – 2009) –  poetas,  vienas svarbiausių emigracijos kultūrininkų. Sudarė savo kartos poetų kūrybos antologiją „Žemė“ (1951), parengė jaunystės draugo Vytauto Mačernio poezijos rinktinę „Poezija“ (1961), redagavo laikraštį „Literatūros lankai“, laikraščio „Draugas“ kultūrinį priedą. Moderni, bet žemei ir tradicijai ištikima jo poezija veikė okupuotoje Lietuvoje gyvenusių menininkų kūrybą. Mitinei istorijos vaizduotei svarbi pasakos, mįslės poetika, gražiausiai išskleista rinkiniuose „Devynios baladės“ (1955), „Morenų ugnys“ (1958), „Sidabrinės kamanos“ (1964).

Renginyje daugiausia dėmesio skirta K. Bradūno veiklos ir poezijos aktualizavimui, asmenybės pažinimui. Pamoką vedė poeto dukra, JAV etnologė, lietuvių bendruomenės veikėja Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Puikiai lietuviškai suvalkiečių tarme kalbanti lietuvybės puoselėtoja papasakojo apie žymaus lietuvių poeto K. Bradūno gyvenimą ir veiklą išeivijoje, paaiškino kūrybos ištakas, atskleidė esminius tautiško ugdymo principus.

Lietuvių kalba – brangiausia savastis
„Kai dėsčiau lietuvių kalbą profesoriams, kurie mokėjo  sanskrito,  graikų, lotynų ir kitokias kalbas, mokėmės linksnių, moteriškų ir vyriškų galūnių. linksniuočių,  kirčiuočių, jie stebėjosi, kaip  mes tą kalbą vartodami išmankštiname protą, –  savo ir šeimos požiūrį į kalbą aiškina E. Bradūnaitė-Aglinskienė. – O tėveliai mums labai griežtai neleido namuose nė vieno žodžio angliškai ištarti. Į pirmą klasę nuėjome angliškai nemokėdami, bet labai greit išmokome. Netgi tapome pirmūnais, nes tėveliams kas vakarą turėjome lietuviškai atpasakoti, ką išmokę amerikiečių mokykloje: daugybos lentelę, geografinius pavadinimus, istorinius vardus ir faktus.“ Vaikams  kalba nebuvusi  našta. „Jeigu myli tėvelį, mamytę, senelius, o dar jei tėvynę myli, tai tavo širdelę išplečia“, – sakydavo  ponios Elenos tėvelis. Jos nuomone, lietuvių bendruomenėse kiekvieno žmogaus indėlis buvo labai vertinamas, o   Lietuvoje šiandien labiausiai to trūksta.

K. Bradūno dukra pasakoja, kad tėtis nuo mažumės suaugęs buvo su gimtojo Kiršų kaimo žeme, legendomis. Ir jo poezijoje tebegyvena akmenėlis, kuris gali tyliai melstis, ir senasis auklės Onos  pasakojimų dievulis kryžkelėje su Dievu susitinka. Gimtinės trauka buvo tokia stipri, kad visą gyvenimą svajojo grįžti. Laimingi 17 metų gimtinės oru džiaugėsi. Ir vaikus  ta dvasia išaugino. Dėl to ponia Elena, užaugusi svetur sako: „Grįžtu namo.“

Jeigu išvažiuosite, prašau,  – tik su pilnu kraičiu
Laisvėje sunkiau gyventi negu prievartoje. Už savo vertybes esi pats atsakingas. Havajuose 30 metų gyvenanti etnologė mato, kaip kultūros miršta. „Praradai kalbą, prarandi literatūrą, kultūrą. Kas tada lieka? Kugelinė Lietuva? Mokėsim tik valgyti paprašyti? Ar leisime šlėktų laikams sugrįžti? Lietuvių kalbą, kultūrą antrarūše laikysime?“ –  tarsi priekaištauja poeto dukra.

Turėdamas savo kultūrą, gali žymiai daugiau duoti, dalintis, esi įdomus.

Nieko blogo, jei važiuosite  į užsienį. Tikiu, kad kuo daugiau pasaulio pamatysit, tuo labiau Lietuvą įvertinsit. Visiems pritaikyčiau tėvelio devizą – parvežkit Lietuvai pasaulį, o pasauliui pristatykite Lietuvą! Tačiau blogiausia, jog dabartiniai emigrantai išvažiuoja „nepersisunkę Lietuvos“. Turime menkavertiškumo kompleksą, lygindamiesi su Vakarais. Atsitiesime, kai išmoksime didžiuotis, džiaugsimės savųjų pasiekimais, nekabinsime tiek daug iškabų anglų kalba. Iš angliškų užrašų  mūsų miestuose  net amerikiečiai juokiasi.  Anglų kalba reikalinga, bet nereikia jos užsikrauti kaip savanoriškos okupacijos.

Globalizacijos vienodinamame pasaulyje Lietuvai kyla daug iššūkių, kaip vertinti ir išsaugoti savo tapatybę. Pasaulio madų pilkumėlę paįvairinti gali mūsų per tūkstantmečius nušlifuota kalbos įvairovė, kultūra. Pasaulyje manimi daugiausiai domėjosi ir labiausiai gerbė ne už ką kita, o būtent už tai, kad esu lietuvė, taigi –  išskirtinė, turinti savąją autentišką kalbą, istoriją, kultūrą, gebanti iš savo ir savo tautos patirties papasakoti jiems to, ko patys jie nepatyrė, nežino...

Gimtosios  žemės šventumu sušildyta
Pijaus Kondroto, J. Janonio gimnazijos mosleivio atlikta daina „Šilainė“ ne vienam klausytojui ašarą išspaudė. Šios dainos ,J. Aisčio ei. „Šilainė“  žodžiais, jaunuolį išmokė E. Bradūnaitė-Aglinskienė.  Pasirodo, šileinė – tai į škaplierių įsiūtas gimtosios žemės žiupsnelis. Gimtoji žemė, prigludusi prie širdies,  lydėdavusi ir į karą, ir į tolimą kelią.

Grafikė dailininkė Lolita Putramentienė Braza pristatė savo grafines miniatiūras, sukurtas K. Bradūno eilėraščių motyvais. „Mes buvome mokyklos  metais apvogti, nes negalėjome skaityti  šio poeto eilių. Aš negyvenau kaime, bet Bradūno poezijoje viską pamačiau:  karo pašvaistę, rudenio spalvas, prasikalančią pavasario žolę, pajutau arimų kvapą, –   dalijosi eilėraščių įspūdžiais menininkė.  – Tai yra taip  tikra, išgyventa. Po kiekvieno eilėraščio galėčiau miniatiūras kurti. Gal gyvenimo neužtektų.“  Poezija grafikės rankose virto  vaizdiniais ir ekslibrisų rinkinys džiugins poeto šeimą.

Stendinius ir žodinius pranešimus  apie poetą K. Bradūną pristatė Šeduvos, Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos  moksleiviai. ŠPRC Technologijų skyriaus mokiniai pagal K. Bradūno eiles sukūrė  instaliaciją „Kūdikio sapnas“. Įdomių analogijų tarp K. Bradūno eilėraščių ir M. K. Čiurlionio paveikslų surado S. Daukanto gimnazistė K. Valčiukaitė (konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė A. Bražaitė).

Laiko ženklų prasmė – vienybėje
Net 4 mokyklos parengė pranešimus apie piliakalnius. Juos lankė, fotografavo, piešė, kūrė e.pateiktis. Pranešimuose dalijosi žiniomis apie piliakalnių istoriją, grožį, pasakojo legendas ir  kelionių nuotykius. Piliakalniais domėjosi Gruzdžių, Šiaulių, Mažeikių moksleiviai. O kelmiškiai pradžiugino ne tik fotokoliažais, bet ir skambia daina.

Užteko dėmesio kalbos kultūrai ir reformacijai, I. Simonaitytės asmenybei, kelionėms, jaunųjų kūrėjų konkurso nugalėtojams ir visiems projekto dalyviams.

Branguolė Šimkūnienė, Šiaulių PRC Mechanikos skyriaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė, apibendrindama projekto rezultatus džiaugėsi nepaprastu kolegų pedagogų ir moksleivių kūrybiškumu. E. Bradūnaitė-Aglinskienė gėrėjosi šventės organizatorių užsidegimu ir sakė: „Mes galime išlikti dėl nesvietiško kūrybingumo. Tokie renginiai neleidžia užmiršti, kad tėvynė brangiausia.“

2017 11 28 06

E. Bradūnaitė-Aglinskienė: „Mes galime išlikti dėl nesvietiško kūrybingumo.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų